Pavyzdinis sporto mylėtojas – tai veidrodine liga (kada nebemato savo antuko be veidrodžio) bepradedąs sirgti vyriškis, susmegęs fotelyje su traškučiais ant kelių, arba jaunikaitis strazdo petukais, kurį po barą su dideliu televizoriumi vedžioja alaus bokalas. Nepajudėję – nes pajėgumai baigiasi ties gebėjimu klykti - jie susitapatina su nugalėtoju ir pasimėgaudami žvelgia iš aukšto į pralaimėjusį: MES jus padarėme. Suprask, jis irgi rungėsi.
Suaugę žmonės su prikeltomis vaikiškomis fantazijomis. Tuo dabar užsiima didysis sportas – grąžina žmonėms fantazijų prikimštą vaikystę. Atgal į žaislų pasaulį, kuriame gera gyventi. Jame saugiai galima iš širdies raudoti arba kvatotis iki žagsulio, nes jokių pasekmių dėl tų įvykių nebūna. Jei žaislas suluš, tuoj jis bus pakeistas kitu. Klubų ar rinktinių marškinėlių replikos su žaidėjų vardais buvo sugalvotos kaip pramoga vaikams, bet greitai pereita prie suaugusiųjų dydžių, nes paaiškėjo, kad vaikais nori būti visi. Šiandien nėra jokios gėdos demonstruoti savo nesubrendimą. Tai pakeliui į sauskelnes, seilinukus ir kitų primestą valią.
Tikrosios pergalės ir netektys su pasekmėmis yra kitame gyvenime, kuriame tam sporto mylėtojui teko nelaimė gyventi, todėl jis stengiasi kuo daugiau laiko praleisti jo nematydamas ir apie jį negalvodamas. Atsiribojimas yra labai veiksminga savisaugos priemonė. Tik bėda, kad tame nesvetingame gyvenime yra lemta nuolat būti, - nuo jo, o ne nuo žaidimo rezultatų priklauso mūsų gyvenimo kokybė. Nors ir patogu išpilti visas diena dienon kauptas emocijas ant sportininkų, trenerių ir teisėjų galvų, nuo rytojaus jos vėl ima tvenktis. Nereikia pergyventi: tikrai rasis, kur nuleisti naują porciją. Tam dirba visa tarptautinė sporto pramonė.
Valdant mases svarbiausia turėti vožtuvą garui. Kada žmonės ardavo po keliolika valandų per dieną, jokių didelių sportų nereikėjo. Reikėjo ramaus poilsio, kad atgautum jėgas. Lengvėjant gyvenimui, radosi vis daugiau laisvo laiko pailsėjus. Jį užpildo lengvai suvirškinamos pramogos. Kuo masiškesnė pramoga, tuo daugiau pinigų joje sukasi: popsas, bet ne kamerinė muzika; kinas, bet ne knygos; sportas, bet ne dailė; paskalos, bet ne filosofija.
Nuobodžiaujantys žmonės yra pavojingi. Todėl juos reikia užimti. Napoleonas buvo sugalvojęs bedarbiams užsiėmimą, už kurį jiems mokėjo: kasti griovius. Iškasti ir užkasti. Vėl iškasti ir vėl užkasti. Rezultatas nesvarbu, sakė jis. Svarbu, kad auga liaudies gerovė.
Su sportu pažengta gerokai toliau: žmonės patys susimoka, kad būtų užimti. Kadaise imperatoriai dovanodavo Romos liaudžiai gladiatorių kautynes. Už investicijas į pramogas patricijai gaudavo tautos palankumą. Didžiausi stadionai pastatyti tada, kai Romos imperija jau ritosi į pražūtį.
Sporto pramonėje šiandien įsukti tokie pinigai, kad kiekvieną dieną per spaudą, radiją ir televiziją mums dudenama, kas kokiame pasaulio gale pakėlė kažkokį svorį, kas paburiavo, kas nubėgo. Transliacijos teisė iš 1948m. Londono olimpiados buvo 1000-1500 svarų sterlingų (40-60 000 šiandienine verte), o šiemet už tą teisę Londone mokama 2,5 mlrd. svarų. Nenutrūkstamu informacijos srautu kuriamas ir įtvirtinamas tikėjimas, jog sportas yra labai svarbi žmonijos gyvenimo dalis. Darosi nepatogu ja nesidomėti, ir auga naujos, vis gausesnės kartos sporto mylėtojų. Rinka plečiama, įtraukiant žiūroves moteris. Pavyzdį joms rodo glamūrinės ponios ir panelės stadionų VIP ložėse. Politinės krizės ar ekonomikos nuosmukiai mažiau svarbu nei neatmuštas į tam tikrą plotą teniso kamuoliukas.
Tiesa, nuo mūsų tiesiogiai nepriklauso nė vienas tokių įvykių, tačiau, skirtingai nuo kamuoliuko trajektorijos, krizes ar godumo padarinius patiriame savo kailiu. Todėl mažiau skauda galvą, ir apskritai savijauta geresnė, jei susitelkiama į gyvenimui bereikšmius dalykus. Taip pat sėkmingai galima stebėti, ar sliekas sugebės išsirangyti iš stiklainio. Realus poveikis jūsų gyvenimui toks pats, kaip Miami Heat pergalė NBA. Tik sliekas už tai nieko negauna, o startinis penketukas iš Majamio uždirba milijonus. Jei tikėti, kad piniginis atlygis atspindi dirbančiojo atnešamą naudą, didelis būrys sportininkų ir pramogų mega žvaigždžių yra tie žmonės, kurie veda žmoniją į priekį. Tik kyla klausimas, kas laukia toje ateityje?
Šią vasarą sporto mylėtojai itin užimti: praūžė Europos futbolo čempionatas, tada olimpinis krepšinio atrankos turnyras, ir pabaigai pateikiamos olimpinės žaidynės. Nepaliaujama emocinė įtampa su trumpais atokvėpiais garantuota. Milijonai pasineria į tuos reginius ir gyvena savo sportinį gyvenimą. Tai nėra toks senas reiškinys, ir jį augina ne plintanti meilė sportui, o vis didesni ir didesni pinigai.
Kada anglai pirmą ir vienintelį kartą laimėjo pasaulio futbolo taurę 1966m., kitą dieną populiariausio Didžiosios Britanijos laikraščio „Mirror“ (tiražas buvo 5 mln.) pirmasis puslapis švietė antrašte: „Princesei Aleksei gimė rubuilė mergaitė“. Karalienės pusseserės gimdymas buvo svarbesnis įvykis. Pergalei Vemblio stadione buvo skirti sporto puslapiai. Po 40 metų Anglijos rinktinės kiekvienos rungtynės čempionatuose aprašomos pirmuose puslapiuose. Anglų rinktinės puolėjas Geoffas Hurstas, 1966m. finale įmušęs tris įvarčius, po 32 metų (1998) buvo įšventintas į riterius. 1970m. tai būtų atrodę kvailystė: Sir Geoff, riteris futbolininkas.
Sporto įvykiai ima darytis neproporcingai svarbūs. Net solidumu pasižymintis britų visuomeninis transliuotojas BBC 2006m. vasarą pagrindine dienos naujiena padarė Davido Beckhamo atsistatydinimą iš Anglijos rinktinės kapitonų. Dviejų britų kareivių žūtis tądien Afganistane buvo nustumta į antrą planą. Sporto spektaklio dalyviai ima tikėti, jog lakstymas pievoje paskui kamuolį yra tikrasis gyvenimas. „Mes perrašėme istoriją“, kliedi Ispanijos rinktinės gynėjas Jordi Alba po pergalės Europos futbolo čempionato finale, ir milijonai juo tiki.
Vokiečių transliuotojas ARD suorganizavo Euro 2012 futbolo transliaciją ES tarybos pastate, ir spaudos bare visa tarptautinė žiniasklaida įsispoksojo į ekranus, pamiršusi, jog kitame aukšte virš jų sprendžiami Europos ateities klausimai. Pasitikėjimas Italija ir Ispanija rinkose buvo tiek kritęs, jog jos galėjo skolintis tik už pražūtingus 7 proc. Bendri žingsniai buvo suderinti tik paryčiais, 4.30, po 14 valandų trukusių derybų. Euro gelbėjimo fondai galės paremti bankus, apeidami nacionalinius biudžetus. Tam numatytos griežtos vokiečių padiktuotos taisyklės ir priežiūros institucija. O Italijos miestų aikštėse po futbolininkų pergalės prieš Vokietiją aidėjo šūkis : „Dabar spread‘ą (papildomą pelną už rizikingesnes obligacijas) diktuosime mes!“
Sporto renginiai dažniausiai nepavojingai kanalizuoja emocijas, bet kartas nuo karto agresyvus jų užtaisas prasiveržia. Seniausios žinomos sportinės riaušės kilo 532m. Konstantinopolyje. Neseniai buvo subyrėjusi Romos imperija. Bizantijos imperatorius Justinianas vykdė itin agresyvią politiką, atkovodamas vakarines teritorijas ir atkūrinėdamas Romos didybę. Jau tada sportas buvo siejamas su politika: važnyčiotojų lenktynių sirgaliai per lenktynes šaukdavo politinius šūkius, kad paveiktų imperatorių. Dvi tokių sirgalių grupės, Mėlynieji ir Žalieji, per tarpusavio vaidus sukėlė vadinamąsias Nikos riaušes, per kurias buvo sugriauta beveik pusė Konstantinopolio ir dešimtys tūkstančių žuvo.
Požiūris į sportą yra bendros žmonių nuotaikos išraiška. Seniausias žinomas panašus į futbolą žaidimas su vilnų prikimštu kamuoliu sugalvotas Kinijoje. Kariaujančių karalysčių periodu ir kitais neramiais laikais jį privalėdavo žaisti kareiviai, taip mokydamiesi bendrų veiksmų puolant ir ginantis. Vėliau kinai sugalvojo dabartinio kamuolio protėvį iš galvijo pūslės, apsiūtos odinėmis skiautėmis. Kada Vidurio karalystėje nusistovėjo taika, ir valdant Tangų dinastijai imperija išgyveno savo aukso amžius, šis žaidimas tapo moterišku užsiėmimu, ir damos jį žaidė ne rungtyniaudamos, o pramogai.
2012m. europietis Cesc Fabregas, būdamas 25 metų, pasakoja, jog prieš spirdamas 11m. baudinį, jis kalbėjosi su kamuoliu, liepdamas jam „kurti istoriją“, ir visi labai rimtai priima šį smėlio dėžės lygio ritualą.
Sportui skiriami lietuviški žodžiai rodo, kad lietuvių sąmonė yra karo stovyje. Sutriuškinti, sutrypti, nušluoti ir kiti agresiją nusakantys veiksmažodžiai nenueina nuo lūpų, o kalbininkė postringauja apie leistinas netiesiogines žodžių reikšmes. Ir postringaus, kol jos tiesiogiai nenurengs tarpuvartėje.
Ypač toji leksika agresyvėja, kai kalbama apie krepšinį. 15min.lt skelbia: „Lietuviai paskutinėmis sekundėmis nukovė Puerto Riką“. Delfi korespondentas pradeda rašinį: „Venesuelos svajos skelti antausį Lietuvos krepšinio rinktinei...“ Per rungtynes „K.Kemzūros peilis taiko...“ Dar kraugeriškiau pasisako R.Javtokas: „Norėjome jiems iš karto nukirsti galvą“. Tokių pavyzdžių – aibės, nes užduotas atitinkamas tonas, o Linui Kunigėliui belieka sudėti visą panieką ir neapykantą į vieną žodį ir paleisti tiesiai į eterį: „Užsikruškit“. Su tokiomis nuotaikomis rusų futbolo sirgaliai šiemet Vroclave sumušė keturis stadiono apsaugos darbuotojus po to, kai Rusija laimėjo prieš Čekiją 4:1. Kas sakė, kad sportas – tai taika?
Atsakymas: SSRS, užpuolusi Afganistaną ir kitąmet po invazijos 1980m. surengusi Maskvos olimpines žaidynes. SSRS teisių ir tradicijų tęsėja Rusija per olimpiados atidarymą Pekine 2008 m. įsiveržė į Gruziją. Sporto antklode galima dangstyti ne tik agresiją ar neįgyvendintus lūkesčius. Kol minios ruošiasi šėlti stadionuose, rikiuojasi eilės prie statybų užsakymų.
Ar dar prisimenate astronomines aukštumas, kurias buvo pasiekusi Kauno „Žalgirio“ arenos sąmata? Kokią pasaką seka nacionalinio stadiono griaučiai Vilniuje?
Europos futbolo čempionatą nutarus rengti ir Ukrainoje, buvo parodytas politinis palankumo gestas tik ką laimėjusiai oranžinei revoliucijai, ką pripažįsta UEFA prezidentas Michel Platini. Kai atėjo čempionato diena, viena iš revoliucijos lyderių gulėjo kalėjimo ligoninėje. Po Viktoro Janukovičiaus pergalės rinkimuose, visi Euro 2012 tenderiai buvo atšaukti, ir užsakymai išdalinti. Tarp laimingųjų – ir Karibų jūros valstybėlėje Belize registruota kompanija. Kijevo stadiono rekonstrukcija kainavo 585 mln. JAV dolerių, o Varšuvos stadionas su milžinišku verslo centru – 550 mln.
M.Platini pareiškė, kad korupcija UEFA nerūpi: „mes koncentruojamės į sportą“. V.Janukovičius skelbė, kad „Ukraina investavo į ateitį“. Įspūdingiausios investicijos yra 10 medinių suoliukų Kijevo metro stotyje už 80,000 JAV dolerių ir 10 kilnojamų tualetų gimtajame prezidento Donecke už 500,000 JAV dolerių. Ukrainiečiai galėtų steigti bendrą įmonę su Kauno auksinio tualeto statytojais.
Sportas yra valstybių politikos dalis ir juo siekiama parodyti parodinį šalies veidą medalių lietuje. Sporto sukeliamomis emocijomis pasinaudojama ne tik teisėtiems ar nesąžiningiems pelnams gauti. Jos užima žmonių protus ir širdis, tampa išsigelbėjimu kamuojamiems vienatvės, leidžia pajusti svetimos pergalės skonį tiems, kurie jų neraško, išverčia pykčio sąnašas į ekranus, į stadionus, o kartais ir į aplinkinius. Dar 1945m. straipsnyje „Sportavimo dvasia“ Geroge'as Orwellas rašė, jog „sportas yra karas minus šaudymas“.
Ką jis pridėtų dabar, kada rungtynių baigtį pranašauja krabai ir paršai, kada pomėgis būti sirgaliumi auginamas kaip ant mielių, o viešai besišlapinantys ar striptizo šokėją mušantys sporto dievaičiai vertinami šimtais milijonų? M.Platini jau kalba apie svajonę išplėsti 2020m. Europos čempionatą į 12 šalių.
Receptas laimingam gyvenimui: užsikimšti ausis sporto naujienomis, užpildyti atmintį sportininkų pavardėmis ir rezultatais; tada ištirpti vienminčių sirgalių būryje arba tiesiai nuo namų sofutės skinti pergales, dūsauti dėl pralaimėjimų. Į išsiūbuotas smegenis sodinami reklamos implantai, todėl paprasčiau rinktis ką valgyti, ką gerti ir kokią dantų pastą naudoti.
Nesu prieš sporto transliacijas ir sirgalius. Esu prieš kuriamą tikrovės pakaitalą su kontrastiniame pergalių ir nesėkmių duše alinama asmenybe.
Jei triumfą ir pralaimėjimą mokėsi pasitikti vienodai, tik tada esi tvirtas žmogus.
