– Ką reiškia būti mokytoju Lietuvoje – kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Būti mokytoja norėjau jau nuo mokyklos suolo. Įkvėpė klasės auklėtoja – jauna, graži, įdomi. Tik tada man atrodė, jog būti mokytoja bus labai lengva. Dabar mano darbas – tai kas dieną būti scenoje. Esu stebima mokinių, jų tėvų bei kolegų.
Nuo 8 val. ryto iki 15 val. 30 min. – įtempta darbo diena be pietų pertraukos. Grįžus – mokinių rašto darbai laukia, vakare – pasirengimas kitos dienos pamokoms. Gera, kad vaikai jau užaugę, bet anksčiau... Laiminga, kad vyras nedirba švietimo sistemoje. Daugiau nesiplėsiu šia tema.
– Esate sakiusi, kad ne tik jūs mokote vaikus, bet ir vaikai moko jus. Ko iš jų išmokote iki šiol?
– Mokiniai, kaip ir mūsų asmeniniai vaikai, moko mus kantrybės. Darbo pradžioje jos turėjau mažiau. Dabar kantrybė – kasdienė palydovė. Mokau anglų kalbos. Šiuolaikiniai mokiniai ir mane pamoko naujų žodžių ar išsireiškimų iš tos sferos, kuri tik jiems įdomi, o aš nesidomiu arba laiko tam trūksta. Aš gi visko žinot negaliu.
Mokytojas – vedlys, kuris džiaugsis išmokęs mokytis, rasti, ką reikia ir nurodęs kur. Mokiniai „moko“ išlikti jaunatviška. Su jaunimu visada jautiesi jaunas, modernus, šiuolaikiškas.
– Kokias įvardintumėte didžiausias problemas, su kuriomis susiduria šiuolaikiniai mokytojai?
– Būti mokytoju šiais laikais – iššūkis. Problemos ateina iš visuomenės. Mus moko dirbti ir kontroliuoja visi, kas netingi: auditoriai, inspektoriai, vedėjai, mamytės ir tėveliai... Visi žino, kaip mokyti ir išmokyti, tik kodėl tų „mokytojų“ nematome ugdymo įstaigose, norinčių ir gebančių dirbti?
– Ką jums reiškia mokytojo profesijos prestižas? Kada galėsime drąsiai sakyti, kad ši profesija – prestižinė?
– Mokytojo profesija yra, buvo ir bus prestižinė, nes mokytojas ugdo jaunąją kartą, kurią visuomenės nariai – tėveliai – jiems patiki. Jei visuomenei atrodo, kad profesija nėra prestižinė ar trūksta to prestižo, tada tegu moko vaikus kiti, kas turi prestižą.
Nereikia net klausimo tokio kelti. Nėra čia ką pridurti. Svarbiausia dirbti atsakingai, sąžiningai, mylėti jaunimą, suprasti jį, įsiklausyti, dirbti „su ugnele“.
– Kodėl nusprendėte dalyvauti projekte „Mokytojai Lietuvai“ – kuo jis jums aktualus?
– Projekte dalyvauju todėl, nes aš mėgstu visur dalyvauti, jausti pulsą, sužinot naujų dalykų, po to jais dalintis. Suomija – šalis, kur švietimo lygis aukštas, mokytojai gerbiami, klausimas apie jų prestižą nekeliamas. Daug girdėta, skaityta. Nusprendžiau savo akimis pamatyti, įvertinti, išmokti ko nors naujo ir kolegas supažindinti.
– Ar dirbant mokytoju lieka laisvalaikio? Ką mėgstate veikti laisvu metu?
– Mokytoju būti reiškia neturėti laisvo laiko, nebent savaitgaliais, jeigu į kelionę su mokiniais neišvykai. Labai mėgstu su draugais keliauti ir pažinti svetimus kraštus. Daug kur buvau, dar daugiau dar nemačiau. Upės ir baidarės taip pat atpalaiduoja. Kalnai – tai, ką turiu kartą metuose pamatyti ir pajausti. Patinka ir gera knyga vakare, tegu tik keletas puslapių dėl nuovargio.
– Kokią matote ateities mokyklą ir kokią save joje norite matyti?
– Ateities mokykla – mokykla, kurioje mokiniai laikysis susitarimų, mokysis, išmoks, gerbs save ir vyresnius. Mokykla, kurioje aš dar galėsiu dirbti ir skleisti gerąją patirtį. Mokykla, kurioje žmogiško bendravimo neužgoš kontrolė ir nepasitikėjimas.
Visos šalies pedagogai kviečiami registruotis projekte „Mokytojai Lietuvai“, kurio metu atsivers galimybė nemokamai semtis patirties geriausiose Suomijos mokyklose. Tai – puiki proga atrasti naujus, kokybiškus ir patrauklius mokymo metodus, nes Suomijos švietimo sistema yra vertinama kaip viena geriausių pasaulyje. Įgytą patirtį bus galima parsivežti į Lietuvą ir pasidalinti ja su kolegomis ir mokiniais.
Registruotis galima čia.
