Ne ragaujame, o prisikemšame
Lietuviai uoliai stengiasi laikytis tradicijų, o nuo senų laikų įsitvirtinę papročiai gajūs iki šiol. Vienas tokių – dvylika patiekalų nukrautas Kūčių stalas Kalėdų išvakarėse. Gardžiausių vaišių gausus stalas, kaip aiškina gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė, žalos mūsų sveikatai nedaro, jei tik laikomės sveikatai palankaus maitinimosi principų, kurių vienas aiškiai nurodo, kad svarbu ne tik galvoti apie tai, ką dedame į burną, bet ir kokiais kiekiais valgome.
„Mes turime gauti maistines medžiagas ir energiją, todėl ir valgome, tačiau bėgant metams, gyvenimui gerėjant, situacija keičiasi ir maistas pradeda atlikti daugiau socialinę, o ne tą tikrąją, gamtos skirtą funkciją. Tad taip nutinka, kad dažnai netgi užmirštame, jog maistas turi būti maistingas, o ne tik gausus ar skonį tenkinantis. Įvairių patiekalų ragavimas, kad ir vieno vakaro metu, nėra žalingas sveikatai. Bet jeigu pradedame piknaudžiauti kiekiais, pasekmės gali būti tikrai nešventinės.
Tenka pastebėti, jog dabar, gausos pasekoje, mes nebe ragaujame, o prisikemšame kiekvieno to dvylikos patiekalų po atskirą porciją. Visi šie patiekalai turi būti skirti ragavimui – kiekvienam ragaujančiam visų jų pakanka po vieną – du kąsnius, o paragavus kiekvieno, susidarys viena vakaro porcija, kuri tikrai nesukels sveikatos pablogėjimo, maistas nebus švaistomas. Vienos patiekalo porcijos užtenka dviems valgantiems, kurie dar tikrai gali pasikviesti ir porą kaimynų“, – sako ji.
Vis dėlto, retas sutiktų, kad ant jų šventinio stalo kiekvienas patiekalas atitinka vienos porcijos normą. Neretai silkės pataluose ir įvairiausių žuvies gaminių stovi didžiausios lėkštės, mišrainių – platūs indai, o aguonpienio – kelių litrų talpos puodas. Paragavus po kąsnelį, vakaro eigoje į lėkštes kraunama dar ir dar, o vėliau tenka griebtis už pilvų ir ieškoti virškinimą lengvinančių vaistų.
„Gydytojai dietologai susiduria su ūminėmis ir lėtinėmis persivalgymo pasekmėmis. Ūmines pasekmes stebime ligoninės stacionare, kai didelis tam tikro maisto kiekis provokuoja virškinimo sistemos ligas, tokias kaip ūminis pankreatitas, tulžies pūslės akmenligės priepuolis ar įvairiausi skrandžio skausmai. Ir, aišku, susiduriame su lėtinėmis persivalgymo bėdomis – kūno masės kaita, kuri gali pasireikšti nutukimu arba kitais metaboliniais sutrikimais, kaip cukrinis diabetas ar metabolinis sindromas.
Šie negalavimai visi tiesiogiai susiję su dideliu maisto kiekiu. Nė vienas žmogus nėra per prievartą primaitintas, visi jie patys renkasi valgyti tokį kiekį, o būtent ūminių atvejų švenčių metu ligoninės stacionaruose tikrai padaugėja“, – pastebi dietologė dr. E. Gavelienė.
Tad siekiant išvengti šių būklių, gydytoja rekomenduoja švenčių metu valgyti tiek, kad būtų jaučiamas sotumo ir komforto pojūtis.
„Komfortiškumą iš dalies apriboja mūsų virškinimo sistema. Ji taip sukurta, kad į skrandį komfortiškai telpa tam tikras maisto kiekis. Moters skrandis sočiai gali jaustis nuo 300–400 mililitrų maisto, vyro skrandis truputį didesnis, tad jam reikia apie 500–700 mililitrų. Šių tūrių viršijimas yra susijęs su diskomfortu, o persivalgymas nėra malonus jausmas, todėl geriau būtų valgyti taip, kad ir šventės būtų tik malonių jausmų kupinos.
Kiekvienam žmogui, tiek gaminančiam maistą, tiek valgančiam, reikia prisiimti atsakomybę kiekvienam už save – už tai, ką aš valgau. Lygiai taip pat ir gaminantis maistą neturėtų imtis iniciatyvos po to jį nuolat siūlyti, nes žmonės turi galvą ant pečių ir reikia leisti pačiam žmogui nuspręsti, kada ir kiek, kokio maisto jis nori ragauti.
Ekonominiu, žmogaus sveikatos ir aplinkos požiūriu bus geriau, jeigu maisto bus gaminama tiek, kad pavyktų jį suvartoti vienu kartu arba bent jau per ateinančias porą dienų, kai galima iš jo pagaminti kažkokį kitą patiekalą arba tiesiog pabaigti vartoti. Tad kiekvieną kartą reikia įvertinti, kiek ateis žmonių, kiek maisto jiems reikės paruošti. Geriau viena porcija mažiau, negu viena porcija daugiau“, – sako ji.
Nuo išmestų pinigų iki pabėgėlių
Vis dėlto, skaičiuoja tikrai ne visi. Kaip teigia „Rimi“ socialinės atsakomybės strategijos ir vystymo specialistas Liudvikas Aleliūnas, pernai prekybos tinklo vykdyta apklausa parodė, kad 55 proc. namų ūkių Lietuvoje maisto produktams per mėnesį skiria iki 400 eurų siekiantį biudžetą, o per metus išmetama vidutinė mėnesio maisto atliekų suma.
„Stebime, kad daugiau maisto atliekų išmeta didesni namų ūkiai, kuriuose yra vaikų, o neretai ypač daug nesuvartoto maisto į šiukšlių dėžės keliauja po švenčių. Juk įprasta, kad daugelio lietuvių Kūčių vakarienę lydi bent dvylika skirtingų patiekalų, o ne ką kuklesnės vaišės išdėliojamos ir ant Kalėdų ar Naujųjų metų stalo.
Pagrindinės maisto išmetimo priežastys: maisto sugedimas, netinkamas jo laikymas, galiojimo termino nesekimas, paruošto maisto užmiršimas šaldytuve, o taip pat – per dideli maisto gaminimo kiekiai. Skaičiuojama, kad maždaug 73 proc. visų išlaidų maisto atliekoms sudaro paruoštas, termiškai apdorotas maistas. Likusias 27 proc. išlaidų sudaro vaisių ir daržovių, duonos, pieno bei mėsos produktų atliekos“, – tyrimo rezultatais dalijasi jis.
Panašia statistika dalijasi ir „Maisto banko“ komunikacijos vadovė Miglė Petronytė. Pasak jos, visame pasaulyje stinga išsamių tyrimų, kurie atsakytų, kiek maisto švaisto namų ūkiai, mat į kiekvieno gyventojo spintelę ar šaldytuvą įlįsti itin sudėtinga, todėl tenka pasikliauti reprezentatyviomis apklausomis, kurios rodo liūdnas tendencijas. Pavyzdžiui, praėjusių metų organizacijos atliktas tyrimas parodė, kad net 30 proc. žmonių iš visų apklaustųjų prisipažįsta, jog būtent švenčių metu jie išmeta daugiau maisto nei įprastai.
Be to, kaip pasakoja pašnekovė, prieš dvejus metus Žemės ūkio ministerija atlikusi tyrimą nustatė, kad per metus Lietuva iš viso išmeta apie 400 tūkstančių tonų maisto, o lyginant su Europos Sąjunga, mes esame tarp daugiausiai švaistančių šalių.
„Skaičiuojame, kad Lietuvoje vienam žmogui vidutiniškai priklauso apie 86 kilogramai išmetamo maisto – tai sudaro pilną maisto produktų vonią. Tad ši problema yra labai labai opi. Žingsnis į priekį yra tai, kad žmonės apie tai kalba ir daugiau domisi, bet didelis klausimas yra kaip su tuo susitvarkyti, o ypač namų ūkiuose. Mes turime įgyti įprotį maisto nešvaistyti“, – teigia M. Petronytė.
Ji primena, kad išmestas ir pūvantis maistas išskiria metano dujas, kurios nors ir mažiau nei anglies dioksidas, prisideda prie šiltnamio efekto. Vis dėlto, kenčia ne tik aplinka, bet ir stokojantys ir netgi tie, kurie paprasčiausiai praranda galimybę sutaupyti vieną ar kitą eurą. Ir tai dar ne viskas. Dar viena svarbi maisto švaistymo problemų dedamoji – eikvojami žemės resursai.
„Mes švaistome savo darbo jėgą, pinigus, žemės resursus. Jau yra valstybių, kuriose trūksta gėlo vandens. Bendrai pasaulyje gėlo vandens yra labai labai nedaug ir mes čia Lietuvoje esame laimingi, kad jo turime pakankamai – net tualete nuleidžiame gėlą vandenį. Tačiau yra valstybių, kur žmonės emigruoja dėl to, kad nebeturi kuo atsigaivinti ar ko atsigerti – pasaulyje jau yra klimato kaitos pabėgėlių, kurie tiesiog bėga dėl to, kad savo gyvenamosiose vietose negali išgyventi, o maisto švaistymas prie to labai prisideda.
Maisto auginimui taip pat kertami miškai, kad atsirastų dirbami žemės plotai jam užauginti. Skaičiuojama, kad bendrai pasaulyje 27 proc. dirbamos žemės yra naudojama maistui, kuris vėliau yra išmetamas. Šis faktas yra labai iškalbingas. Maisto švaistymas būtų trečia didžiausia pasaulyje valstybė teršėja po JAV ir Kinijos“, – pabrėžia ji.
Maisto planavimas prasideda ne parduotuvėje, o namuose
Nors maisto švaistymas nėra vien tik švenčių problema, jau akivaizdu, kad didelę dalį jo išmetame būtent tuo laikotarpiu. Paklausta, kokiais patarimais, padėsiančiais išsaugoti patiekalus ir maisto produktus šventiniu laikotarpiu, ji galėtų pasidalinti, pirmiausia pašnekovė M. Petronytė pataria labai atsakingai planuoti maisto kiekius. Tai reikėtų daryti ne parduotuvėje, o dar namuose, atliekant spintelių ir šaldytuvo inventorizaciją, kuri padėtų įvertinti, kokių produktų mes jau turime ir kokie yra jų galiojimo terminai. O būtent pastaruosius vis dar interpretuojame neteisingai.
„Kaip žinia, produktai, kuriuos laikome šaldytuve, dažniausiai ženklinami „tinka vartoti iki“, o kai šis terminas pasibaigia, tai reiškia, kad produktas jau nebėra saugus vartojimui, bet maisto produktai, kuriuos mes laikome savo spintelėse, dažniausiai galioja ilgiau ir jie ženklinami terminu „geriausias iki“, kas reiškia, kad pasibaigus terminui maisto produktas nėra blogas ir jo išmesti neverta, tiesiog susilpnėja tam tikros produkto skoninės savybės.
Pavyzdžiui, jeigu mes turime kavos pakelį, kurios terminas „geriausias iki“ jau pasibaigė, tai gali būti, kad ta kava bus mažiau aromatinga, bet ji dar yra puiki vartojimui. Ir daugelis kitų produktų irgi lygiai taip pat – tiesiog reikia juos apžiūrėti, ar jie nėra vizualiai pakitę, sugedę, atrodo tvarkingai“, – pataria specialistė.
Apžiūrėjus turimus produktus ir įvertinus jų galiojimo terminus, prieš einant į parduotuvę reikėtų susidaryti ir aiškų reikiamų įsigyti produktų sąrašą bei stengtis, kad jų užtektų ilgesniam laikui, jog į parduotuvę tektų žengti kuo rečiau.
„Ir reikėtų eiti tik su sąrašu, nepasiduoti akcijoms, kurios skatina nusipirkti vieną ar kitą papildomą produktą, kurio nėra jūsų sąraše. Taip pat reikėtų nepirkti didesnių kiekių, negu patys mes suvartojame ar suvalgome, nepaisant to, kad galbūt tie kiekiai gali būti pigesni ar kitaip pasiūlyti, pavyzdžiui, kartais būna tokios akcijos – vieną perki, kitas nemokamai, bet jeigu tau to antro produkto nereikia, tai greičiausiai tiesiog produktas keliaus į šiukšliadėžę“, – aiškina M. Petronytė.
„Rimi“ socialinės atsakomybės strategijos ir vystymo specialistas teigia, kad nesuplanuotas šventinis apsipirkimas, neapgalvotas valgiaraštis ar neįvertintas valgytojų skaičius dažnai tampa viena pagrindinių priežasčių, dėl ko maisto pasigaminame per daug ir jį vėliau tenka išmesti.
Svarbu ir kokia tvarka valgome patiekalus, ir kur juos laikome
Maisto švaistymo gali padėti išvengti ir daugiau patarimų. Pavyzdžiui, L. Aleliūnas pataria Kalėdų stalui produktus pirkti ne tik su sąrašu, bet pagalvoti ir apie elektronines parduotuves, mat tokiu būdu liks daugiau laiko peržiūrėti prekių krepšelį, jeigu reikėtų kažką pakeisti. Be to, jis aiškina, kad maisto atliekų ir didelių finansinių išlaidų padeda išvengti jau pagamintų produktų pirkimas – pavyzdžiui, pirkdami porciją trims, išleidžiame mažiau nei gamindami ir pirkdami brangius ingredientus.
Kaip pastebi L. Aleliūnas, švenčių metu labai svarbu atsižvelgti ir į tai, kokiu eiliškumu valgome pagamintus patiekalus ir kur juos laikome po vakarienės.
„Žuvies gaminiai, įvairios mišrainės ar salotos – trumpiausiai galiojantys šventinio stalo produktai, todėl šiuos patiekalus reikėtų suvartoti pirmiausiai ir po vakarienės jų nepalikti ant stalo. Tuo tarpu sausi produktai – kūčiukai, kalėdaičiai ir kiti kepiniai, riešutai ar džiovinti bei švieži vaisiai – ant stalo gali būti palikti ir per naktį“, – priduria L. Aleliūnas ir atkreipia dėmesį, kad maisto švaistymo prevenciją padės pagerinti ir tinkamas produktų laikymas po šventinės vakarienės.
„Po šventinės vakarienės pagamintus patiekalus reikėtų suvartoti eilės tvarka – nuo greičiausiai iki lėčiausiai gendančių produktų. Be to, prailginti patiekalų galiojimo laiką padės ne tik jų perkėlimas į šaldytuvą, bet ir užšaldymas“, – pataria specialistas.
„Maisto banko“ komunikacijos vadovės teigimu, maisto likučius galima panaudoti ir kitų patiekalų gamybai – tortilijoms, makaronų apkepams, padažams, sriuboms ar troškiniams. Receptų gausybė, tereikia pasitelkti fantaziją ar internetą.
„Jeigu jau kažkas atliko, ko neįmanoma suvartoti, arba stinga idėjų iš ko, ką ir kaip pasigaminti, tada mes kviečiame dalintis – pirmiausia, reikėtų pagalvoti apie savo artimuosius, kaimynus, galbūt gimines, nes seniau žmonės dalindavosi daugiau ir pasiūlyti kaimynui maisto nebūdavo jokia gėda. O dabar mes jaučiame, kad gėdijasi ir tas, kuris gauna pasiūlymą, ir tas, kuris norėtų pasiūlyti“, – teigia ji.
