Aprodydama savo vyšninių pomidorų gausų derlių, Vaida pasakoja, kad gamtinė žemdirbystė tai visa, kas natūraliausia. „Vyšniniai pomidorai yra pati natūraliausia rūšis, nes jie – patys tikriausi ir tik iš jų buvo išvestos visos kitos pomidorų veislės. Paragaukit“, – ragina pašnekovė.

Grįžo į senelių sodybą

Vilniaus Gedimino Technikos universitete Statybos fakultete Nekilnojamo turto vertinimo vadybos studijas baigusi Vaida, kaip pati tikina, nė dienos nedirbo pagal įgytą išsilavinimą: „Ši sodyba buvo mano senelių – jie iškeliavo, viskas atiteko mano tėvui ir dėdei. 20 metų čia niekas nebuvo daryta, o dabar man tėvas su dėde „uždegė žalią šviesą“ ir leido čia ūkininkauti, reikštis man kaip tik noriu.

Aš šioje sodyboje užaugau, aš – visiška kaimietė. Kai studijavau, važinėjau po pasaulį, savanoriavau – buvo dešimties metų pertrauka nuo kaimo. Tačiau man visada norėjosi čia grįžti ir gyventi kaime. Kokybiškas gyvenimas – tik gamtoje, kur turi savo maisto – taip buvau užauginta. Jaučiu, kad žemdirbystė mano kraujyje.“

Vaida sako, kad mokytis gamtinės žemdirbystės subtilybių kaip ir nebuvo iš ko – pati domėjosi, bandė, klydo ir kartodavo tai, kas pasisekdavo: „Kaip ūkininkauti, kad iš to būtų galima padaryti verslą – tokių žinių neradau. O man reikėjo veiklos, mano toks charakteris – turi būti plėtra, augimas, kad būtų galima kažką iš viso to mano ūkio padaryti.

Informacijos apie pačią gamtinę žemdirbystę irgi trūko – lietuviškai kažką surasti sunku. Daug ką išbandžiau, pritaikiau Dzūkijos dirvoms, pasidariau savo išvadas ir kaupiau žinias. Kartais, žinoma, nepasisekdavo, bet su pralaimėjimais susitaikiau – ir dabar, jei kas nesudygsta – susitaikau su praradimu ir dirbu toliau.“

Nereikalinga sėjomaina

Vaida pasakoja, kad saulė šiemet – ypač aktyvi. Liepos viduryje jau sėjamas antras derlius, nes pirmasis – jau iškeliavęs. Pašnekovė tikina, kad ten kur buvo krapai, jau sės kitus: „Gamtinė žemdirbystė tai tokia žemdirbystė, kuriai nereikalinga sėjomaina.

Gamtinėje žemdirbystėje derlius nebūna menkesnis. Viskas darže yra uždengiama biomase – žole, tomis pačiomis darže išaugusiomis piktžolėmis ar kitais augalais – kitaip tariant, mes mulčiuojame, visas daržo „dangalas“ vadinamas mulčiumi. Pievos žolė mulčiavimui turi būti „turtinga“ ir jos reikia daug – hektarui daržo uždengti reikia mažiausiai 5 hektarų pievos. Taip pat nenaudojame mėšlo.“

Tam, kad mulčias veiktų, Vaida pasakoja, kad turi būti drėgna – reikia palaistyti jį, žinoma, stebėti, kad drėgmės nebūtų per daug: „Taip pat laistome viską pelenais ir mumijumi. Viskas, daugiau nenaudojame nieko, jokių trąšų ar chemikalų, todėl daržovės ypatingai maistingos.“

Mumijus – kalnų plyšiuose susidarantis balzamas – kietos arba tąsios dervos, netaisyklingos formos gabalai, naudojami ir liaudies medicinoje. „Jame daug mineralų, aminorūgščių, sukurtų gamtos. O kai saulė jau kelinti metai tokia aktyvi, augalai nori kuo greičiau užaugti ir atiduoti derlių, tačiau jie nespėja „pasiimti“ mineralų – tam reikalingas mulčias ir mumijus“, – sako V. Tulabaitė.

Pelenais pašnekovė daržoves laisto taip – į 10-ies litrų laistytuvą įpila apie puslitrį pelenų: „Pelenai praturtina dirvožemį, patinka augalams“, – patikina žemdirbė.

Vaida mulčiuoja ir vaismedžius, gėles ir tikina, kad augalai bei dirva atsigauna. Taip pat pašnekovė pastebėjo, kad labiausiai mulčiavimo iš visų augalų nemėgsta svogūnai: „Jiems labiau patinka „nuogiems“ būti.“

Daržas turi priminti parką

Aprodžiusi pomidorus, paprikas, agurkus, žirnius, prieskonines žoleles, Vaida pritupia ir prie lietuvių daržuose gan neįprasto augalo – tomatilų. „Tomatilai – labai derlingas augalas, panašus į dumplaines ar pomidorus. Aš, matyt, juos bene pirmoji pradėjau pardavinėti. Juos galima ir į sriubas dėti. Beje, tomatilų pasisodinus vieną kartą – jų užteks visam gyvenimui“, – pasakoja „Vilkės ūkio“ šeimininkė.

Prieš sodinant naujus augalus, reikia viską apravėti, praskirti mulčių, įsodinti naują sėklą ar želdynuką ir leisti jam sudygti. „Sudygus palaukiame, kol naujasis augalas šiek tiek paaugs, o tada jį apklojame mulčiumi, bet pabrėžiu, kad mulčias lėtina dygimą, todėl tikrai nereiktų juo, prieš sudygstant augalui, piknaudžiauti“, – sako V. Tulabaitė.

Iš savo penkių nemažų daržų Vaida nieko neišneša – viską palieka sutrešti. Žemdirbė tikina, kad nereikia baimintis piktžolių daržuose – jos labai maistingos, išrautos bei paliktos darže – pagerina dirvą. Puiku, jei šalia daržo auga ir medžiai – tuomet jie rudeniop numeta savo lapus, kurie irdami dirvoje irgi ją praturtina.

„Džiaugiuosi, kad čia, šalia, auga beržai. Lapai – labai svarbu. Gamtinė žemdirbystė turi priminti parką – kuo daugiau lapų nukris darže, tuo mažiau augalus reiks laistyti pelenais. Augalams reikia medienos, dirva nuo jos pasimaitina“, – pasakoja Vaida.

Sulaukia savanorių ne tik iš Lietuvos

Savarankiškai sukauptas žinias Vaida nusprendė perduoti kitiems – pradėjo rengti gamtinės žemdirbystės mokymus. Moteris pasakoja, kad žmonių susidomėjimas priklauso tik nuo reklamos, ir ką joje jiems pažadėsi: „Man nesunku skirti laiko mokymui, bet man sunku atrasti laiko reklamoms, aprašymams, pasiruošimui – vasarą aš neturiu kada.

Tam, kad galėčiau pasidalinti savo patarimais, susikūriau ir „Youtube“ paskyrą – joje atsakau į labiausiai žmonių užduodamus klausimus. Žmonės man rašo nuolatos prašydami patarimų ir per „Facebook“ paskyrą, kartais atsakyti net pritrūksta laiko. Na, o į gamtinės žemdirbystės mokymus ūkininkams šiemet priėmiau 3 ūkininkus – supratau, kad didesnės grupelės ir nenoriu, nes vienas buvo visiškai „žalias“ ūkininkas, kiti labiau pažengę. Ateityje, reiktų išskirstyti mokinius į tam tikras grupes.“

Kasdien V. Tulabaitė savo daržuose pradeda darbuotis jau nuo 6 valandos ryto. Jai į pagalbą kartais kimba ir pasimokyti atvažiavę savanoriai: „Būna, kad tenka darbuotis ir vienai. Kartas nuo karto samdau žmones, kai reikia daugiau pagalbos. Atvyksta padėti ir savanoriai – jų būna gan nemažai.

Savanoriai tai žmonės, išsiilgę gamtos, norintys išmokti tokio ūkininkavimo subtilybių. Neseniai buvo mergina iš Anglijos – ji lietuvė, bet atvažiavo pas mane pasisemti žinių, nes nori grįžti į Lietuvą ir įkurti tokį savo ūkį. Turėjau savanorių ir iš Prancūzijos – jie man sakė, kad čia išmoko daugiausiai nei kitose aplankytose Europos šalyse. Buvo ir graikas atvažiavęs – jis tai neištvėrė, per daug jam darbo buvo – apsisuko ir išvažiavo.“

Labiau vertina didmiesčių gyventojai

Savo užaugintas daržoves Vaida pardavinėja didžiųjų miestų gyventojams – veža gėrybių krepšelius į Vilnių, Kauną ir aplinkinius miestus – Marijampolę, Druskininkus, Alytų. Į „Vilkės ūkio krepšelį“ kaskart patekti gali vis kitokios daržovės. „Įdedame ką turime, nes auginame visko daug. Jei sutarta krepšelio kaina 25 eurai – už tiek ir pridėsime gėrybių, pigiausias krepšelis – 15 eurų.

Aišku, pas mus šiek tiek brangiau, nes gamtinė žemdirbystė – vien tik rankų darbas. O ir daržovės išauga maistingesnė, geresnės – jų mažiau ir suvalgyti reikia, jos niekuo neapipurkštos, daugiau duoda mūsų organizmui nei iš jo atima. Džiaugiuosi, kad daugelis klientų tai supranta“, – patikino V. Tulabaitė.

Ūkininkė pasakoja, kad mažesniuose miestuose žmonės ne taip vertina jos užaugintas daržoves – atrodo, kad didmiesčių gyventojai labiau rūpinasi tuo, ką valgo: „Nors mažesnių miestų gyventojai ne visada turi savo daržą ir pajamos jiems leistų įsigyti mūsų krepšelius, tačiau provincijose žmonėms neįdomu. Vilniečiai, kauniečiai – aktyvesni, iš jų ir komplimentų daug sulaukiame. Beje, pradėjome bendradarbiauti ir su vienu Vilniaus restoranu.“

Ekologijos dabar reikia ne visiems

Paklausus, ką apie Vaidos išskirtinę žemdirbystę mano kaimynai, pašnekovė tik nusijuokė ir atsakė: „Savame krašte pranašu nebūsi. Nelabai jiems įdomu, ką čia darau, galbūt ir nelabai jie supranta. Net ir nebando atkartoti – jų daržai vis tiek „nuogi“. Mano ir giminaičiai ne visi supranta – aš jiems juk padovanočiau tų daržovių, bet jie geriau nueis ir į turgų nusipirks.“

Jau penktus metus gamtinę žemdirbystę puoselėjanti Vaida tikina, kad paramos iš Europos Sąjungos neprašo, nes tai moterį suvaržytų: „Nusprendžiau, kad nenoriu įsipareigoti jokioms Europos Sąjungos paramoms – jos „įstato į rėmelius“. Noriu būti laisva, dirbti pamažu ir iš to, ką uždirbu daryti savo ūkio plėtrą, pavyzdžiui, įsirengti geresnę laistymo sistemą.“
Vaida Tulabaitė

Darbus darže V. Tulabaitė pradeda dar kovą, o užbaigia lapkritį. Ūkininkė pripažįsta, kad dirbti sunku, tačiau kitaip gyventi ji nenorėtų: „Man miesto nereikia, aš mėgstu vaikščioti basa, kvėpuoju švariu oru, užsiauginu pati sau maisto. <...>

Ekologijos, gamtos gyvenime reikia ne visiems, kiti būna jos net „baidosi“. Ekologija – normalus gyvenimo būdas, sveikai mąstančio žmogaus gyvenimo būdas, kuris stengiasi gyventi taip, kad sau nekenktų, o padėtų.

Šiuo metu ekologija besidominčiųjų yra tik būrelis, bet kuomet jis peraugs į didesnę grupę, kitaip gyventi ir daryti bus tiesiog nebepriimtina, tuomet pasikeis ir likusiųjų požiūris į aplinką, gamtą ir tą pačią ekologiją. Dabar, deja, dar yra atvirkščiai – visur chemija. Kadangi trąšų monopolis didelis ir garsiausiai kalbama tik apie trąšų naudą, požiūrį pakeisti yra sunku.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (147)