Ilgą laiką kaimas merdėjo: gatvėse gyventojų nė nebuvo matyti
Daugybės miestų ir kaimų bendruomenės rūpinasi, jog jų gyvenamas kraštas būtų veiklus ir gyvybingas – kartais nutinka ir taip, jog bendruomenės sugeba prikelti savo miestus ir kaimus iš mirusiųjų. Kaip tik taip savo bendruomenės narių iniciatyvumą apibūdina Alytaus rajone esančio Luksnėnų kaimo bendruomenės „Drūtas dzūkas“ pirmininkas Marius Povilaitis.
„Mūsų kaimas, esantis apie 7 kilometrus nuo Alytaus, galima sakyti, ilgą laiką merdėjo. Žmonių Luksnėnuose daug, tačiau nebuvo jokio suėjimo, jokio sambūrio – gyvai gatvėse kaimo gyventojų net nematydavome. Su nauju projektu subūrėme žmones“, – džiaugiasi pirmininkas.
Projekto „Gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimas Luksnėnų kaime, Alytaus rajone“ metu buvo pastatyta vaikų žaidimų aikštelė, įrengti lauko treniruokliai. „Prie projekto prisidėjo ne tik bendruomenės nariai, bet ir visas kaimas. Kiekvienas prisidėjo kuo tik galėjo – darbai vyko ne tik vėlyvais vakarais, bet ir naktimis, nes visiems buvo įdomu prisiliesti prie kažko naujo“, – tikina bendruomenės pirmininkas.
Gyventojai su džiaugsmu priėmė naujovę – žmonės, gyvenantys priešais naująją žaidimų aikštelę, kalba, jog tiek vaikų vienoje vietoje kaimas nematęs jau seniai.
Kartu pildys tuščias vietas ir augins kitokią kartą
Bendruomenė nežada sustoti ir ateityje žada įgyvendinti dar daugiau planų. „Kaime dar tikrai daug ko trūksta. Yra tuščių teritorijų, kuriose galima daug ką pastatyti. Pavyzdžiui, vis dar neturime krepšinio aikštelės. Kaimo žmonės tikrai mielai užsiimtų įvairiomis veiklomis, jei tik turėtų tam galimybių“, – teigia M. Povilaitis.
Nors bendruomenė yra labai jauna ir gyvuoja vos dvejus metus, idėjų naujiems projektams netrūksta. Pasak bendruomenės pirmininko, tereikia pasirūpinti investicijomis. M. Povilaitis spėjo įsitikinti, kad imantis projektų pinigais nelyja ir dažnai tenka daug ką daryti savo lėšomis.
Bendruomenės pirmininkas prisipažįsta, jog suburti žmones idėjų įgyvendinimui yra labai sudėtinga.
„Negalima duoti žmonėms atsikvėpti – reikia juos traukti, traukti, traukti. Jei nors truputį atleisi vadeles, jie tai pajus ir jau matai, jog jie į vieną renginį negali atvykti, į kitą“, – teigia M. Povilaitis.
Vis dėlto smalsiausi ir aktyviausi bendruomenės organizuojamų renginių ir iniciatyvų dalyviai – vaikai. Šiemet jau trečią kartą kaime įvyko moliūgų fiesta, kuri kasmet suburia kaimo gyventojus.
„Ta karta, kuriai jau 18-20 metų, – ją sunkiausia pritraukti, jaunuoliai atitolę nuo tokių kaimo švenčių. O mažiesiems viskas įdomu, jie visur dalyvauja, o susitikę net paklausia, kada bus dar koks nors renginys. Šią kartą lengviau užsiauginti nei perauklėti vyresniąją“, – tiki bendruomenės pirmininkas.
Įgyvendino savanorystės idėją
Vilkaviškio miesto bendruomenė nusprendė skatinti gyventojų aktyvumą populiarinant sporto renginius ir savanorišką veiklą. Nors sportas vilkaviškiečiams ir anksčiau buvo puikiai pažįstamas ir mėgstamas, savanoriška veikla buvo kažkas naujo ir nepatirto. Bendruomenės pirmininkas Dalius Nešukaitis tikina, jog projekto metu buvo siekiama žmones ne tik supažindinti su savanoriškos veiklos galimybėmis, bet ir įrodyti, jog tuo užsiimti gali ne tik jaunuoliai.
„Mes suprantame, kad ne tik jaunas žmogus gali ir nori prisidėti prie savanoriškos veiklos, bet ir brandesnio amžiaus žmonės. Tie, kurie turi darbus, tikrai gali turėti mėgstamą savanorišką veiklą šalia. Nesitikėjome, kad žmonės iškart imtų būriuotis už durų ir prašytų duoti jiems darbo – iš pradžių nusprendėme juos supažindinti ir paaiškinti, kas yra savanorystė ir kaip jos imtis“, – teigia bendruomenės pirmininkas.
Bendruomenė projekto „Sporto renginių ir savanoriškos veiklos populiarinimo Vilkaviškio mieste organizavimas skatinant vietos gyventojų užimtumą ir saviugdą“ metu suorganizavo ir krepšinio turnyrą, du dviračių žygius, vasarą suorganizuotas ir vietos gyventojų žygis baidarėmis.
Pasak bendruomenės pirmininko, šios veiklos praėjo greitai ir smagiai, o supažindinimo su savanoryste diskusijos vis dar vyksta. „Nenorėjom, kad šie seminarai būtų vien dėl paukščiuko – norėjome išties surasti žmones, kurie gali prisijungti prie savanorystės. O jei ir nesurastume, tada bent būtume rimtai ir tvarkingai pareiškę apie savo norus ir išsiaiškinę, kad galbūt šiuo metu ši sritis nėra perspektyvi ir nelabai verta į ją dėti daug pastangų“, – svarsto D. Nešukaitis.
Skatina pilietiškumą
Bendruomenė organizavo ir savanorišką teritorijų tvarkymo talką – vietos gyventojai susibūrė tvarkyti ežero pakrantę, senąsias Vilkaviškio kapines. Nors išskirtinis dėmesys savanorystei pradėtas skirti neseniai, bendruomenės pirmininkas mato pamažu besikeičiantį žmonių požiūrį į neatlygintiną veiklą. Kol kas išvadų apie tai, ar savanorystė mieste plečiasi, bendruomenės pirmininkas nedrįsta daryti, tačiau tiki, kad šie pokyčiai tik į gera.
Akivaizdu, jog bendruomenių inicijuojama veikla reikalauja ne vienos poros rankų – darbams atlikti reikia daugybės žmonių dėmesio ir susitelkimo. Pasak Vilkaviškio miesto bendruomenės pirmininko, norinčių prisidėti prie darbų atsiranda, kai žmonės supranta, jog tai daro visų labui ir tai nėra dirbtina.
„Mūsų bendruomenė nėra gausi – kaimo bendruomenės būna daug gausesnės. Ruošiantis kai kuriems renginiams gal ir buvo sunku ir atrodė, jog jau per daug visuomeninio darbo. Kai užsitęsė renginiai, šiaip ne taip pasidalinome darbais ir įveikėme išsikeltas užduotis. Nereikia jokio specialaus susibūrimo – tie, kurie mato, jog tai nėra dirbtina, kurie jaučia, jog tai nėra betikslis darbas, o dėmesio verta veikla – jie ateina patys“, – aiškina pašnekovas.
Bendruomenių būrimasis daryti gerus darbus savo kraštui – ne tik veiklumo, bet ir pilietiškumo ženklas. D. Nešukaitis mano, jog visose veikiančiose bendruomenėse ir panašiose organizacijose pilietiškumas yra lokalesnio pobūdžio, nes žmonės susitelkia tik į savo kaimą ar miestą. „Vis tiek žmogus ne tik dėl savęs, ne savo kiemu rūpinasi, bet ir savo kraštu. Manau, kad pilietiškumo apraiškų esama visur ir visuose – ne išimtis ir mes“, – teigia bendruomenės pirmininkas.
