Gerbiami darbdaviai (jeigu taip galim kreipti), nejuokinkit. Panagrinėjus skelbimus baisu darosi. Už pamaininį ir fizinį darbą po 12 val., darbą biure, pavyzdžiui, administratorei, kuri, kaip žinome, daro milijoną darbų, vadybininkui, ypač transporto įmonėse, buhalteriui – arba minimumas, arba 400-500 eurų. Tai kaip čia suprasti? Kad „ne minimumas“?
Atrodo, visus laikot ne tik kad vergais, bet ir išsikrovimo objektu, jei šeimoj kas negerai ar nuotaika bloga. Skaičiuojat sekundes, kad tik anksčiau į WC nenueitų, nepradėtų valgyti ar kavos nevirtų, kad anksčiau neišeitų. Jei pertrauka – 15 minučių, tai ką, verdančią kavą gerti? Arba pietūs – pusvalandis? Kokia tikimybė, kad dirbant fizinį darbą vos pavalgius, tiksliau, susikišus maistą, atgal viskas „neišeis“? Kas atsitiks per 5 minutes? Ogi nieko.
Tik jums svarbu sekundes skaičiuoti, kad tik darbuotojas „nenusuktų“. Arba skiriat tokias pareigas, kur atsakomybė didžiausia. Nieko nepaaiškinat, ko norit, kaip daryti. Arba, kaip ir minėjo straipsnyje, iš pradžių dirbk vienaip, paskui apkaltins, kad negerai dirbi, nes, pasirodo, tu esi bukas, nes nesupranti, ko darbdavys nori.
Ar mes kalti, kad vadovai patys kartais neišmano kažkokio dalyko? Arba priimat gimines vadovauti, kurie nesusiję su ta sritimi. Pavyzdžiui, servisui vadovauja meistras (čia kur, atseit, viską moka – ir elektros darbus atlikti, ir nuo variklių iki kėbulų sutaisyti). Spėkit, kiek žmogus nusimano elektros taisyme? Ogi nieko, nes jo specialybė – visiškai kita. Ir kaip manot, kas lieka neišmanėliu prieš vadovą? Ogi visi kiti. Bet „juokingiausia“ tai, kad vadovas dar sugeba paguosti „gerai dirbsi, bus priedas prie minimumo (tas 100 ar 200 eurų)“.
Kažkoks iškreiptas Lietuvoje vadovavimas. Visa tai atrodo taip – jei aš tau moku, tai su tavimi darau ką noriu. O jei būtų taip – niekas nedirba, lieka vienas vadovas su savo gimine ir verslas „stovi“, nes nėra kam dirbti? Tai tada ar patys sau turėsite iš ko susimokėti tą varganą algelę? Tik gaila, kad žmonės iš nevilties privalo dirbti tokiose įmonėse, tylėti, neprieštarauti, bijodami, kad išmes ir negaus kitur darbo. Aš čia rašiau ne apie tuos darbuotojus, kurie „su mėlyna nosimi“ arba „tie, kur pašalpa geriau“. Rašiau apie normalius dirbančius žmones, kurie svajoja gyventi geriau.
Pabaigai įsivaizduokim: dabar girdime pažadus - padidins pensijas, algas, sukurs darbo vietų, pagerins gyvenimo sąlygas ir t.t. Pirma, kol padidins pensijas, tai viskas aplink jau bus pabrangę „n“ kartų, nes akcininkams, vadovams reikia naujų automobilių, namų. Antra, kaip jie pakels algas, vidutinį darbo užmokestį? Eis pas darbdavį su šakėmis kaip seniau ir lieps kelti algą, gerinti darbo sąlygas, elgtis kaip su žmogumi? Įdomu būtų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt!