Jei kam dar nors papasakoju, tai išgirstu, kad „visur taip pat“ ar kad čia normalu. Kas kelis metus keičiu darbą, kadangi sprogsta kantrybė, tai įspūdžių per savo 20 darbo metų prisirinkau visą maišą. Kiekvieną kartą mintyse pasveikinu emigruojantį žmogų ir pati vartau darbo skelbimus kitose šalyse. Dirbu administracijoje ir uždirbamos algos tėvynėje pakaktų. Tačiau kantrybė – ne geležinė. Nusprendžiau emigruoti.

Kažkodėl niekas nerašo, kas vyksta mūsų lietuviškuose darbuose. Rašo, kad mažai moka. O aš bandysiu aprašyti, ką aš matau blogo ir dėl ko jauni žmonės išvyksta iš Lietuvos.

Lietuviškame darbe yra normalu tai, kad tave žemina tas, kuris yra už tave aukščiau įmonės hierarchijoje. Tai man nejuokaudamas pasakė vienas gamyklos akcininkas per kandidatų atranką. Iš tikrųjų jis tik įvardijo garsiai, kas vyksta daugelyje darbų. Pavyzdžiui, vienoje įmonių su gana nedidele apyvarta savininkai buvo susiraukę ir pasipūtę, tarsi iš dievų kastos, kilus bent menkiausiai progai leisdavo suprasti, kad mes iš žemesnio sluoksnio ir nėra ko mūsų gerbti. Nes mes nesusikūrėm savo verslo, gyvenam iš algos.

Kituose darbuose būdavo toks žaidimas „Aš čia viršininkas“, t.y. ieškot bet kokio preteksto kritikuot, įžeidinėt ir praktiškai visą laiką ieškot priekabių, tuo mėgautis, nes pavaldinys, jei nori išsaugot darbą, atsikirsti negali. Nemaišykit normalios kontrolės su priekabėmis – vadovas, kontroliuodamas pavaldinį, yra neutralus, o čia tiesiog iškrypėliškai mėgaujasi – „Sugavau tave, nusikaltėli! Dabar visiems parodysiu spektaklį, kaip tave baudžiu“.

Visada kaltas darbuotojas. Lietuviškose įmonėse, kuriose dirbau, tik vienoje mačiau darbo proceso aprašymą. Kitur, jei netyčia yra pareigybinės instrukcijos (labai daug kur nėra), tai labai nekonkrečios ir abstrakčios. Todėl labai lengva kaltint, kad čia ta ar ana atsakomybė tai pozicijai priklauso. Pavyzdžiui, kai dirbau tiekimo vadybininke, daug susirašinėdavau su užsienio tiekėjais. Jei man tiekėjas greitai nepaskaičiuodavo kainų ar neatsakydavo į kai kuriuos klausimus ir paragintas kelis kartus telefonu, mano darbdavys sakydavo, kad aš NESUGEBU „išsimušt“ informacijos. Jei klientas laiku nesumokėdavo už paslaugas, tai pagal įmonės įsakymą man iš kintamos algos priedo galėdavo nubraukti 50 eurų. Aš pavargau tame darbe terorizuoti žmones. Mes nupirkdavom gana mažai, tai tiekėjams būdavom nesvarbūs.

Apmokymai ir taisyklės naujame darbe. Labai dažnai būna, kad ateini į naują darbą ir turi pats susivokt, kaip dirbti specifinėmis programomis, kokios taisyklės darbe (ar pats priimi sprendimus ar dėl bet ko bėgi pas direktorių), kokie priskiriami darbai, koks jų procesas (net pačiose pareigose skirtingose įmonėse procesai gali skirtis). Jei paprašai paaiškinimų, sulauki daug pykčio ir priešiškumo. Bet yra ir gera naujiena – tokiose įmonėse visada per kokį mėnesį atsiranda geras žmogus, dažniausiai net ne iš to skyriaus, kuris bent jau dalį paaiškina. Iki tos akimirkos darai, ką darei sename darbe ir kai rėkia ant tavęs, supranti, kaip toje įmonėje tai daroma.

Jokio nuoseklumo. Pavyzdžiui, tau liepia padaryti analizę ir susako kriterijus. Darai, skaičiuoji, beveik padarai ir siurprizas – bosas pasako, kad persigalvojo ir dabar reikia visiškai kitaip. Meti viską, darai iš naujo. Arba skirstai prekes pagal užsakymus (reikia nepadaryti nė klaidos), laksto bosas su šimtu idėjų ir sako: „Reikia to ar ano“. Meti darbą, kurį ką tik darei, kad rastum reikiamas kainas. Nuneši, vėl grįžti prie ko baigei ir po 5 min. – nauja komanda. Tas pats ir su sprendimais: vieną valandą darom tą, kitą – jau nebedarom.

Kažką prisidirbai. Vienas darbdavys mane mokė „laikyti tiekėjus už pavadėlio“. Ir kai aš paklausiau, ar tai reiškia nuolat juos bauginti, jis linktelėjo. Beje, jis taip pat elgdavosi ir su jam dirbančiais žmonėmis. Ir ne tik jis. Taip darė daug mano turėtų darbdavių. Jei dirbi gerai, niekada nepagirs ir elgsis, tarsi būtum kažkuo nusikaltusi. Plieks savaitę už padarytą nereikšmingą klaidą. Elgsis taip, kad jaustum kaltę ir turėtum atpirkti tą kaltę. O kaip? Nemokamai dirbti. Tai būtų pretekstas sumažinti kintamą algos dalį ar tiesiog išlieti savo psichologines problemas ant kažkieno galvos. Nes tu prisidirbai!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Emigrantai, klausiame Jūsų – kaip gyvenate svetur? Ar norite grįžti į tėvynę? Savo mintis galite siųsti, spausdami pilką mygtuką čia arba el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“.