Teisinio Lietuvos valstybės atkūrimo darbai prasidėjo1989 m. pavasarį, kai gegužės 18 d. buvo priimtos kelios esminės vadinamõsios Lietuvos TSR konstitucijos pataisos, įtvirtinusios, visų pirma, Lietuvos įstatymų viršenybę prieš SSRS įstatymus, taip pat deklaracija „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“. Šios pataisos buvo suformuluotos 1989 m. gegužės 15 d. Vilniaus universiteto Teisės fakultete vykusioje jungtinėje Lietuvos teisininkų draugijos ir Filosofų draugijos konferencijoje ir perduotos tuo metu posėdžiavusiai Aukščiausiajai Tarybai.
Po dvejų metų teisiniu pagrindu pradėti kurti kitokią teisinę sistemą tapo Kovo 11-osios Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo, įstatymas ,,Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ ir netrukus po to priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.
Atgimimo metu džiaugėmės atgauta Trispalve, dainavome, mitinguose sakėme įkvepiančias kalbas ir jautėmės esą vienos šeimos vaikai. Tačiau kažkas turėjo gerokai padirbėti, kad visa ši euforija nenueitų perniek. Tai buvo atsakingas ir kruopštus įstatymų ruošimo darbas, kurio nesimatė mitingų aikštėse ir apie kurį nėra taip linksma skaityti, kaip, sakykim, apie po dviejų dešimtmečių Seime nuskambančias replikas. Kadangi tai jau tapo istorija, vertinančiam Lietuvos valstybingumą skaitytojui nuoseklus jos teisinių institucijų atkūrimas nėra šiaip nuotykis, tad apie šį procesą verta žinoti.
Minėto Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 straipsnyje buvo įtvirtinta: ,,Valstybinę valdžią Lietuvoje vykdo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Teismas“. Tai akivaizdi Pirmosios Lietuvos respublikos konstitucijų tradicija, įtvirtinanti valdžių padalijimo principą. Tačiau faktinė situacija po nepriklausomybės atkūrimo buvo gerokai kitokia ir valstybinės valdžios centras koncentravosi Aukščiausiojoje Taryboje. Čia buvo priimami esminiai sprendimai, o Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas buvo faktinis valstybės vadovas.
Tuo metu, 1990 m. kovą, nebuvo jokių galimybių iš karto sumodeliuoti esminių galimų teismų sistemos, kitų teisinių institucijų pertvarkos. Tačiau pertvarka vyko – teismų, prokuratūros, notariato, advokatūros, teismų sprendimų vykdytojų. Teisinių institucijų statusą reglamentavęs Laikinasis Pagrindinis įstatymas išsamiau reglamentavo teismo valdžios ir prokuratūros klausimus. Užsimenama ir apie advokatūrą, ypač po 1990 m. spalio 23 d. pakeitimų, kuriuose buvo nustatyta, kad advokatūros organizavimo ir veiklos tvarką nustato Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas.
Teismas: pagrindinis klausimas AT teisėjams
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 113 straipsnyje buvo deklaruota, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas ir kad teismai su ypatingais įgaliojimais Lietuvoje negali būti steigiami.
Buvo nustatyta teismų sistema: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir rajonų (miestų) teismai. Greta šios sistemos Pagrindiniame Įstatyme buvo įvardijamas ir valstybinis arbitražas, skirtas spręsti ūkiniams ginčams tarp įmonių, įstaigų ir organizacijų savo kompetencijos ribose (124 straipsnis).
Taigi ir po Kovo 11–osios liko tokia pat instancinė tvarka, kad pirmosios instancijos teismų sprendimai vadinamąja kasacine tvarka galėjo būti skundžiami Aukščiausiajam Teismui, o kai kurios baudžiamosios bylos, ypač tos, kuriose pagal galiojusį Baudžiamąjį kodeksą buvo numatyta teisė skirti mirties bausmę, ir toliau buvo nagrinėjamos Aukščiausiajame Teisme kaip pirmosios instancijos teisme. Tokie nuosprendžiai vadinamąja kasacine tvarka negalėjo būti skundžiami, jie įsiteisėdavo nuo paskelbimo dienos, tačiau buvo galimybė tikrinti tokių nuosprendžių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat kaip ir kasacine tvarka išnagrinėtų rajonų, miestų teismų priimtų sprendimų ir nuosprendžių, vadinamąja priežiūrine tvarka, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ar pavaduotojams ir Lietuvos prokurorui ar pavaduotojams paduodant priežiūrinį skundą Aukščiausiojo Teismo prezidiumui, sudarytam iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko, dviejų pavaduotojų ir keleto šio teismo teisėjų, o po to – šio teismo visų teisėjų plenariniam posėdžiui.
Rinkti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir rajonų (miestų) teismų teisėjus Laikinojo Pagrindinio įstatymo 78 straipsnyje buvo pavesta Aukščiausiajai Tarybai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nariai galėjo būti renkami tik tada, kai būdavo atitinkamų Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių komisijų išvada (89 straipsnis). Beje, skirti Lietuvos vyriausiąjį valstybinį arbitrą, tvirtinti Lietuvos valstybinio arbitražo kolegiją taip pat buvo patikėta Aukščiausiajai Tarybai.
Vienas iš Pagrindinio Įstatymo numatytos teismų sistemos bruožų buvo teismo tarėjų instituto palikimas teismų sistemoje. 114 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos teismai sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų. Aukščiausiojo Teismo tarėjus rinkti buvo patikėta Aukščiausiajai Tarybai, o rajonų (miestų) teismų tarėjus – vietinėms Liaudies deputatų taryboms. Vykdydami teisingumą, teismo tarėjai turėjo visas teisėjo teises.
Kaip išskirtinis Pagrindinio įstatymo bruožas paminėtinas ir tai, kad teisėjai ir teismo tarėjai buvo traktuojami kaip atsakingi juos išrinkusiems valdžios organams ir galėjo būti įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais jų atšaukti.
Ką reiškė tokia nuostata, kokiais pagrindais ir kaip turėjo vykti teisėjų ir tarėjų atšaukimas iš pareigų nebuvo numatyta, nebuvo ir kitų įstatymų, kuriais tai būtų reglamentuota.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai buvo iš naujo paskirti 1990 m. gegužę. Pagrindinis klausimas, kuris būdavo užduodamas pretendentams, beje, beveik visiems jau dirbusiems Aukščiausiojo Teismo teisėjais, buvo susijęs su galimai nagrinėtomis politinio susidorojimo bylomis.
Tuo periodu buvo suformuota ir nauja Aukščiausiojo Teismo vadovybė: pirmininku paskirtas buvęs advokatas Mindaugas Lošys (1990 m. balandžio 2 d.), pavaduotojais – patyrę Aukščiausiojo teismo teisėjai Aristidas Pėstininkas ir Algirdas Valiulis.
Iš Aukščiausiojo Teismo pasitraukė tik visi trys buvę vadovai ir vienas ne lietuvių tautybės teisėjas.
Prokuratūros diena
Prokuratūrai, kaip ir teismui, Pagrindiniame Įstatyme skiriama gana nemažai vietos. Tai paaiškinti galima ne tuo vaidmeniu, kurį dabar valstybėje ir tarp teisėsaugos institucijų atlieka prokuratūra, o tuo, koks jai buvo suteiktas okupaciniu periodu, tai yra, koks buvo paveldėtas iš praeities. Prokuratūra buvo griežtai centralizuota struktūra, o jos vadovas buvo SSRS generalinis prokuroras. Lietuvos prokurorą jis ir skirdavo, taigi sovietinės okupacijos laikais Lietuvos prokuroras buvo pavaldus ir atsiskaitydavo tik Maskvai.
Dar 1988 m. birželio 3 d. Mokslų Akademijoje įvyko posėdis, kuriame pradėti naujos Lietuvos TSR Konstitucijos projekto rengimo darbai. Šiame dokumente pirmą kartą buvo siūloma, nekeičiant prokuratūros funkcijų, keisti prokurorų skyrimo tvarką: Lietuvos prokurorą skirtų Aukščiausioji Taryba, o rajonų ir miestų prokurorus – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas Lietuvos prokuroro teikimu.
Labiau esminis žingsnis buvo žengtas 1990 vasario 13 d., kai dar Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba sustabdė 1979 m. lapkričio 30 d. SSRS įstatymo ,,Dėl TSRS prokuratūros“ normų, prieštaraujančių jau 1990 m. gegužę priimtoms Lietuvos TSR Konstitucijos normoms, galiojimą ir pakeitė šios Konstitucijos 18 skirsnį ,,Prokuratūra“.
Pagrindiniame įstatyme pagrindinė prokuratūros funkcija buvo numatyta ta pati: vykdyti aukščiausiąją priežiūrą, kad visos ministerijos, žinybos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, vietinių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji organai, kolūkiai, kooperatinės bei kitokios visuomeninės organizacijos, pareigūnai taip pat piliečiai Lietuvos teritorijoje tiksliai ir vienodai vykdytų įstatymus.
Tai vadinamoji bendroji priežiūra, išlikusi iki pat 1994 m. Tokia prokuratūrai nebūdinga funkcija iškelia ją virš kitų institucijų, o kai kuriuo aspektu – ir virš teismų. Tai nesuderinama su teisinės valstybės principais. Šiuo metu tas funkcijas, kurios greta baudžiamojo persekiojimo tada buvo pavestos prokuratūrai, vienaip ar kitaip atlieka administraciniai teismai, Seimo kontrolieriai ir kitos analogiškos institucijos (ombudsmenai) bei Vyriausybės atstovai apskrityse.
Prokuratūros sistema išliko personalinė: Lietuvos Respublikos prokuroras bei jam pavaldūs žemesnieji prokurorai. Skirti Lietuvos Respublikos prokurorą ir jo pavaduotojus, tvirtinti prokuratūros kolegiją taip pat buvo pavesta Aukščiausiajai Tarybai. Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos nariai galėjo būti skiriami, kai būdavo atitinkamų Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių komisijų išvada.
Minėta, kad atskirai buvo reglamentuota vyriausiojo prokuroro skyrimo tvarka. Jį Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teikimu skyrė Aukščiausioji Taryba, kuriai jis buvo atsakingas ir atskaitingas. Lietuvos Respublikos prokuroro pavaduotojus Respublikos prokuroro teikimu buvo numatyta skirti Aukščiausiajai Tarybai, o rajonų ir miestų bei kitus prokurorus – Respublikos prokurorui.
1990 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos prokuroru buvo paskirtas Artūras Paulauskas. 1990 m. kovo 30 d. šalies prokurorai susirinko į Vilnių, A. Smetonos gatvėje (tuometinėje N.Gogolio gatvėje) esantį centrinį prokuratūros pastatą ir pareiškė ištikimybę Lietuvos įstatymams. Nuo to laiko ši diena minima kaip Prokuratūros diena.
Tą pačią dieną 16 val. apie 20 ginkluotų iš Rusijos atsiųstų vidaus kariuomenės kareivių užėmė Lietuvos Respublikos prokuratūros pastatą, atvežė ir į prokuroro kėdę balandžio 5 d. pasodino alternatyvų ,,prokurorą“ A. Petrauską. Iš visų centrinės prokuratūros darbuotojų vienais skaičiavimais tik 4, kitais skaičiavimais – 7-8 pareiškė dirbsiantys Sovietų sąjungai. Lietuvos prokuratūra persikraustė į Vilniaus miesto prokuratūros pastatą ir tęsė darbą.
Aukščiausiojo Teismo plenumas tomis dienomis nurodė teismuose pripažinti tik Lietuvos Respublikos prokuratūros įgaliojimus. Tai buvo labai svarbus palaikomasis sprendimas, paralyžavęs marionetinės ,,prokuratūros“ galimybę veikti.
Advokatūra: uždaros sistemos pravėrimas
Advokatams Pagrindiniame Įstatyme buvo skirtos kelios eilutės: ,,teisinę pagalbą piliečiams ir organizacijoms teikia Lietuvos Respublikos advokatūra. Įstatymų numatytais atvejais teisinė pagalba piliečiams teikiama nemokamai.“
Gerai ir tiek, nes kitoms teisinės sistemoms grandims Įstatyme vietos nebuvo skirta. Tai suprantama, žinant aplinkybes, kuriomis buvo rašomas ir priimamas šis Pagrindinis Įstatymas.
To laikotarpio advokatūra buvo uždara sistema. Nors advokatus ir tada buvo galima laikyti tam tikrais individualia veikla užsiimančiais asmenimis: jiems valstybė nemokėjo algos, jie turėjo tam tikrą ,,savivaldos“ struktūrą, tačiau tapti advokatu be partinės ir sovietinės valdžios palaiminimo nebuvo jokių galimybių. Kai kurie jauni teisininkai ilgus metus trindavo kėdę Teisingumo ministerijoje, dirbdami nuobodų ir mažai apmokamą darbą, kad po daugelio metų ,,užsitarnautų“ teisę būti paskirtais į advokatūrą. Būti advokatu tuo metu reiškė patekti į darbo valandomis neapsunkintą, pakankamai gerą uždarbį garantuojančią, griežtai advokatų skaičių ribojančią, taigi jokios konkurencijos nepažįstančią veiklos aplinką.
Kovo 11–ją advokatų kolegijos prezidiumui vadovavo Kęstutis Lipeika, kuris prezidiumo pirmininko pareigas ėjo nuo 1978 m. balandžio iki 1998 m. lapkričio.
Notariatas paliktas ateičiai
Pagrindiniame įstatyme notariatas nebuvo paminėtas. Tai visiškai suprantama, kadangi civilinė apyvarta, laisvoji rinka, kuri tuo metu pasireiškė daugiau kaip kooperatyvų kūrimasis ir vadinamosios spekuliacijos virtimu normalia ūkine (turgaus) veikla, nebuvo tiek svarbi, kiek ji svarbi esant intensyviems ūkiniams-komerciniams santykiams. Notariatas buvo valstybinis, Teisingumo ministerijos žinioje, notarai buvo valstybės tarnautojai, gaudavo algą ir jų veikla daugiausiai apsiribodavo ne itin dažnai pasitaikančių sandorių, dokumentų nuorašų tvirtinimu ir panašių notarinių veiksmų atlikimu.
Tam tikras advokato ir notaro veiklos surogatas buvo vadinamoji Injurkolegija, kurios pagrindinė paskirtis buvo tvarkyti užsienyje atsiradusio palikimo reikalus. Vėliau šioje kolegijoje dirbę advokatai sėkmingai išplėtojo advokato paslaugas, ypač aptarnaudami užsienio klientus, kadangi ir okupacijos laikais jie buvo pakankami gerai įvaldę anglų kalbą. Užsienio kalbų mokėjimas uždaroje okupacinėje santvarkoje nebuvo dažnas reiškinys netgi tarp teisininkų, kadangi praktiškai nebuvo jokios galimybės šiomis kalbomis bendrauti.
Teismų sprendimų vykdymas: bylos stalčiuose
Teismų sprendimų vykdymas liko toks pat: sprendimus civilinėse bylose vykdydavo teismo vykdytojai prie rajonų (miestų) teismų, kurie buvo valstybės tarnautojai ir už darbą gaudavo algą iš biudžeto. Tokia sistema visiškai neskatino vykdytojų greitai ir efektyviai vykdyti sprendimus.
Teismo vykdytojus kontroliuoti turėdavo vietiniai teisėjai, kiekvienam iš jų būdavo priskiriamas vienas ar keli teismo vykdytojai, tačiau ši kontrolė buvo visiškai formali, kadangi teisėjas neturėdavo nei laiko, nei galimybių įsigilinti į krūvas vykdomųjų bylų, gulinčių vykdytojų stalčiuose.
Apibendrinant turėtume pasakyti, jog pagrindinis atkurtos Lietuvos valstybės dėmesys buvo skirtas dviejų teisinių institucijų: visų pirma, skirtos įgyvendinti teisingumą, tai yra, teismų sistemos, ir antra – buvusiai represinei, tai yra, prokuratūros demokratizavimui ir pertvarkymui. Tokia buvo pradžia. Tačiau esminė teisėsaugos institucijų pertvarka, taip pat naujų, Vakarų teisės tradicijas atitinkančių teisinės sistemos elementų kūrimas, sparčiausiai buvo vykdomas po to, kai iki minimumo sumažėjo Sovietų sąjungos karinė grėsmė, taip pat įvyko Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje.