Amerikiečių televizijos skandalistas ir sąmokslo teoretikas Tuckeris Carlsonas prieš kelias dienas, nejaukiai sėdėdamas pora valandų su Rusijos prezidentu Putinu, sugebėjo leisti diktatoriui išsikalbėti – ir pripliurpti didesnių nesąmonių, negu paprastai. „Mes sugriovėme Sovietų Sąjungą, kad įtiktume Vakarams, o jūs vis tiek mūsų nemylite“, – tai prisipažinimas, vertas milijono. Bet kuris žurnalistas, net ir labai bandydamas, nebūtų gavęs iš tirono tokio atvirumo. O čia – prašom.
Lietuva už 1,7 mln. eurų perka paslaugas iš garsiausio pasaulyje restoranų gidų leidėjo, Michelin. Šias knygutes prancūzų padangų gamintojas pradėjo leisti prieš daug dešimtmečių, kad žmonės daugiau vairuotų ir daugiau trintų padangų.
Mokestis nėra juokingas, bet nepastatyto nacionalinio stadiono, neva praloštų pinigų, be reikalo susiaurintų gatvių ir kitų nesąmonių kontekste – tai kelios monetos, kurias randi užkritus už sofos pagalvių. Už mano sofos gal ir daugiau rasčiau.
Skirtingai nei daug kas mano, tai ne mokestis už įvertinimo žvaigždutes (tiksliau, gėlytes, kaip žino kiekvienas, matęs tuos restoranus ir jų iškabas iš arti). Tai mokestis už tai, kad inspektoriai atvažiuos tikrinti, o jau kaip įvertins, tai kaip Dievas duos. Žinoma, kai yra mokestis, tai visada būna ir gerų žodžių, įtraukimų į gidą ir (dažniausiai) žvaigždučių.
Kodėl lietuviai pagaliau pasiryžo, ir pasiryžo paskutiniai iš trijų Baltijos šalių? Na, pirmiausia daug metų mūsų įvairūs valdžios atstovai svaičiojo, kad „gal susikooperuokim su latviais ir estais“ – tik tam, kad būtų pigiau. Lietuvis širdyje visada kolūkietis ir visada ieško kur nors nusukti. Pavyzdžiui, agurkus laistyti ne savu amoniako vandeniu, o valdišku.
Kol jie kliedėjo, estai ir latviai susimokėjo ir turi. Dabar lietuviams įsijungė neteisingiausias argumentas: na, jau kažkaip gėda, estai turi, latviai turi, mes kažkaip paskutiniai, na, kaip visada. Tai jau dabar darom.
Niekada nereikia gyvenime nieko daryti todėl, kad „gėda nuo žmonių“, kaip sakydavo mano močiutė. Nacionalinis stadionas yra geras pavyzdys: reikia pastatyti, nes kitaip kažkaip gėda. Kokia gėda ir prieš ką – nesvarbu. O gal ir visai negėda.
Daryti reikia tai, ką galvoji ir skaičiuoji esant reikalingu, o ne iš sarmatos jausmo. Tačiau kadangi lietuviškiems valdininkams galvoti ir skaičiuoti sekasi labai blogai, ypač dėl genetinio provincialumo ir to paties kolūkinio geno (toliau Rygos jau visi užsieniai labai tolimi, nesiskaito), tai tenka susitaikyti, kad nors ir dėl neteisingos priežasties, teisingas sprendimas buvo priimtas.
Vos kelios šalys pasaulyje gauna Michelin inspektorių vizitus nemokamai: tarp jų Prancūzija, Italija, Ispanija ir Japonija. Kiti moka, net ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Pavyzdžiui, Los Andželas, nepaisant visos gastronominės didybės ir kosminio restoranų lygio, daug metų kiurksojo be Michelin gido, nes miesto valdžia nusprendė nemokėti – o didmiesčio restoranininkai pavydžiai žiūrėjo į Niujorką, Čikagą ir San Franciską, kuriuose buvo papurtytos piniginės.
Daugelis galvoja, kad pasirodęs šalies ar miesto Michelin gidas „skatina turizmą“, kas yra ne visiškai tikslu. Turistų skaičius retai padidėja, bet padaugėja kokybiškų, mokių keliautojų.
Jums gali nepatikti toks skaičiavimas, bet hostelių svečiai su dredais ir didelėmis kuprinėmis nėra ekonomiškai tapatūs tiems, kas išleidžia viskam nuo 300 iki 500 eurų vienam keliautojui per dieną. Naujų atrakcijų, įdomių muziejų ir gotikinių bažnyčių mieste greitai nepristatysi, tačiau galima pasirūpinti restoranais, kurie staigiai patenka ant žemėlapio ir pradeda siurbti turistų pinigus, ko ir norima pasiekti.
Matote, labai daugelis žmonių (net ir tie, kas nemažai leidžia pinigų restoranuose) visiškai nesidomi gastronomija, arba gali būti nustebinti nebent liepsnos lėkštėje ar kardu nukertamo putokšlio kamščio. Tačiau jiems veikia autoritetų rekomendacijos: nuo pažįstamo gurmano, dėdės iš Amerikos, Užkalnio ar Michelin gido. Ir autoritetų jie klauso.
Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl pasaulio šalių ir miestų valdžia moka už vizitus yra tokia, kad Michelin (garsiausio ir įtakingiausio pasaulyje gido, net už Užkalnį svarbesnio) sukuria atmosferą, kai labai sparčiai pašoka šalies gastronominis lygis ir apyvarta.
Restoranui gavus Michelin žvaigždę, žvaigždes arba viso labo paminėjimą (ar Bib Gourmand seilinuką, yra ir tokia kategorija), restoranas visada pakelia kainas, nes jam staigiai padidėja išlaidos. Pagrindinis kriterijus išsilaikyti gide yra nuoseklumas, todėl tenka samdyti daugiau žmonių ir samdyti geriausius (dėl jų kaip mat šalyje padidėja konkurencija ir auga atlyginimai).
Virtuvės vadovas, nors dieną dirbęs Michelin įvertintame restorane, daugiau niekada gyvenime nebedirbs už tokį patį atlyginimą, kaip iki įvertinimo.
Tokiu būdu į maisto industriją pradeda plūsti daugiau pinigų (nors retai kuris garsus savininkas dėl įvertinimo asmeniškai praturtėja, būtent todėl, kad išlaidos dažnai auga taip pat sparčiai, kaip ir pajamos), iš ko šaliai auga gaunami mokesčiai ir akcizai, gyventojų pajamų mokestis ir sukuriama labai gerai apmokamų darbo vietų.
Visos šios priežastys buvo žinomos jau seniai, tačiau valdžia dažniausiai nenori klausyti pačių logiškiausių išvadų, ir būtent todėl mes neturėsime europinės geležinkelio vėžės į Lenkiją dar du šimtus metų ir būtent todėl mums prireikė trijų dešimtmečių nepriklausomybės, kad išmestume rusišką aštuoniukę iš mūsų telefonų numerių ir ją pakeistume pliusu ir šalies kodu 370.
Žinoma, bus nepasitenkinimo: pirmiausiai tada, kai vieni restoranai bus įvertinti, o kiti ne. Man net liūdna dėl to, nes šefus labai, labai žeidžia neteisybė, ypač jei jie tikisi objektyvaus vertinimo.
Deja, Michelin vertinimas buvo, yra ir bus subjektyvus, inspektoriai neturi aiškių kriterijų ir vertina emocijomis (visai kaip aš), garsūs vardai ir industrijos senbuviai visada gauna didesnę saują saldainių iš dėdės kišenės. Be to, prancūzų leidėjų gidas visada palankiau žiūri į klasikinės prancūzų virtuvės stilių (tokį, kurį nustatė ir sunormino garsusis Auguste Escoffier prieš šimtą metų), negu į visus tuos jūsų cepelinus ir šaltibarščius. Nacionalinę virtuvę nebaudžiamai puoselėti leidžia tik japonams ir italams.
Tokios vietos, kaip Dubajus ar Singapūras, nors ir yra puikios gastronominiu požiūriu, gauna neproporcingai daug gerų įvertinimų, nes leidžia gido sponsoriavimui neproporcingai daug pinigų. Gautume ir mes, jei iš 1,7 milijono sumos dingtų kablelis. Tai šiek tiek panašu į Tarptautinį olimpinį komitetą ar Dailiojo čiuožimo federaciją – jei ne atvira korupcija, tai aiški šilta draugystė už šiltas sumas ir dovanas.
Nepaisant visko, tai didelis žingsnis Lietuvai į priekį. Man dabar atrodo, kad, nepaisydami kietakatiškumo, užsispyrimo (palyginamo su nenoru priimti krikščionybę) ir taupumo, mes visgi kartais sugebame padaryti teisingų dalykų, kuriais jau greitai galėsime didžiuotis.
