aA
Septynmetis vaikas parduotuvėje griūna ant žemės, raitosi ir rėkia, nes jam nenupirko dar vienos planšetės. Ore tabaluoja kojos, apautos sportbačiais iš naujos kolekcijos už du šimtus eurų, o besikratant iš kišenės iškrenta telefonas už pusantro tūkstančio.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Vaikas planšetę jau turi, bet ją dovanojo dar prieš tris mėnesius, ir jam reikia naujos. Ne „reikia“, nes jam jau nieko nebereikia, ir nepasakytum, kad norisi, nes jis jau nebežino, ko jam norėti. Belieka draskytis ant žemės ir daryti dramą, nes taip gali pasirodyti auka ir gauti sau dėmesio. Net ir septynmetis kirminas su sportbačiais nori pasijusti reikšmingas, tai bent jau pabus blogiausiai išauklėtu ir bjauriausiai išlepintu ožiu bei skausmu visiems aplinkiniams.

Ūkininkai, ištraukę į Lietuvos kelius savo tviskančią techniką, ir mėtydami visai šaliai į veidą kaprizus, visiškai nesupranta to, kaip jie atrodo visiems kitiems – kaip tas kaprizingas vaikas arba kaip moteris su neužsidarančia nuo skudurų spinta zyzianti: „Visiškai neturiu ką apsirengti.“

Jiems niekaip nesusijungia laidai galvoje kaip tam kelių gaideliui, kurį nuolat stabdo policija: „ko jie mane terorizuoja, neturi ką veikt mentai“, skundžiasi jis. Tai kad tu visada girtas, visada be diržo ir visada viršiji, tai ko tikiesi? Tu pats esi savo bėdų priežastis. Pabandyk elgtis taip, kad policija neturėtų priežasties tavęs stabdyti ir skirti baudas.

Galėtų ir ūkininkai, jei jiems nepatinka „miesto ir kaimo supriešinimas“, išsitraukti nykščius iš vienos vietos, galvoti galva ir nustoti tą supriešinimą kelti ir provokuoti.

Ūkininkai, ištraukę į Lietuvos kelius savo tviskančią techniką, ir mėtydami visai šaliai į veidą kaprizus, visiškai nesupranta to, kaip jie atrodo visiems kitiems – kaip tas kaprizingas vaikas arba kaip moteris su neužsidarančia nuo skudurų spinta zyzianti: „Visiškai neturiu ką apsirengti.“
Andrius Užkalnis


Ūkininkai kartoja kaip prisukti, kad mokesčių jiems reikia mažesnių negu visiems kitiems, išmokų – kaip Prancūzijoje, supirkimo kainos jiems visada per mažos, palūkanos visada per didelės, jau tuoj tuoj bankrotas (ir taip trisdešimt metų, per kuriuos technika vis naujesnė, o kieme – vis kietesni automobiliai ir trobos vis erdvesnės), o dabar jie dar ir nepatenkinti tuo, kaip į juos žiūri visuomenė. „Mūsų nemyli, nesupranta ir nevertina“, zyzia jie, ir tada išridena traktorius į gatves, pukšėdami specialiai jiems pigiai parduodamu dyzelinu.

„Jūs neįsivaizduojat, kaip mums reikia gyventi ir kokios mūsų problemos.“

Kodėl gi, įsivaizduojam: jūsų gyvenimą mes abiem rankom remiam iš savo kišenių, o jūsų didžiausia problema visiems po akių: važinėja „Escalade“, varinėja rusiškas trąšas, vaikšto po Seimą ir laimi visus rinkimus iš eilės, spėkit – kas? Tai ir yra jūsų didžiausia bėda, aprengta kostiumu.

Ūkininkai savo nuolatiniais skundais ir bauginimais, kad tuoj bankrutuos, išsiparduos ir išvažiuos, pasiekė neįmanomų aukštumų: į juos dabar žmonės žiūri kaip į tuos komiškus Palangos verslininkus, kuriems kiekviena vasara labai bloga, orai visad baisūs, poilsiautojai netikę, valstybė smaugia ir nėra kas alų ir picas nešioja.

Taip, ūkininkų bėdų tikrai niekas negirdi, nes pavargo klausyti išlepusios, išpopintos ir nuolat viskuo nepatenkintos mažos dalies gyventojų, kuriai ištisai reikia ypatingų sąlygų, visada negana paramos ir dar bučiuokit mums rankas, mes jums, miestiečiai, maistą dedam ant stalo.

Kaip ta žmona, kuri vyrui bamba, kad išvis dar turėtum būti dėkingas, kad su tavim gyvenu.

Žinokit, jūsų maistas ant stalo yra gerai, ir mes prisimenam, kad kasdien (nes kasdien už jį mokam, jeigu pamiršot – nes, paklausius ūkininkų, gali pasirodyti, kad mums batonų fėjos už dyką prikrauna visko pietums), bet jeigu ne jūs, tai tikrai kas nors kitas priaugins, prikuls ir primelš.

Žemės ūkis yra ne magija ir ne stebuklų pasaka, tai tik ekonominė veikla, ir nevaizduokit labdaringų motinų teresių.

Gana jau girdėt, kaip jūs dėl mūsų anksti keliatės ir vargą vargstat. Niekam nėra lengva.

Aš irgi keliuosi prieš šešias tekstų rašyti, ir man nugarą ir akis kartais skauda, bet neinu į pakeles, mojuodamas brangiu kompiuteriu, reikalauti, kad šalyje nustatytų minimalias straipsnių supirkimo kainas, kad gaučiau išmokas už dienas, kai nėra įkvėpimo ir kompensacijas už tą laiką, kai blogi orai, kad man prašom specialaus rašytojams skirto brendžio, viskio ir tekilos be akcizo ir be PVM, ir dar mane gerbkit labai, nes aš jums kasdien skaitymą atnešu kaip bitutė medų.
Andrius Užkalnis


Aš irgi keliuosi prieš šešias tekstų rašyti, ir man nugarą ir akis kartais skauda, bet neinu į pakeles, mojuodamas brangiu kompiuteriu, reikalauti, kad šalyje nustatytų minimalias straipsnių supirkimo kainas, kad gaučiau išmokas už dienas, kai nėra įkvėpimo ir kompensacijas už tą laiką, kai blogi orai, kad man prašom specialaus rašytojams skirto brendžio, viskio ir tekilos be akcizo ir be PVM, ir dar mane gerbkit labai, nes aš jums kasdien skaitymą atnešu kaip bitutė medų.

Baisiau susigadinti savo įvaizdį, negu sugebėjo ūkininkai per tris nepriklausomybės dešimtmečius, turbūt buvo neįmanoma.

Lietuva Sąjūdžio laikais žiūrėjo į žmones, dirbančius žemę, kaip į mūsų ramstį, tautos dvasios stuburą, miestiečiai kaimą gerbė, užjautė, kaip jiems sunku, ir ūkininkus tokiais pusiau šventais vienuoliais laikė, o Justino Marcinkevičiaus eilėse nupieštas idealios kaimiškosios Lietuvos mitas buvo daugmaž normali įsivaizduojama ir siektina realybė.

Kiekvienas buvęs kolūkietis Lietuvos akyse buvo kaip tas tėvelis Stanislovas, pas kurį važiavo žmonės semtis išminties ir TV siužetų filmuoti.

Dabar tos gulbės virto atgal į bjauriuosius ančiukus, arba, tiksliau, į bjaurius, drūtus, atsiganiusius, sočiai lesinamus antinus, ir tie gaigalai tik ir taikosi akis iškabinti, nes jiems reikia mikliai dar lesalo.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(542 žmonės įvertino)
4.5627

Top naujienos

Už kovą „Žalgirį“ gyręs Jasikevičius mojo ranka į nokautuojantį Jameso dūrį: man tai neįdomu specialiai Krepšinis.lt iš Maskvos (66)

Antrus metus iš eilės Maskvos „Megasport“ arenoje Kauno „Žalgiriui“ teko žaisti...

RAND ataskaitoje – dar vienas įspėjimas NATO: šios temos Baltijos šalys vengia ne veltui (312)

NATO viršūnių susitikimą Londone prezidentas Gitanas Nausėda pavadino puikiu ir net fantastišku....

Lietaus debesys išplis po visą šalį – siautės itin stiprus vėjas (1)

Penktadienį pietvakarių vėjas pasidarys dar gūsingesnis.

Juodžiausias Jasikevičiaus ruožas: ugnimi į ugnį atsakiusį „Žalgirį“ palaidojo Jameso tritaškis (638)

Kauno „Žalgirio“ (3-9) krepšininkų pastangos nutraukti pralaimėjimų seriją Eurolygoje...

Katastrofos zonoje gyvenusi moteris: ekskursijos į šią vietą turi būti ne pramoga, o galimybė išvysti kvailumo pasekmes (29)

Pagaliau atėjo metas apžvelgti įdomiausią Černobylio zonos objektą – Pripetės miestą....

VU rektorius: dabartiniam valstybės „establišmentui“ reikia radikalaus atnaujinimo – jie nebesupranta, ką daro

„Mūsų protesto akcijos nesibaigs per visus rinkiminius metus. Mūsų tikslas yra nauja karta –...

Latvijos miestas pasipuošė kaip pasakoje: tapo tikra Kalėdų sensacija (77)

Kalėdoms artėjant Latvijos miestai tampa vis gražesniais. Štai ir Uogrė pavirto tikru kalėdiniu...

Rūta Steponavičienė

Vyras papasakojo, kaip jam pavyko nutraukti saitus su alkoholiu: kada joks kodavimas nepadės? (6)

Alkoholizmas – turbūt viena iš opiausių Lietuvos problemų. Tik ar pagalvojame, kad ši...

Rapšys nesulaikomas – apgynė Europos čempiono titulą ir iškovojo antrą aukso medalį (66)

Lietuvos plaukimo žvaigždė Danas Rapšys Glazge (Jungtinė Karalystė) vykstančiose Senojo...

Pasitikrinkite, ar jums tai negresia: 5 nepastebimi dalykai, kurie veda santykius į pražūtį (38)

Labai daug santykių nutrūksta – tokia realybė, kad ir kaip sunku būtų ją pripažinti. Dauguma...