Mūsų nuomonės formuotojai ir visuomenininkai BBC irgi skaito. Todėl suskubo pareikšti susirūpinimą. Mačiulis, Makaraitytė, Bachmetjevas, Gritėnas, Sarafinas (įrašykite bet kokią pavardę, kurios paskutinė galūnės raidė yra „ė“ arba „s“)... susirūpino ne juokais ne vien feisbuko platybėse, bet ir sau prieinamose žiniasklaidos platformose. Prieš tai tikriausiai tylėjo, nes įrodymų nebuvo.
Staiga pasipylė retoriniai klausimai: „Kur būsime po dešimties metų?“, „Kas mūsų laukia?“ ir t. t. Pasipylė visokie raktažodžiai: „inovacijos“, „pridėtinė vertė“, „intelektinė nuosavybė“ ir t. t. Žinoma, neapsieita be pamokslų ir didaktikos.
Buvo paaiškinta, iš kur atsiranda ilgalaikis konkurencinis pranašumas, vertė ir t. t. Iki šiol apie tai buvo kalbama retkarčiais ekonominių prognozių kontekste. Tai yra suprantama. Minimalios algos ekonomikai neturi rūpėti mokslas ir inovacijos. Turi rūpėti kaštai.
Tačiau dabar dėl nelemtų estų pradėjome kalbėti apie pagrindus. Estų pasiekimai privertė pažiūrėti į sisteminius trūkumus, genetines mentaliteto ligas ir mirtinus ūkio susirgimus. Laimei, dabar kalėdinis laikotarpis. Greitai viskas pasimirš. Nes ne tas galvoj.
Apie švietimo taisymą su ne bulvariniais žurnalistais esu kalbėjęs ne kartą. Aišku, lenko Lietuvoje niekas neklauso. Dėl šios priežasties aš šios temos atgimimą iš pradžių ignoravau. Bet ji prisikabino ir nenorėjo manęs paleisti.
Štai gruodžio 14 d. kolegė Kristina Pocytė parengė straipsnį apie prasčiausias Vilniaus mokyklas. Jame suspindėjo ir mano pradinės mokyklos – Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazijos – pavadinimas. Kas ten vyksta dabar, aš nežinau. Asmeniškai vertinti negaliu. Tik prisimenu, kad iš jos pabėgau po aštuntos klasės. Ar tai buvo geras sprendimas, sunku pasakyti.
Pamatęs straipsnį, persiunčiau jį broliui. Jis irgi iš minėtos mokyklos pabėgo po aštuntos klasės. Miroslavas yra išmintingas žmogus. Jis iškart pasakė, kad šiais laikais visa tai nieko nereiškia ir šią informaciją galima ignoruoti. „Kodėl?“ – paklausiau aš. „Todėl, kad „Time“ metų žmogus yra mokyklą lankyti atsisakiusi paauglė“, – atsakė jis. Išties. Kas iš tų šimtukų ir dešimtukų, kai Motulė Žemė guli komoje, mirties patale?
Mano brolis yra teisus. Bet Greta yra tik ledkalnio viršūnė. Apie tai, kodėl neapsimoka būti pirmūnu, aš jau rašiau rugsėjo pirmosios proga.
Be mano filosofinių blevyzgų, paremtų asmenine patirtimi, bei Gretos pavyzdžio, reikia taip pat pripažinti, kad tiesiog nėra įrodymų, kad geras išsilavinimas lemia geresnę ateitį.
Manyti, kad „paprasti“ žmonės tiesiog yra per kvaili, kad suprastų, jog švietimas yra gyvybiškai svarbus, yra labai arogantiškas mokslo elito požiūris. Žmonės nėra kvaili. Jie mato, kas vyksta ir puikiai supranta, kad norint siekti politinių aukštumų, verslo olimpo ar sporto laimėjimų – t. y. to, dėl ko masės ploja ir nešioja ant rankų, mokytis paprasčiausiai nėra būtina. Bet būtina suktis.
Kai kas iš jūsų galvoja, kad aš išprotėjau. Jūs esate teisūs. Aš išprotėjau dar dvylikos metų, kai kažkodėl pagalvojau, kad reikia mokytis visko ir daug.
Niekas nesustabdė. Tai suprantama, nes žmonės yra savanaudžiai. Pirmūnų niekas nestabdo. Nes pirmūnas yra labai patogus naminis gyvūnėlis. Jo prižiūrėti nereikia. Jis pats prisižiūri.
Bet visa ta investicija į save yra didžiulė klaida. Reikia išmokti nesimokyti. Vieninteliai dalykai, kurių reikia išmokti, tai – kaip minėjau anksčiau – gebėjimas suktis ir gebėjimas reikalauti, t. y. rėkti „duok!“. Iš tikrųjų užtenka išmokti vieno iš šitų dalykų. Jei išmoksite abu, jums nepaprastai gerai seksis bet kurioje gyvenimo situacijoje.
Lietuvoje atskirtis (socialinė, finansinė ir t. t.) didėja ir didės. Švietimas prie to prisidės dėl privačių mokyklų. Jose mokymas nebūtinai yra aukštesnio lygio. Bet šito ją lankantys mokiniai ir jų tėvai – ką jau kalbėti apie pedagogus ar administraciją – niekada jums nepasakys. Niekas iš tikro nežinos, kaip ten kas vyksta. Užtat visi padarysime prielaidą, kad ten yra „geriau“.
Ilgainiui atsiras daugiau privačių aukštųjų mokyklų. Spėju, kad tie patys steigėjai, kurie prikūrė jums darželių ir pradinių mokyklų, prikurs ir universitetų. Būtų kvaila to nedaryti, kai užaugini būrį potencialių klientų, su kuriais dirbi daugiau nei dešimt metų.
Žinoma, daugiausia dėmesio bus skiriama socialiniams mokslams, teisei, ekonomikai ir pan. Gamtos mokslų studijuoti nesiūlys. Nebus poreikio. Nes pagrindinis poreikis bus tėvų verslų perėmimas arba gebėjimas dirbti tėvų įsteigtose teisininkų kontorose.
Be to, įkurti verslo mokyklą kainuoja gerokai mažiau negu chemijos laboratoriją, tad kam tos papildomos investicijos ir mažesnė grąža.
Palaipsniui „gerasis“ (t. y. privatus) švietimas nutols nuo „blogojo“ (t. y. valstybinio) ne kokybe, o žmonių kontingentu. Formuosis uždaras ratas žmonių, kurie dirbs su savais.
Savotiškas klanas. Vieni valdys iš kartos į kartą pereinantį šeimos kapitalą. Kiti verks, kad pasaulyje yra daug neteisybės. Jei neįvesime didelių paveldėjimo mokesčių ir neišmoksime susekti, kur turtingieji slepia savo kapitalą, atskirties niekada nesumažinsime. Spėju, kad nebus įgyvendinta nė viena iš šių priemonių.
Ką daryti nuskriaustiems ir vargšams šioje situacijoje? Belieka rėkti „duok!“. Laimei, Lietuva netrukus taps gerovės valstybe, o tai reiškia, kad kuo daugiau rėksime, tuo daugiau gausime.
Numesti kaulą alkaniems šunims apsimokės ne tik valdžioje esantiems ar jos siekiantiems, bet ir turtingųjų klanui, kuris suartės per privatų vaikų švietimą: pamokų ruošimą, kalėdinius vakarėlius, pasimatymus mėnulio šviesoje, santuokas ir t. t. Visa tai tik laiko klausimas. Mums belieka atsipalaiduoti ir išmokti reikalauti visko už dyką. Tai irgi savotiškas sukimasis.