Trumpais pamokslais aš užsiimdavau socialiniuose tinkluose, kuriuose mane sunku sekti. Todėl mano pastangos tikriausiai buvo bevaisės. Laimei, šiais metais pagaliau gavau galimybę kreiptis į jus per didžiausią žiniasklaidos platformą. Tad tikiuosi, kad (a) būsiu išgirstas ir todėl (b) bus išvengta didelių klaidų. T. y. galbūt tokių psichiškai nesveikų ir pavojingų visuomenei žmonių kaip aš užauginsime mažiau. Imkite mane ir skaitykite.
Tėvų požiūris į švietimą ir mokyklą bei tai, kaip jie elgiasi su savo atžalomis ir jų mokytojais, yra – mano kuklia nuomone – du svarbiausi veiksniai, kurie lemia, kaip vaikams seksis, kai jie užaugs. Ne mokytojas, ne pastatas, ne reitingas, o tėvų požiūris ir elgesys yra svarbiausi faktoriai, nulemsiantys vaiko psichologinę būseną sulaukus savarankiškumo. Šie veiksniai taip pat lemia, ar vaikas apskritai bus pasiruošęs gyventi savarankiškai.
Paradoksalu, bet baisiausia, kas gali nutikti vaikui, yra per didelis tėvų noras užauginti pirmūną. Tas noras dažniausiai neatsiranda iš niekur. Platesnį nei įprastą gabumų spektrą galima pastebėti gan anksti.
Pastebėti patiems net nebūtina. Darželio auklėtojos pasakys. Vėliau tą patį patvirtins pradinių klasių mokytojos. Jos vis tiek su jūsų vaikais praleidžia daugiau produktyvaus laiko nei jūs patys. Jos atlieka monitoringą ir reportina jums. Jos – antroji grandis, dirbanti jums. Jūs – generaliniai direktoriai, priimantys sprendimus. Deja, vadovybė dažnai bando maksimizuoti potencialą ir tuo pačiu traumuoja jaunus žmones, kurie galėtų likti sveikais ir tapti laimingais.
Sulig pradinių klasių pabaiga baigiasi žaidimai. Prasideda hardcore’as. Pirmūnai stoja į mokyklas, kuriose mokosi labai daug pirmūnų ir dar kažkiek atžalų, kurias atvedė – pavadinkim tai – visuomenės (verslo, politikos, sporto ir pan.) pirmūnai, vardan kolorito ir, sakykim, prestižo. Pirmūnai, kad liktų pirmūnais, turi dar daugiau arti. Rinktinėse gimnazijose viskas dar labiau paaštrėja. Nereikia aiškint. Patys viską suprantat.
Kodėl būti pirmūnu yra bloga mintis? Paaiškinimų yra, kaip pasakytų pirmūnas n.
Pirma pirmūnizmo problema yra tai, jog pirmūnas neišvysto derybų įgūdžių. Ne pirmūnų grupėje derybos dėl pažymių (6 ar 7, 7 ar 8 ir pan.), atliktų ar neatliktų, nusirašytų ar nenusirašytų darbų ir pan. vyksta nuolat. Stiprus vidutiniokas, įgijęs vidurinį išsilavinimą, turi mažiausiai aštuonerius metus derybų patirties.
Pridėkime dar šešerius metus pagal 4+2 formulę – nes Lietuvoje jam niekas nesutrukdys gauti magistro laipsnį – ir gauname patyrusį derybininką, galintį sėkmingai pavystyti kokį nors NT projektėlį arba du.
Jis yra įgijęs esminį lietuvio gebėjimą – gebėjimą prasmukti. Todėl klientui apie statybų kokybę primeluos ir spės įmonės bankrotą paskelbt prieš atsiskaitydamas su rangovais. Klasika. Klasika, kurios pirmūnas neturi šansų išmokti. Tiksliau – suvokti visa savo esybe ir morališkai atsiriboti nuo galimai neigiamų psichologinių pasekmių.
Pirmūnai nesidera, nemeluoja ir prasmukti nesistengia. Jei jie pasiruošia ir viską atlieka sąžiningai, gauna 9–10. Jei nepasiruošia, gauna mažiau ir to nekvestionuoja. Susisuka į rutuliuką, tyliai sėdi, kaltina save ir pažada tėveliams, kad kitą kartą miegos mažiau, bet gaus ta sušiktą dešimtuką.
Taip, gerai, jokių futbolo treniruočių ir buolingų, reikia pasivyti. Ką? Velnias žino. Tą būsimą NT vystytoją?
Antra pirmūnizmo problema yra tai, kad pirmūnas išvysto neteisingą pasaulio suvokimą. Pirmūnas pripranta, kad mokykloje yra – dažniausiai – aiškūs atsakymai. Jei viską darai teisingai, žinai atsakymą ir pasirengi, gauni aukštą pažymį. Yra objektyvūs kriterijai. Taip pat yra tų kriterijų saugotojas ir objektyvus vertintojas – mokytojas. Kokios dar derybos? Tu esi teisus arba ne. Dirbai arba tingėjai. Trumpai tariant, pirmūnas galvoja, kad pasaulyje yra kažkokios taisyklės ir visi elgiasi racionaliai.
Pirmūnas, nuolat įdedantis maksimaliai daug pastangų, per visą savo, vadinkim tai, mokymosi karjerą pripranta daryti viską teisingai. Tad įsivaizduokite, kokį šoką patiria 24-erių metų beveik genijus, kai pradeda suvokti, kad realiame pasaulyje mokytojas neegzistuoja, o sprendimai yra priimami derybų keliu.
Ir tas derybas dažniausiai veda jo klasiokai, kurie jau nuo penktos klasės pradėjo derėtis aukščiausiu lygiu, su objektyvių kriterijų sergėtojais. Tokiu būdu viską teisingai darantis pirmūnas po truputį pradeda išprotėti. Pasirodo, racionalumo nėra, o tiesa yra derybų objektas. T. y. tai, kas yra „teisinga“ nėra vertinama dešimtuku. Tai yra kažkur tarp 6–7.
Trečia pirmūnizmo problema yra tai, jog pirmūnai ilgainiui gali tapti perfekcionistais.
Perfekcionizmas, kaip žinia, yra didžiausias produktyvumo priešas. Perfekcionizmas dažniausiai išsivysto vėlesniame amžiuje, kai pirmūnas patenka į darbo rinką, kurioje, žinoma, viską daro teisingai, tačiau norimo rezultato nesulaukia. Pirmūnas, nesupratęs, kas čia, po velnių, vyksta, pradeda stengtis labiau, po to išvis persistengti, o galiausiai išvis bijo ką nors baigti daryti. Belieka dūsauti, „o toks protingas buvo“.
Ketvirta pirmūnizmo problema yra tai, jog pirmūnai tiesiog per daug visko moka ir todėl dažnai nežino, ką pasirinkti gyvenime. Kai jie artėja prie pilnametystės, net tėvai negali jiems nieko patarti. Tuomet jau būna per vėlu. Todėl dažnas pirmūnas mėtosi iš kairės į dešinę, nežinodamas, ką daryti. Devyni amatai, dešimtas – badas.
Yra ir daugiau problemų: įvairūs nepilnavertiškumo kompleksai, baimė suklysti, nesugebėjimas užmegzti ryšių, vienatvė ir t.t.
Dėl šių priežasčių, skatinti savo vaiką verstis per galvą ir būti geriausiam visuose dalykuose yra tolygu psichologiniam smurtui. Net jei auginate potencialų genijų (abejoju), leiskite tam vaikui atsipalaiduoti ir neužkrėskite perfekcionizmo virusu. Jūs neįsivaizduojate, kaip jam padėsite. Man niekas nepadėjo. Priešingai. Ir pažiūrėkite iki ko nusiritau.
Atminkite. Pirmūnas visą gyvenimą tempia kryžių. Bet tai dar ne viskas. Jis taip pat, kažkokiu būdu, sugeba ant pečių užsidėti kuprinę, kurioje telpa: kastuvas, plaktukas ir vinys. Jis net neima vandens, nes jis negalvoja apie save, o visą savo dėmesį sutelkia į užduotį.
Nusitempęs kryžių ant aukščiausio kalno apylinkėje, jis išima kastuvą iš kuprinės, iškasa duobę, įdeda kryžių į duobę, kruopščiai apdėjęs kryžiaus apačią akmenimis (kad kryžius nevirstų) užkasa duobę, tuomet išima plaktuką bei vinis, užsilipa ant kryžiaus ir… prisikala prie kryžiaus. Ką aš manau? Gaila. Galėjo būti kitaip. Jei kas nors jį perspėtų dar mokykloje.