Jėzus su dviem savo mokiniais užsuka į brolių Simono ir Andriejaus namus Kafarnaume. Kažkas iš namiškių pasiguodžia Jėzui, kad karščiuoja Simono Petro uošvė, kurią jis išgydo.
Ši detalė nebūtų tiek svarbi, nes Evangelijoje sutinkame nemažai Jėzaus pagydytų žmonių iš daug sudėtingesnių negalių, tačiau čia yra keli reikšmingi momentai.
Pirmiausia į akis krinta žodis „pakėlė“ (gr. egeirō): „Jis priėjęs pakėlė ją už rankos“ (Mk 1, 31). Tas pats žodis nusako ir Kristaus prisikėlimą (Mk 14, 28; 16, 6; Apd 3, 15; 13, 37; 1 Kor 15, 4).
Evangelistui Morkui ligos ir mirties nugalėjimas yra pergalė prieš blogio jėgas, naujo gyvenimo pradžia.
Galbūt dėl Kristaus mirties ir prisikėlimo ankstyvoji Bažnyčia matė šį stebuklą kaip visos žmonijos prisikėlimo laikų pabaigoje pirmavaizdį.
Ypatingą išganymo simbolį aptinkame ir rankų geste: „Jis priėjęs pakėlė ją už rankos“ (Mk 1, 31).
Biblinė kalba rankos prisilietimui priskiria įvairių reikšmių ir vaidmenų. Neatsitiktinai Šventajame Rašte ranka iš kitų kūno narių minima dažniausiai – daugiau negu tūkstantį penkis šimtus kartų.
Prisilietimas čia tampa sakramentiniu veiksmu, gailestingumo, palankumo, švelnumo ženklu – liudijimu to, ką Rytų Bažnyčios tėvai vadina „dieviškąja filantropija“, begaline Dievo meile žmonėms.
„Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10).
