Kiekvienąsyk pamatęs futbolą Vilniaus stadione ir kiekvienąsyk pasinaudojęs VNO susidarau savotišką tapatumo viziją. Jausmas toks: tarptautinis Vilniaus oro uostas yra kažkas panašaus į nacionalinę futbolo rinktinę nacionaliniame stadione – abu beviltiški. Abu minimi reiškiniai yra svarbūs ir reikalingi. Abu yra amžinas ateities pažadas, nes abu – praeities reliktai.
Žodžiai „jausmas“, „ateities pažadas“, „praeities reliktai“ lieka nekonkretaus subjektyvumo sferoje. Kaip ir legenda tapęs antikos Romos varguomenės posakis „dėl skonio nesiginčijama“. Kai nėra iš ko rinktis, argi gali ginčytis dėl skonio niuansų? Nelabai. Jeigu anais laikais buvai apstumdytas, aprėktas, prigąsdintas Maskvos „Šeremetjevo“ oro uoste, tai VNO atrodys solidūs, pakankamai vakarietiški oro vartai. Bet jeigu VNO palygini su Romos „Leonardo da Vinci“ arba su Madrido „Barajas“, arba su nediduku Las Palmaso oro uostu tada nejučia prisimeni sovietinį filmą „Po pirties“.
Neseniai skaitinėjau „Verslo žinias“ ir netyčia užklydau į „Rekvizitai.lt“ svetainę. Ten susiradau „Atsiliepimai apie Lietuvos oro uostai, VĮ“. Rekomenduoju: jūs to nedarykite. Neskaitykite! Nes nebeliks noro skristi iš Vilniaus, užsimanysite važiuoti autobusu į Varšuvos arba Rygos oro uostus. Perspėju: ten, „Rekvizituose“, rasite liūdną lietuvišką ašarų pakalnę.
Ten – įpykusių, įžeistų, nusivylusių keliautojų pagalbos šauksmai, prašymai rasti teisybę, maldavimai, reikalavimai nubausti. Ten vyrauja tokio pobūdžio atsiliepimai: „buvau aprėkta“, „likome labai nusivylę“, „patikros metu mane užsipuolė“, „laikė kaip avis lauke ant vėjo“, „žiaurus elgesys su žmonėmis ir gyvūnais“, „tokio aptarnavimo niekur neteko matyti“. Panašių atsiliepimų „Rekvizituose“ yra ne keturi ir ne keturiolika. Jų susikaupė milžiniškas, nesuvokiamai didžiulis kiekis. Ką į tai VĮ Lietuvos oro uostai? Visiems vienodai maloniai atsako: „Apgailestaujame dėl nemalonios situacijos. Norėtume jūsų paprašyti užpildyti šią formą...“
Keleiviai tą formą užpildo. Kas tada? Nieko. Keleiviai laukia atsakymo. Nesulaukia: „Kad ir ką mes jiems (Vilniaus oro uostui) rašytume, jie visada maloniai apgailestauja dėl nemalonios situacijos!.. Didžiuliuose pasaulio oro uostuose nėra problemų su žmogiškumu!“ (kalba taisyta – P. J.).
Beje, žmogiškumas taip pat yra subjektyvus. Saugumas yra objektyvus. Visuose pasaulio oro uostuose susiduria, grumiasi šios dvi sąvokos: subjektyvus žmogiškumas ir objektyvus saugumas. Amžinas klausimas: kiek objektyvus saugumas gali užlipti subjektyviam žmogiškumui ant galvos? Kur yra ta riba, kai įsijungia vakarietiško, subjektyvaus žmogiškumo stabdžiai ir protokolinis, objektyvus saugumas atsitraukia?
Tai svarbus klausimas, nes saugumo kontrolės vykdytojas keleivio atžvilgiu disponuoja tam tikrais tarnybinės galios svertais. Išskirtinio terorizmo pavojaus oro uostuose, pavyzdžiui, Izraelyje galioja specialūs saugumo protokolai. Tačiau daugelyje Europos oro uostų, tokiuose kaip Romos „Leonardo da Vinci“ arba Madrido „Barajas“ aš su jais nesusiduriu. Nejaučiu. Jie nedaro poveikio mano psichologinei būsenai, nuotaikai.
Vilniuje tvyro kitokia nuotaika. Apie ją pasakoja keleivių atsiliepimai „Rekvizituose“. Bagažo patikros, keleivių registravimo, pasų kontrolės darbuotojai jaučiasi vienvaldžiais keliautojo likimo šeimininkais. Išvertus į agresorių kalbą – „načialnykais“. Tarnybinės galios demonstracija ir vakarietiško bendravimo įgūdžių stoka formuoja keistą įtampos ir nepasitikėjimo atmosferą.
Su šypsenomis einame link bagažo patikros. Klaida! Šypsenos ir pakili kelionės nuotaika šioje vietoje nerekomenduojamos. Kuo labiau šypsosiesi, tuo labiau atrodysi įtartinas, tuo patikra bus griežtesnė. Ir atvirkščiai: kuo labiau būsi išsigandęs, sutrikęs, tuo mažiau įtarimų kelsi.
Na, štai: mano lagamine kažką pamatė. Kažką tokio! Tai buvo mažas objektas. Ir kaip tyčia – kažkur giliai įspraustas į kruopščiai sudėliotą lagaminą. Jo turinį darbuotoja nuosekliai dekonstruoja, štai ir pats objektas – 95 gramų talpos ikrų indelis. Lieps atidaryti, patikrinti? Nes, O Dieve, juk lašišų ikrai savo forma galimai į kažką pavojingai panašūs! Ne. Atidaryti nereikia. Reikia iš naujo sudėlioti lagaminą. Pavymui pagaunu patenkintą patikros merginos žvilgsnį: na, štai, šypsojotės, o dabar gavote darbo!
Mano elektrinis kavinukas praskrido daugybę Europos, Afrikos oro uostų. Niekur, bet absoliučiai niekur nesukėlė susidomėjimo ir įtarimo pritvinkusių žvilgsnių. Vilniuje kiekvienąsyk sukelia patikros ažiotažą. Suprantu: jie ieško sprogmenų, kitų objektyvaus saugumo problemų. Viskas teisingai. Bet kur Vilniuje yra riba tarp paranojinio įtarumo ir pagarbos keliautojui? Ji kažkur kitur nei Europos oro uostuose. Kažkur toliau nustumta.
Savo feisbuko paskyroje pasidalijau įspūdžiais apie pojūčius VNO ir iš vienos skaitytojos gavau atsakymą: riba nustumta po kelnėmis. 2022 metų gruodžio 18 diena, vyksta keleivių registracija ir patikra, skrydis į Trevizą. Vyresnio amžiaus vyras žengia pro metalo detektoriaus arką. Zvimbia. Darbuotojai tikrina: diržo nėra, laikrodžio nėra. Zvimbia. Batai nuauti. Zvimbia. Problema greičiausiai slypi kelnėse. Gal užtrauktukas, gal kniedės… Objektyvaus saugumo darbuotojai liepia mautis kelnes – čia pat, prie visų žmonių. Keleivis paklūsta įsakymui, lieka su „šeimyniniais“. Viskas gerai, apsimaukite kelnes. VNO performansas baigtas. Eikite. Skriskite. Būkite laimingas. Rašykite formą. Atsakysime: „Apgailestaujame“.
Kol kas vienintelis tikras rezonansinis sprogmuo buvo lenkų muzikanto „Stradivarius“. Smuikelis už kelis milijonus. Privati antžeminio aptarnavimo įmonė, matyt, nežinojo, kas yra „Stradivarius“, kokia jo vertė, todėl pritaikė centimetrais grįstą draudimą – neleido neštis į lėktuvą. Ta įmonė nepriklauso „VĮ Lietuvos oro uostai“. Bet kažin, ar keleiviams rūpi žinybinė VNO hierarchija. Keleiviai mato: jie ten visi smarkiai dirba mūsų saugumo, Vilniaus įvaizdžio labui. Apie žmogiškumą papasakokite „Rekvizitams“.
...Na, štai, laimingai praėjome patikros ritualą. Laukiame koridoriuje. Žiūrime į eskalatorių. Mamos su vežimėliais ir kūdikiais taip pat žiūri į eskalatorių. Jis, žinoma, nejuda. Paminklinis. Bet čia nors šilta. Paskui išeiname, išsirikiuojame prie lėktuvo. Pučia žvarbus vasario pabaigos šiaurys. Laukiame ant ledo. VNO oro uosto mokesčius padidino. Bet ledas oro uoste po kojomis, po lagaminais liko. Kalbama, kad greitai bus naujas oro uostas, naujos, šiuolaikiškos technologijos. Lieka klausimas: o kaip bus su „načialnykais“?
P.s. Istoriją apie numautas kelnes skaitė ir Vilniaus oro uosto Komunikacijos skyriaus vadovas Marius Zelenius, tačiau šios liūdnos istorijos nepaneigė. Atsiprašė dėl neveikiančio eskalatoriaus ir ledo prie lėktuvo.
