Dirbau dienraštyje „Laikinoji sostinė“, konkuravusiu su „Kauno diena“, rašiau knygas, taip pat ir teatrui. Vienoje knygoje Kauną pavadinau „degaline tarp Vilniaus ir Klaipėdos“, o kitoje – Mažuoju Paryžiumi.
O šiemet vasaros skrydžiai nusidriekė taip, kad po Paryžiaus atsidūriau Kaune. Čia lankiausi senokai, kaip ir Paryžiuje. Kaip ir Paryžiaus šaligatvių kavinėse prie Senos, kur gyvenau, padavėjai Kaune tą eilinę vasaros dieną buvo šiurkštoki ir tiesmuki, tik ne tokie apsukrūs. Mano sumanymus kadaise „brandinęs“ (taip, kad su velioniu aktoriumi Masiuliu, užsikalbėję, vos nenusiritome nuo laiptelių) baras „Veidrodinis“ prie Dramos teatro, nūnai pervadintas „Alaus kultūra“, ir jame negalėjai užsisakyti nei gaivaus „Chablis“, nei svogūnų sriubos, kurių, nesigilindamas į meniu dėl laiko stygiaus, užsisakydavau Marais kvartalo kavinėse dešiniajame Senos krante, stebėdamas gyvenimo teatrą – tarkime, amerikiečius pirmąsyk Paryžiuje arba pensininkus paryžiečius su tokiais pat pensininkais šunimis žilais gauruotais antakiai – tie jų klusniai kinkuojantys šunėkai atrodo taip, lyg būtų tupėję šaligatvio kavinukėse prieš gerą amžių kokiam nors dailininkui Kikoine arba fotografui Man Ray‘jui prie kojų ir klausęsi jų porinamų istorijų.
Tačiau, kuomet rašoma arba kalbama apie gimtąjį miestą, nejučia suklūstu. Ar tai reiškia, kad vis dar neišgyvendinau tam tikrų vaikystės kiemo iliuzijų, kurių šukės mane vis dar žeidžia? Juk, nepaisant nieko, Kaunas pabuvojo Paryžiumi (paprieštarausiu sau), nes miestas yra, pirmiausia, jo gyventojai, o ne pastatai ar prospektai, muziejai ar mauzoliejai. Miestas visados yra gyvas tiek, kiek į jo gatves, skverus, alėjas ir architektūrinius sprendinius yra įpūsta siekių, norų, vilčių, ambicijų ir svajonių. Miestas, gerbiamieji, tai , apskritai paėmus, regėjimas. Valdovo ar jo prievaizdų. Filosofo ar ministro. Burmistro ar parapijos patrioto.
Miestas ir gimė kaip vizija, ar tai būtų sapnas vieno ar kito karvedžio (kaip Vilnius ant kalno virš kimsynų, kaip antikinė Aleksandrija su jos biblioteka) ar mistikų dangiškoji Jeruzalė, ar utopisto Saulės miestas, ar paprasčiausias prieškario chattering classes – elito, kultūrinių ir politinių sluoksnių – snobizmas gyventi kaip Paryžiuje, paėjus iki teatro ar varjetė, cukrainės ar seimelio, neiškėlus kojos iš kaimynystės, – kažinkokiame Mažajame Paryžiuje. Ir kaip tik dėl to šis miestas būdavo lyginamas su Paryžiumi ir esmė čia ne palyginimo pagrįstume, bet jo motyvuose, aspiracijose, veržlume – kaunietiškoje dvasioje, kuri nūnai, demografiškai ir sociologiškai – tušti žodžiai. Kaunas išleido dvasią. Kaunas, kaip atrodo, neteko aspiracijų, vertybių, polėkio, kurios – o ne tik traukinukas kartą per savaitę, ištratėjęs marštrutu Kaunas-Paryžius, ar kinoteatrų bei užeigos „Versalis“, „Odeon“, „Illussion“ – mane paskatino jį pavadinti devyniasdešimtaisiais Mažuoju Paryžiumi. Kaip ir Ryga, Budapeštas, Bukareštas – bet kuri iš užsimaukšlinusių ant pakaušio kepures ir iš visų jėgų beminančių į ateitį Rytų Europos sostinių – jis buvo vienos iš subyrėjusių imperijų –Habsburgų ar Romanovų – provincijų centras.
Nuosmukio laipteliai
O po to Kluonio gatvės isterija. Buvo tariamas žodis „tauta“, skaniai ir skambiai, bet mačiau vien tik minią, kuriai lankstėsi kultūros juokdariai, neskiriantys kičo nuo tikro daikto. Taigi, ir inteligentija, buvo įtraukta į cypdavatkių pasiutpolkę! Kas per menininkai ir kultūrininkai be kultūrinės klausos. Gėda ir skaudu. Kaip ir, tikriausia, tiems, kurie karts nuo karto palieka po gėlę prie bronzinio Dolskio, stovinčio kaip patetiškas elgeta, Kauno istorijos apiplėštas, priešais Metropolį, kuriame kažkada smuikavo ir dirigavo maestro Hofmekleris, jį atviliojęs iš imigrantų Berlyno į pašto ženkliuko dydžio valstybės laikinąją sostinę.
Bet juk ir paminklo Dolskiui kampaniją išjudino vilnietis Vytautas Kernagis, o ir skulptorius – iš Vilniaus. (Pamenu, kaip Kauno radikalai, atidengiant, niurzgėjo, kad ne tam žmogui paminklas.) Ar vilniečiai atviriau protauja?
Andrius Užkalnis, apsilankęs jo jaunystės mieste, mini išnykusią Tulpę (anų laikų Konrado cukrainė) virtusią „Batu kalnu“ ar kažkuo kitu, ženklinančiu lietuviško verslo vaizduotės stygių. Tai dar vienas iš nuosmukio laiptelių. Nesugebėjo miestas panaudoti savo kultūrinio kapitalo – matyt kapitalistai, išskyrus kelias žinomas Kaune išimtis, tarp kurių žurnalų leidėjai, muziejaus ir premijų steigėjai, nebuvo kultūringi – ko čia norėti iš ožio pieno. Tai dar vienas iš nuosmukio laiptelių. Negi idėjų ir vizijų Kaunui teks ieškoti žydų kapinėse? Be to, man iš Danijos neseniai parašė buvusi kaunietė, sunerimusi dėl to, kad istorinę Dailės mokyklą su apuokais ant tvoros, kur dėstytojavo tapytojas Vienožinskis, norima paversti kazino. Ir prašė prisidėti gelbėjant šį reliktą. Jos nerimas, manau, pagrįstas. Lietuvoje reta, kad prie vieno staliuko susėstų talentas, protas ir pinigai.
Vilties daigai?
Tiesa, Kaunas nuo pavasario turi naują merą. Esama ir skepticizmo. Pasak vieno Laisvės alėjos senbuvio, 1961 m. tapusio SSRS spartakiados komandiniu stalo teniso čempionu, kurį tądien susitikau laisvės alėjoje, meras „senosios mafijos neįveiks“.
Aš taip nemanau. Tiksliau, manau, kad problema ne tai. Ne tiek svarbu vienas ar kitas meras, svarbu miestiečiai, aktyvieji politiniai ir kultūriniai sluoksniai – jų įgūdis pasinaudoti demokratijos galimybėmis. Kas ta apytuštė Laisvės alėja! Net ir išklota aukso plytelėmis, ji Kaunui padėtų kaip numirėliui kompresas. Pakaks sentimentaliai čiulpsėti tuos Kauno funikulierius, kurie žymėjo visai kitų kartų išmonę ir drąsą. Taip, manyje giliai nusėdę laikinosios šnekta ir šlageriai, ir šaipokai, ir jo epochinių skersapūčių aukos, jo galvažudžiai ir šventieji, ir aš vežiojuosi po pasaulį tą atminties lagaminėlį, kur besikraustyčiau, bet į tokį tave, Kaune, koks esi, negrįšiu.
Skaitytojas pasakys – bet ir, Zingeris, velnio šmotas! Rado ką lyginti, Kauną su Paryžiumi!
Ką gi, tai licentia poetica – literato laisvamanybė. Kalbant apie Paryžių, juk ir jis man jau seniokai nebėra Šventė, kuri visados su tavimi. Tai man dalykinių išvykų rutina. (Parvežu vaikiškų drabužėlių mažajai, o žmonai, ypač, kai prasikaltęs, Yve de Saint Laurent „Opium“.) Ir vis dėlto Paryžiaus šurmulingose demonstracijose, Paryžiaus ir Prancūzijos demografijoje, manau, yra sprendžiamas Europos likimas. Ar ir mano gimtajame mieste po dvidešimties metų įsivyraus kalbos ir tikėjimai, nematyti ir negirdėti miestui prie Nemuno? Ar jį, nespėjusį susivokti naujaisiais laikai, gaivins jau ne vien tik kitos kartos, bet ir kitos pasaulio tautos – savaip?
Vis dėlto net ir jo, nustumto į geopolitikos pašalius, likimas klostysis ne užsidarant, o apsijungiant. Tam, kad pajaustų pasaulinį pulsą visai neprošal būtų ir vėl, kaip prieškariu, paserviruoti kauniečiams traukinuką Kaunas–Paryžius, kuris nušluostytų nosį mūsų neįgalioms oro bendrovėms, kai į Paryžių tenka skraidyti latvių lėktuvais. Ir turistų baržos reanimuotame Nemune, ir svogūnų sriuba Kauno restoranų meniu ir „Chablis“ jų vyno asortimente nepakenktų, nekalbant apie padorų, pasaulinį žuvies asortimentą. Tame buvusiame „Veidrodiniame“ bare, tapusiame „Alaus kultūra“, Jeronimas Brazaitis, airių rašytojo Joyce, pasirinkusio savanorišką tremtį Paryžiuje, vertėjas man kalbėjo apie jo sumanytas Bliumo (pagrindinis knygos „Ulisas“ personažas) dienas Kauno kavinėje Kolibris. Airijoje tai nacionalinė šventė!
Vilniuje turime alinę, priklausančią seserims Jennings, kur birželio 16 d. gražiai konservuotos ponios ir džentelmenai sueina užsivožę katiliukus arba įsinėrę į prieškario nėrinius, ir, gurkšnodami sendintą viskį, skaito Uliso ištraukas arba traukia, pasitrepsėdami, Molly Malloy. Taigi, Jarai, pirmyn! Suteik Kaunui šarmo. Gerai, kad Kaune dar liko žmonių, kurie neskiria literatūros nuo tikrovės, kurie gyvi vizijomis, kurių galvose šis miestas kažkoks superduper Paryžius.
