Gausybės iššūkių ir pavojų kontekste verta išskirti tris grėsmes, kurios reikšmingai sąlygos saugumo situaciją Lietuvai ir visam Vakarų pasauliui. Jei jas pavyks suvaldyti, kitų metų pabaigoje vyraus optimistinės nuotaikos. Priešingu atveju grėsmių spektras stipriai išaugs.
Pirma grėsmė: politinė suirutė JAV
Lapkričio 5-ąją vyks JAV prezidento rinkimai. Procesas įsibėgės jau po kelių savaičių, kuomet prasidės balsavimas Respublikonų ir Demokratų partijų pirminiuose rinkimuose. Visgi neabejotinai didžiausia intriga lauks rudens pabaigoje.
Didžiausia šio proceso rizika susijusi ne tiek su galutiniu rezultatu; kad ir kuris kandidatas nugalėtų, JAV institucinė sistema, paremta stabdžių ir atsvarų principu – t.y. niekas negali įgyti neribotos galios – istoriškai yra atlaikiusi ne vieną smūgį.
Grėsmę kelia esminė demokratinių rinkimų sąlyga – rezultatų, kad ir kokie jie bebūtų, pripažinimas. Donaldas Trumpas po pralaimėtų 2020-ųjų rinkimų taip ir nesusitaikė su nesėkme bei iki šiol kartoja, kad jie buvo pavogti – nepaisant jo paties paskirto Generalinio prokuroro prieštaravimo ir dešimčių tą paneigiančių teismų sprendimų. Nors valdžios perdavimas – Trumpui inauguracijos ceremonijoje nedalyvaujant – galiausiai įvyko, Kongreso šturmas 2021-ųjų sausio pradžioje bus prisimenamas kaip juoda dėmė JAV politikos istorijoje.
Kas nutiks kitąmet? Vienas amerikiečių komikas juokauja, kad Trumpas arba laimės rinkimus, arba teigs, jog laimėjo. Praktinė to išraiška nebūtų juokinga. Kitoje politinio spektro pusėje taip pat sunku tikėtis nuolankaus Trumpo pergalės, jei ji bus pasiekta, konstatavimo.
Padėties nepalengvins ir tai, kad susiskaldžiusioje šalyje sunku tikėtis kurio nors iš kandidatų sėkmės dideliu skirtumu. Joe Bideno pergalę prieš Trumpą dėl rinkiminės sistemos subtilybių lėmė mažiau nei 50 tūkst. balsų kertinėse valstijose. Nėra pagrindo manyti, kad ir kitąmet kova nevyks taškas į tašką.
Tai reiškia, kad tarpsnis tarp lapkričio 5-osios ir 2025 m. sausio 20-osios, kuomet turės prisiekti senasis/naujasis prezidentas, bus kupinas įtampos. Jei ji virstų chaosu ir netikrumu dėl ateities, tuo neabejotinai džiaugtųsi tokie režimai kaip Kremliaus. Rusija ir pati sieks daryti įtaką rinkimų procesams, o pagrindinis to tikslas išliks toks pats, kaip ir anksčiau – griauti pasitikėjimą demokratija ir viltis, jog JAV gebėjimas veikti tarptautinėje politikoje ims šlubuoti.
Antra grėsmė: ryškėjantys politiniai nesutarimai Ukrainoje
Didvyriškai nuo agresoriaus besiginanti Ukraina kitais metais patirs vienybės išbandymų.
Natūralu, kad demokratinėje valstybėje kyla politinės įtampos.
Ypatingai daug dėmesio sulaukia prezidento Volodymyro Zelenskio ir Kariuomenės vado Valerijaus Zalužno santykiai. Svarstymai, kad šių lyderių santykiai komplikuoti, vyksta jau pusantrų metų. Visgi pastaruoju metu skirtys tapo matomos viešai.
Pavyzdžiui, Zelenskis lapkritį neigė Zalužno teiginius, kad situacija fronte atsidūrė aklavietėje. Prieš kelias dienas vykusioje metinėje spaudos konferencijoje prezidentas taip pat tikino lauksiąs daugiau argumentų iš kariuomenės vadovybės dėl planų mobilizuoti pusę milijono ukrainiečų. Zalužnas į tai atsakė, kad išreiškė tik bendro pobūdžio papildomų pajėgų poreikį, o tokie sprendimai pagal konstituciją yra politinės vadovybės atsakomybė.
Tai neturėtų stebinti; naujausi sociologiniai tyrimai rodo, kad Zelenskiu pasitiki 62 proc. ukrainiečių. Tuo metu Zalužną palankiai vertina net 88 proc. Tiesioginis šių lyderių vertinimo palyginimas – sudėtingas, mat Zalužnas nėra politinis veikėjas. Tačiau žinant, kad Ukrainoje kitąmet turėjo vykti prezidento rinkimai – jie atidėti, nes karo metu jų rengti neleidžia konstitucija, – intriga nemažės.
Kovos dėl įtakos ir nesutarimai yra neišvengiami demokratijos palydovai. Visgi svarbiausia, kad Ukraina gebėtų ir toliau efektyviai priimti ir įgyvendinti strateginius sprendimus, o taip pat vieningai kalbėti su tarptautiniais partneriais. Kitu atveju Ukrainos sėkmės galimybės mažės.
Trečia grėsmė: Europos (ne)pabudimas
Didelio masto Rusijos invazija į Ukrainą sukėlė šoką Europoje. Tezės apie pragmatinį bendradarbiavimą su Kremliumi, dominavusios didžiųjų valstybių sostinėse, buvo palaidotos.
Per beveik dvejus metus nuveikta nemažai: nukirsti energetiniai saitai su Rusija; įvestos griežtos sankcijos (net jei jas randama būdų apeiti); siunčiama ginkluotė ir finansinė parama Ukrainai.
Deja, tempai nėra pakankami. Europos gynybos pramonė toliau stringa – iš Europos Sąjungos (ES) pažadėto 1 mln. artilerijos sviedinių Ukrainą kol kas pasiekė tik apie trečdalis.
Europos valstybių atsargos taip pat yra išsekusios – skaičiuojama, kad tokio intensyvumo kare koks vyksta Ukrainoje Jungtinės Karalystės amunicija išsektų per aštuonias dienas, Vokietijos – per keliolika valandų.
Visa tai – po Šaltojo karo įsišaknijusios iliuzijos, kad didelių karų epochos baigėsi, rezultatas. Atsukti laiką atgal – atkurti gamybines grandines, didinti gynybos išlaidas, užtikrinti ilgalaikį pramonės finansavimą – nėra paprasta.
Sveikintina, jog gynybos išlaidos auga – optimistiniu vertinimu, kitąmet 2 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP) išlaidų ribą gynybai galėtų pasiekti 19 NATO narių iš 31 (2014 metais tokių buvo tik trys).
Tačiau būtina stipri politinė valia ir lyderystė didinti apsukas – pradedant nuo 50 mlrd. eurų paramos paketo Ukrainai, prie kurio svarstymo ES lyderiai sugrįš kitų metų pradžioje, baigiant nuosekliu gynybinių pajėgumų stiprinimu.
Jei didžiausias karas Europoje nuo praėjusio amžiaus vidurio nepaskatins drastiškų pokyčių, kaštai ir tiesioginės grėsmės Vakarams išaugs keleriopai. Tad sprendimai būtini dabar. Ir jų reikės ne vienerius metus, nepaisant visuomenių emocinių pakilimų ir atoslūgių.
