Prezidento, kaip ir kitų rinkimų aktyvumas nuosekliai mažėja: jei 1997 metais nuomonę išreiškė beveik 74 proc. rinkėjų, 2002, 2004 ir 2009 metais jų buvo žymiai mažiau, nors kritimo tendencija buvo suvaldyta ir įsivyravo stabilumas: atitinkamai 52,65 proc., 52,46 proc. ir 51,76 proc. Nesiekiant atlikti plataus ar reprezentatyvaus tyrimo galima išskirti kelis faktorius, kurie, žvelgiant iš rinkėjo perspektyvos, šį sykį skatina neigiamas tendencijas – į rinkimus žvelgti pasyviau.
Akivaizdus favoritas
Antrą kartą ne dviejų kandidatų prezidento rinkimuose gali pakakti vieno turo, mat dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė, apklausų duomenimis, balansuoja ties 50 proc. palaikymo riba. Tą lemia ne tik nuoseklus darbas pirmojoje kadencijoje, bet ir oponentai, kuriuos galima suskirstyti į dvi gretas: gali, bet nenori bei nori, bet negali.
Vienintelę alternatyvą prezidentei – gali, bet nenori kategorija – turėjo progą pasiūlyti valdančioji Socialdemokratų partija, tačiau jos pirmininkas Algirdas Butkevičius atsisakė dalyvauti rinkimuose, perleisdamas teisę europarlamentarui Zigmantui Balčyčiui. Viena vertus, sprendimas gali būti suprantamas, mat premjeras įsipareigojo vadovauti Vyriausybei, tačiau antrojo kandidato motyvacija užimti S. Daukanto aikštės rūmų šeimininko vietą kelia abejonių. Dėl to kyla ir kuriozų: vieną dieną Z. Balčytis dalyvauja prezidentiniuose debatuose, o kitą dalinasi mintimis, ką reikėtų nuveikti Europos Parlamente, į kurį rinkimai vyks gegužės 25 dieną.
Panašu, kad įsivyrauja visiems tinkantis konsensusas: Z. Balčytis prezidento rinkimuose liks antras ir pateks į Europos Parlamentą, kur bus vienas realiausių pretendentų tapti Lietuvos deleguotu atstovu į Europos Komisijos nario vietą. Socialdemokratų partija praras šansą kontroliuoti visas valdžios struktūras – Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą – bet kartu ateityje turės galimybę nukreipti dalį kritikos strėlių į S. Daukanto aikštę.
Visus likusiuosius galima priskirti nori, bet negali kategorijai: Artūras Paulauskas, nepaisant ryškiausių bandymų kritikuoti prezidentę, prarado galimybę užsitarnauti didelės dalies rinkėjų simpatijas skandalingai tapdamas Darbo partijos, kurios lyderius neseniai kaltino neskaidriais ryšiais su užsienio valstybinėmis, nariu.
Naglis Puteikis gali pateikti didžiausią staigmeną ir dėl pakankamai sėkmingų pasirodymų debatuose surinkti daugiau nei 5 proc. balsų bei tokiu būdu sukurti prielaidas ateities politiniams persistumdymams tam tikrame politikos spektre, bet kontraversiška reputacija sukliudys mesti rimtą iššūkį. Tuo tarpu Artūrui Zuokui šie rinkimai tėra pradžia siekiant atsikratyti regioninio politiko etiketės. Net ir to, deja, nepavyks pasiekti Broniui Ropei.
Didžiųjų partijų pasyvumas
Ir Tėvynės Sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai, ir Liberalų Sąjūdis, nepaisant turimų administracinių resursų, rinkimuose remia nepriklausomą kandidatę D. Grybauskaitę. Pridėjus tai prie jau aptartos Socialdemokratų rinkimų strategijos, galima įžvelgti politinių partijų negebėjimą atliepti bei mobilizuoti didelę dalį rinkėjų bei pasiūlyti stiprų kandidatą, kuris gebėtų pakankamai charizmatiškai ištransliuoti visuomenei patrauklią žinią.
Panašią partijų atsidūrimo nuošalyje tendenciją matėme ir referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams atveju: net ir nesulaukę nei vienos partijos palaikymo ar konkrečių alternatyvių pasiūlymų, aktyvistai surinko per 300 tūkst. parašų – daugiau, nei bet kuri partija balsų per 2012 metų Seimo rinkimus. Šios aplinkybės turėtų tapti rimtu įspėjimu partinės politikos mohikanams, ypač centro dešinėje politinėje skalėje, kuriems nepavyko atliepti šimtus tūkstančių piliečių palaikymo sulaukusios iniciatyvos idėjos, dar prieš surenkant parašus lengva ranka legitimuotos už referendumo parašų rinkimą ir įgyvendinimą atsakingų institucijų. Tik surinkus parašus susizgribta: ji prieštarauja narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimams, nors tai buvo akivaizdu jau išdalinus parašų rinkimų lapus.
Oras..?
Panašu, kad iki šiol viena didžiausių rinkiminių intrigų žvelgiant iš piliečių perspektyvos tebėra susijusi ne su kandidatų politinėmis nuostatomis ar žarstomais pažadais, o greičiau su specifinėmis balsavimo dienos aplinkybėmis. Pavyzdžiui – oro sąlygomis. Net ir moksliniai tyrimai rodo, kad oras išties lemia balsuojančiųjų skaičių: JAV atliktos analizės duomenimis, kiekvienas papildomas colis lietaus kritulių sumažino balsuojančiųjų skaičių beveik 1 proc. 1960-2000 metų statistika rodo, jog prastesnio oro sukelti balsuojančiųjų svyravimai gali siekti net iki 5 proc. – dvipartinėje sistemoje tai dažniausiai neigiamai atsiliepdavo Demokratų partijai, kurios elektoratas, yra pagrindo manyti, jautresnis orų pokyčiams nei Respublikonų.
Lietuvos atveju tendencijos gali būti kitokios: rinkimų dieną prognozuojami saulėti ir šilti orai, o termometro stulpelis perkops 20 laipsnių. Todėl klausimas, ar menkame politinių intrigų kontekste lietuviai, pasidžiaugę išsiilgtos saulės spinduliais ar bundančios gamtos privalumais, ras laiko demokratinei procedūrai.
Vietoje pabaigos
Nepaisant aukščiau išdėstytų svarstymų, šie rinkimai kartu yra ir būdas legitimuoti politinę kryptį, kurią pasirinks laimėsiantis kandidatas. Esamomis geopolitinėmis aplinkybėmis, strateginių energetinių ir ekonominių apsisprendimų priešakyje tai yra būtinas demokratinės valstybės atributas. Tai, kad miestuose nesukurta rinkimų atmosfera – stulpai nėra apklijuoti gausybe spalvingų plakatų, o rinkiminių bukletų yra ne kažin kiek daugiau, nei kvietimų į vasaros muzikos festivalius – neturėtų tapti pasiteisinimu nedalyvauti rinkimuose. Kita vertus, jų eiga siunčia tam tikrus signalus apie Lietuvoje vyraujančio politinio proceso subtilybes, kurios turėtų kelti nerimą už tai atsakingiems jo dalyviams.
