K. Girnius. Kratos rusų mokyklose: gal persistengiame?

Viešai reiškiamas patriotizmas tampa naujausia mada, o, žinia, madoms atsispirti sunku. Tie, kurie prieš penkerius metus aiškino, kad reikia kuo mažiau lėšų skirti krašto apsaugai, dabar taip pat kategoriškai teigia, kad būtina skirti pirmenybę krašto apsaugai, rengimuisi atremti galimą antpuolį. Kadaise nematę priešų, dabar juos įžiūri visur.

Rusijos agresija daugeliui atvėrė akis. Gerai, kad rūpinamasi Lietuvos saugumu, stengiamasi išaiškinti Rusijos kėslus, neutralizuoti jos propagandą. Bet naujieji konvertitai turi polinkį persistengti, siekdami įrodyti savo nuoširdumą ir įsitikinimų autentiškumą, juolab, kad tam yra susiklosčiusios itin palankios sąlygos. Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau kurį laiką pabrėžia Lietuvai tykančius pavojus, griežčiau smerkia Rusiją negu bet kuris kitas Europos sąjungos (ES) šalių vadovas. Politinis ir kultūrinis elitas panašiai galvoja ir kalba, o žiniasklaida entuziastingai priėmė prezidentės kvietimą tapti informacijos karo legionieriais, kovoti už tiesą ir su Kremliaus melu.

Kęstutis Girnius

Įsiveržimas į mokyklą pamokų metu yra visiškai nepateisinamas. Tai, ko gero, sąmoningas prokuratūros mėginimas visiems parodyti, kaip uoliai ji gina Lietuvą. Nesuprantu nutarimo vykdyti kratas pamokų metu, užuot laukius, kol jos baigėsi ir moksleiviai išsiskirstė.

Šiomis aplinkybėmis lengva pertempti stygą. Puikus pavyzdys – tai kratos dvejose rusakalbėse gimnazijose, kurių moksleiviai nuolat vežami į rusų organizuotas sukarintas stovyklas. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos respubliką. Nėra abejonių, kad reikia išnagrinėti šį reikalą, kad be kita ko būtų išaiškinta, kodėl Švietimo ir mokslo ministerija, VSD ir prokuratūra lyg ir nežinojo apie šias išvykas, kol ši informacija nepasirodė viešoje erdvėje. Bet įsiveržimas į mokyklą pamokų metu yra visiškai nepateisinamas. Tai, ko gero, sąmoningas prokuratūros mėginimas visiems parodyti, kaip uoliai ji gina Lietuvą. Nesuprantu nutarimo vykdyti kratas pamokų metu, užuot laukius, kol jos baigėsi ir moksleiviai išsiskirstė. Kam toks skubėjimas? Žiniasklaidai rašant apie išvykas nuo spalio mėnesio neįtikėtina, kad mokyklose būtų inkriminuojančios medžiagos ar kitų įkalčių, kurie, jei jų iš vis būta, jau seniai paslėpti ar sunaikinti.

Lietuvos rusų bendruomenė kritikavo prokuratūros veiksmus, ypač nutarimą kratas vykdyti pamokų metu, jas pavadino viešųjų ryšių akcija, kuria „siekiama tik vieno tikslo – suformuoti rusakalbių, kaip Lietuvos priešų, įvaizdį.“ Gal prokuratūra šito nesiekė, bet ji supykdė rusų bendruomenę ir suteikė Maskvos propagandistams puikios medžiagos jos pastangoms sukurti regimybę, kad rusakalbiai yra diskriminuojami Baltijos šalyse. Rusijos užsienio reikalų ministerija suskubo pavadinti kratas Šaltojo karo laikų raganų medžiokle.

Pasigedau tinkamos politikų ir valdžios pareigūnų reakcijos į kvailą ir nepateisinamą prokuratūros elgesį. Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis teisino prokuratūrą, tvirtindamas, kad procesiniai veiksmai atliekami tada, kada reikia. Veikiausiai jis būtų panašiai prabilęs apie BNS korespondentų kratas. Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis reagavo protingiau. Jis nurodė, kad reikia žinoti, kas vyksta, bet išreiškė viltį, kad nebus grįžtama į sovietinių laikų tvarką, kai kiekvienai kelionei ar ekskursijai reikėjo kurio nors pareigūno pritarimo.

Vietos rusai yra pagrindinis Kremliaus propagandos taikinys Lietuvoje, stengiamasi jų akyse diskredituoti Lietuvos valstybę. Manytum, kad šitokiomis aplinkybėmis būtų siekiama vengti veiksmų, kurie lyg patvirtintų Maskvos teiginius. Bet prokuratūros „kaubojai“ pasirinko kaip tik tą taikinį – rusų vaikus ir rusakalbę mokyklą – kuris užtikrintai sukėlė rusų pasipiktinimą. Jei šitoks nejautrumas, negebėjimas suprasti kitataučių ir numatyti jų reakciją yra būdingas Lietuvos institucijoms, kitataučiai turi pagrindo kreivai vertinti valdžią.

Kratos iššaukė pasipiktinimą, o keli kiti veiksmai sukėlė šypseną. Vidaus reikalų ministerija (VRM) pranešė svarstanti galimybę įpareigoti būsimų gyvenamųjų namų rūsius ir požemines automobilio stovėjimo aikšteles pritaikyti gyventojų apsaugai nuo sprogimo atveju. Statybos bendrovės „Eika“ vadovas Domas Dargis pastebėjo, kad dabartinių karų sąlygomis tokie bunkeriai neapsaugotų žmonių, nors padidintų statybos kainas. Jis apgailestavo, jog neieškoma dabartinių reikalavimų atitinkančių sprendimų. Manyti, kad VRM rūpi parodyti, kad ji veikia, galvoja, kaip reikia pasirengti galimai Rusijos agresijai, nes mano, kad net visiškai akivaizdus rimtos veiklos simuliavimas bus teigiamai vertinamas dabartinėmis sąlygomis. Ji turbūt neklysta.

Tą patį galima sakyti apie konservatorių Seimo narių siūlymą, kad įvedus karo padėtį, medžiotojų klubai ir būreliai būtų priskiriami ginkluotoms pajėgoms. Daugelis LKP CK narių ir gensekas Leonidas Brežnevas buvo prisiekę medžiotojai, bet niekas negalvojo mobilizuoti jų.

Daugiau rūpesčio kelia D. Pavalkio pastabos apie streikuojančius mokytojus. Protingai įspėjęs, kad svarbu nesugrąžinti komjaunuoliškos moksleivių priežiūros, jis davė suprasti, jog nereikia atmesti galimybės, kad mokytojų streiką organizavęs A. Navickas gali turėti pašalinių motyvų, atseit, gal tarnauja Rusijai. Nereikėtų neatsargiai švaistytis įtarimais, visur ieškoti Maskvos rankos. Gal mokytojai tik nepatenkinti savo darbo sąlygomis.

Bendrą toną politikai Rusijos atžvilgiu lemia prezidentė, kuri ypatingą svarbą skiria informacijos karams. Pavasarį ji įrikiavo Lietuvių enciklopedijos kolektyvo narius į informacijos karių gretas. Neaišku, ar ji siūlo panašų vaidmenį mokytojams. Savo pastabose mokytojams, susirinkusiems į forumą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui paminėti, ji pažymėjo, kad pilietinis ugdymas negali būti formalus, mokytojas turi drąsiai diskutuoti su savo mokiniais apie bandymus paveikti Lietuvos gyventojų sąmonę, vertybių sistemą, ryšį su valstybe, tuo lyg kviesdama juos įsijungti į informacijos karus. Antra vertus, ji pasakė, kad geriausias skydas nuo valstybei kylančių pavojų yra kritiškas mąstymas. Gaila, kad ji nepridūrė, jog reikia kritiškai mąstyti ne tik apie Rusiją ir jos propagandą, bet ir apie Lietuvos valdžios kontrpriemones.