„Padaryti mokytojo profesiją prestižine“ – taip skambėjo viena iš trijų prieš keletą metų visuotinai pasirinktų idėjų Lietuvai. Ji per šiuos pastaruosius metus buvo bene dažniausiai ir minima, nes, pirma, buvo lengvai įsimenama, antra, iš visų trijų idėjų buvo tarsi visiems aktualiausia, o trečia, ir pati universaliausia – nes Lietuvoje, kaip žinoma, gyvena ne tik trys milijonai krepšinio trenerių ar gydytojų, čia gyvena dar ir trys milijonai „pedagogų“, žinančių, kaip auklėti, ugdyti ar šviesti savo vaikus.
Juoba, kad likusios dvi „idėjos Lietuvai“ (kurias ne kiekvienas, beje, dar iškart sugebėtų ir prisiminti) buvo gana specifinės ir nišinės, net ne visiems svarbios, o ir išsprendžiamos ne visos visuomenės, o tik teisininkų ir politikų pastangomis.
Savaime suprantama, egzistuoja begalės objektyvių priežasčių, kodėl per beveik penkerius metus taip ir nepavyko tos mokytojo profesijos padaryti „prestižine“: kitas asmuo prezidento poste, kitokios pakraipos Vyriausybė, pandemija, kitos ir sudėtingos geopolitinės sąlygos, o dar ir karas Ukrainoje atėmė didelę dalį visuomenės entuziazmo, skirto švietimo politikos klausimams.
Ir, galų gale, juk išaugo ir tie žmonės, kuriems šita idėja kadaise buvo aktuali. Juk čia ir glūdi visų švietimo problemų paradoksas – pedagoginiai klausimai mums yra svarbūs tol, kol patys mokomės ar studijuojame, turime artimųjų, kurie mokosi ar studijuoja – tačiau kiekvienais metais visų mūsų interesai nuolat, nepaliaujamai ir gana dinamiškai keičiasi.
Tik ką visi blaškėmės isterikoje dėl blogų matematikos egzamino rezultatų (kaip tai, beje, darėme ir kiekvienais pastaraisiais metais) – tačiau pasklido po platųjį pasaulį tie mūsų matematikos neišmanantys nemokšos, ir dabar jų egzaminų rezultatai absoliučiai visuomenės daugumai berūpi tarsi pernykštis sniegas. Ar ne tas pats vyksta ir su „mokytojo prestižu“?
Šiandieninė Lietuvos mokykla, o ir mokytojai jau yra visiškai kitokie nei prieš penkerius metus – ir vėl bus kitokie dar penkeriems metams praėjus. Nebūtina keikti jokios valdžios dėl niekaip nesibaigiančios „švietimo reformos“ – ji niekada ir negali baigtis, o ir nesibaigs tol, kol egzistuoja valstybė su savo kintančiais interesais ir naujais kasdieniais poreikiais.
Bet vis dėlto, argi negalėjome kažko padaryti, kad mokytojo profesija išties taptų „prestižine“? Argi negalėjome patys iš to proceso kažko pasimokyti?
Galėjome! Daug! Dar ir kiek daug!
Pradžiai – mes įsitikinome, kad Lietuvoje nestinga išmintingų pedagogikos specialistų. Žinovais ir ekspertais su garbingais moksliniais laipsniais, pasisakiusiais „mokytojo prestižo“ klausimu, užpildytumėme visą Nacionalinį stadioną (kurio per tuos kelerius metus vis dėlto taip ir nesugebėjome pasistatyti, bet bent sugebėjome nugriauti 35 metus stūksojusius „naujojo“ pamatus). Pamatėme daug lentelių ir diagramų, kuriose Lietuva buvo tai aukščiau, tai žemiau. Spoksojome į tas lenteles, reikšmingai kraipėme galvas, rūsčiai dūsavome, komentavome, sakėme „reikėtų“, „galėtumėme“, „turėtų“ – tas amžinąsias tiesas, išsakomas tariamąja nuosaka. Entuziazmo ir aistrų, patarimų ir diskusijų buvo daug. Parodžiusių, kad mes taip mėgstame semtis patirties iš užsienio precedentų, tačiau labai vengiame sukurti kažką savo, „lietuviškas“ idėjas, kurias galėtų vogti, savintis ar taikyti visas likęs pasaulis.
Antra, mes supratome, kaip pavojinga švaistytis tokiais metafiziniais terminais kaip „prestižas“. Kiek daug energijos ir resursų buvo sunaudota, siekiant išsiaiškinti, kas tas „prestižas“ išvis yra, kuo jis skiriasi nuo „autoriteto“ ar „statuso“, o ir kokie kriterijai jį apibrėžia ar kaip juos pasiekti. Netikėtai paaiškėjo, kad tas „prestižas“ toli gražu ne vien menama visuomenės pagarba mokytojams, bet kur kas daugiau dimensijų ir kategorijų – nuo kompetencijų iki panagių švaros. Ir atkurti ar sukurti „prestižą“, pasirodo, kainuoja kur kas daugiau pastangų bei resursų.
Visuotinai buvo sutarta, kad „prestižas“ tarsi yra tiesiogiai susijęs su aukštais akademiniais mokytojų standartais, kitais žodžiais tariant, su geru jų išsilavinimu ar parengimu. Nežinau, ar tai neįžeidžia visų lig tos „idėjos“ atsiradimo dirbusių Lietuvos mokytojų, kurie automatiškai tarsi tapo žemesnio „akademinio lygmens“ specialistais, lig tol dirbusių neteisingai ir praktiškai be jokio reikalo.
Tačiau tas pasąmoninis žmogiškasis suvokimas, kad mokytojas visada tarsi žino kažką daugiau už mus, vis tik nesukūrė įpročio atsižvelgti į mokytojų nuomonę, priimant svarbius valstybei sprendimus – to, tiesą sakant, net ir nebuvo šimtus metų, ir svarbiausiais valstybei klausimais labiau vertiname politikų, sociologų ar dvasininkų nuomonę, nors, kaip galėjome įsitikinti šimtus kartų, nebūtinai jie „žino daugiau už mus“.
Žinoma, geras išsilavinimas visada buvo madingas – tie patys Lietuvos politikai negailėjo pinigų diplomams pirkti ar moksliniams laipsniams „susiveikti“ – mes tuo piktinomės, iš to šaipėmės, tačiau kažkodėl visuotinai pripažinome kitokį, gana abejotiną silogizmą – tai, kad būtent „mokytojų“ parengimas dabar yra kažkuo nepakankamas, o jų sąžiningai uždirbti diplomai kažkuo nevisaverčiai? Tokiai logikai pateisinti jau reikia ypatingų mąstymo pastangų.
Taip pat visuotinai buvo sutarta, kad būtina didinti atlyginimus mokytojams ar pedagogo studijas pasirinkusiems studentams. Valdžios siekiai bet kurią visuomeninę-profesinę visuomenės grupę pritraukti į viduriniosios klasės gretas yra neabejotinai sveikintini, tačiau ar jie yra svarbiausi?
Visi iki „idėjos“ atsiradimo Lietuvos mokytojai dažniausiai dirbdavo už menką atlyginimą ar buvo priversti imtis papildomų darbų – ir kaip dabar atstatyti istorinį teisingumą, jei tik 2019 metais mums galiausiai paaiškėjo, kad tas pedagogų atlyginimas ar kitos finansinės paskatos yra nepakankami?
Tiesą sakant, gal tai ir ne pati svarbiausia „prestižo“ problema? Juk per visą žmonijos istoriją mokytojas beveik niekada nebuvo siejamas su prabanga ir dideliais turtais.
Žinių bagažas ir sistemingas požiūris į gamtos procesus, pašaukimas, galų gale, turtingas vidinis pasaulis vertė klasikinį pedagogą demonstruoti panieką banaliam materializmui. Juk kai sakome „mokytojas“, vargu, ar įsivaizduojame kažką, sėdintį limuzine, keliantį tikro, prancūziško šampano taurę deimantiniais žiedais papuošta ranka?
Greičiau jau matome prieš save „einšteiną“ išsidraikiusiais plaukais ir rašaluotais pirštais – visa savo esybe pakilusį virš negudraus ir nesudėtingo buitinio pasaulio. Be abejo, visose epochose mokytojai – nuo asmeninių valdovų mentorių iki šiandieninių korepetitorių – buvo apipilti privilegijomis ir malonėmis, tačiau net Aristotelis, mokęs šlovingiausią helenistinio pasaulio imperatorių Aleksandrą Didįjį, gyveno kuklioje celėje „be patogumų“ – iš mokytojų visada buvo tikimasi kuklumo ir paprastumo, juoba, kad klasikinis pedagoginis išsilavinimas visada kuria ir panieką materialiojo pasaulio gėrybėms.
Galbūt todėl suvis mažiausiai visuomenės ir specialistų dėmesio susilaukė retorinis skeptikų klausimas: ar išvis tas Lietuvos mokytojų „prestižas“ buvo kada nors pranykęs iki tokio lygio, jog jį reikėtų atstatyti?
Istoriškai visose epochose mokytojai visada buvo ypatinga ir liaupsinama profesinė kasta. Judaizmo kanonas nurodo „maldose garbinti mokytoją taip, kaip garbini dangų“ (hebrajų kalboje religinis titulas „rabinas“, beje, reiškia „mokytojas“), panašaus požiūrio laikėsi ir budizmo išminčiai. Sokratas ir Konfucijus mokytojus laikė svarbesniais už valdovą. Paskui ispanų konkistadorus ir anglų piligrimus į nepažintus kraštus sekė mokytojai.
Ne veltui visi užkariautojai siekė naikinti rastus mokytojus netgi uoliau nei dvasininkus – joks, kad ir lojaliausias pedagogas niekada nebuvo patikimas iki galo, ir buvo tik laiko klausimas, kada jis iškrės kokią kiaulystę režimui, nes švietimas (o ypač išsilavinimas) neišvengiamai visada gimdo ir baisiausią bet kuriai santvarkai produktą – pasibodėjimą realybe ir ambicijas tą realybę keisti.
Nuo jėzuitų mokytojų iki daraktorių, nuo mokytojų, žuvusių sovietiniame gulage ir vokiečių koncentracijos stovyklose, iki šiandieninės išeivijos vaikus mokančių entuziastų – kada Lietuvos mokytojai nebuvo gerbiami ir vertinami? „Jei šiandien pavalgei, padėkok ūkininkui. Jei šiandien skaitei ir rašei, padėkok mokytojui. Jei šiandien kalbėjai lietuviškai, padėkok savanoriui [kariškiui]“, – kadaise sakė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Kada lietuviai šito nežinojo? Ar tamsiausios carinės priespaudos metais, ar pilkiausios sovietinės nevilties metais – mokytojai visada atlikdavo tai, ko iš jų reikalavo istorija: to paties Aristotelio žodžiais tariant, atverdavo vartus į platesnį ir tolimą pasaulį, kelionė į kurį ir vadinasi gyvenimas.
Todėl gal ir beprasmės yra visuomenės diskusijos apie „mokytojų prestižą“ – niekada jis niekur nebuvo dingęs, nes jis negali nei atsirasti, nei dingti.
Ir tai, ką mes iš tiesų galime konkrečiai padaryti, tai galų gale gale suvokti Platono žodžius: „visuomenė klesti tiek, kiek ji gerbia savo mokytojus“.
Tad ir mes, kuo rečiau vaizduosime mokytojus kažkokiais skurdo, ministerijos instrukcijų, palaidų vaikų, turtingų moksleivių ar tėvų paniekos prispaustais nuskurėliais, kuriems „reikia pridėti šaibų prie atlyginimo“, kuo greičiau atsisakysime įpročio ir mažiau suteiksime jiems galimybių pasijusti likimo nuskriausta auka, kuria „reikia pasirūpinti“, kuo įtaigiau jiems parodysime, kad prestižas prasideda nuo savo paties asmeninio pavyzdžio – elgesio, išvaizdos, laikysenos, retorikos, pasaulėžiūros (nes žydų išminties knyga Talmudas moko, kad būtent „mokytojo asmenybė yra tas tekstas, kurį skaito mokiniai – ir tai yra būtent tas tekstas, kurio jie niekada neužmirš“), – tuo greičiau visos tokios „idėjos“ numirs natūralia mirtimi, ir vėl visi ramiai dirbsime savo garbingus darbus, skirtus mums likimo ir ambicijų. Juk, kaip sakoma, pasaulis gali lengvai išgyventi be kritikų, bet štai be darbininkų – tikrai ne.
