G. Mažeikis. Vilnius gali tapti atsvara Kremliaus plėtrai

Lietuvoje pamažėle formuojasi du nauji, dar labai maži, rusų ir slavų laisvės kooperacijos centrai, kurių nuostatos esmiškai skiriasi nuo Kremliaus „pasaulio“. Mažų, bet gyvų, centrų formavimąsi lemia daug faktorių: Maskvos „Bolotnajos“ aktyvistų, verslo atstovų ir Baltarusijos opozicijos imigracija, Baltijos šalių buvimas ES ir NATO, kaip saugumo garantas Rusijos opozicijai, geografinis artumas, mentaliteto panašumai, egzistuojanti opozicinių veiklų patirtis, demokratija.

Naujosios institucijos atsiranda ne tik ir ne tiek senuoju „pabėgėlių“ būdu, o kitaip: plėtojant tinklinę, daugiausiai medijų ir intelektinių centrų, kooperaciją. Žinoma, tai tik tendencija: nauji opoziciniai centrai yra menki, o Raudonosios aikštės įtaka Baltijos ir pasaulio rusams dar tokia didelė, kad naujosios tendencijos išlieka veikiau norimu projektu, gležnomis užuomazgomis, bet dar ne stipria politine alternatyva.

Nevartoju nei žodžio nomadas, nei klajūnas šiems migruojantiems opozicijos ir verslo atstovams apibūdinti, kas būtų klaidinga. Nomadinės arba klajoklių kultūros turi savo teritorijas, o šiuolaikiniai politiniai migrantai yra ne tik išteritorinti, tačiau ir ne klajoja, o remiasi dinamiškų, judančių, kooperuotų centrų veikla. 

Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvena ir aktyviai veikia politiniai Rusijos veikėjai, Boriso Nemcovo bendražygiai, Maskvos „Solidarumo“ aktyvistai: Michailas Maglovas, Vsevolodas Černozubas bei susivienijimo „Vieningas pilietinis frontas“ direktorius ir Gario Kasparovo bendražygis Ivanas Tiutrinas. Vien dėl jų veiklos Lietuvoje ir Latvijoje nuolatos lankosi vienas iš demokratinės opozicijos lyderių Ilja Jašinas, kiti aktyvistai. 

Maglovas yra vienas iš iniciatorių kurti kažką panašaus į „Politemigrantų judėjimo sąjungą“. Pavadinimo neapibrėžtumas akcentuoja dinamiką, komunikaciją, laisvės kooperaciją. V. Černozubas kartu su savo kolegomis ėmėsi švietimo Lietuvos ir Baltijos rusams, rodyti, kokius pavojus kelia Kremlius, kokia jo propaganda, kas yra demokratinės vertybės, už ką kovoja Rusijos demokratinė opozicija. Ši rusų aktyvistų antipropaganda rusakalbių kultūroje, mokyklose, klubuose, įvairiuose susitikimuose yra itin reikšminga, turint omenyje, kad jie nėra lietuviai ar Lietuvos valdžios pasiuntiniai „perauklėti“ nepaklusnias mažumas. Vis dėlto, svarbi yra ne tiesioginė antipropaganda, o aiškinimas, kodėl yra svarbios politinės demokratinės opozicijos ir jų kūrybinės alternatyvos ir kaip šiose veiklose galėtų dalyvauti ir Lietuvos piliečiai.

Rusijos viešumos elitui politinė emigracija nėra naujiena. Daugelis Rusijos filosofų, politikos tyrinėtojų, rašytojų ir poetų blaškėsi po Europą po Spalio revoliucijos, priklausomai nuo aplinkybių formuodami savo centrus Prahoje, Berlyne, Paryžiuje, ar mikrocentrą prieškario Kaune. Tačiau jie vis dar buvo nešini imperinių geopolitinių ir mesianistinių idėjų, nors ir ne bolševikinių. Monarchizmo restauracijos, demokratinės didžiosios Rusijos ar Eurazijos idėjos ir sąjūdžiai maža ką bendro turi su šiuolaikiniu komunikuojančios ir kupinos alternatyvų, atviros demokratijos suvokimu. 

Šiandien naujosios politinės rusų migracijos centrai yra labiau dinamiški, vakarietiški, medijuoti. Maskvos „Bolotnaja“ opozicija elgiasi panašiai kaip ir Baltarusijos: formuoja platų, kooperuotą laisvės ir demokratijos centrų tinklą užsienyje, be aiškios lyderystės požymių, tačiau su aibe komunikacinių alternatyvų ir daugybe humanitarinių projektų. 

„Bolotnajos“ ir Baltarusijos liaudies fronto aktyvistai yra ne totaliai persekiojami ir draudžiami, o pasirinktinai. Turime reikalą ne su totalitariniais, o su specifiniais autoritariniais režimais. Todėl dalis Rusijos „Solidarumo“ ir kitų opozicinių sąjūdžių ir partijų aktyvistai gali ir toliau veikti Rusijoje, ar bent jau palaikyti šiokį tokį ryšį su visuomene. V. Putino ir A. Lukašenkos valdžios aparatai yra suinteresuoti „žvaigždžių“ – viešosios, intelektualiosios opozicijos saugumu: žymiausių literatų, filosofų ir medijų verslininkų. Bet kokios atakos prieš juos yra ypač jautriai priimamos Vakarų pasaulio. 

Rusų ir baltarusių politiniai migrantai yra tarp geriausių iš tų, kas į Baltijos šalis atvažiuoja gyventi: daugelis jų jauni, verslūs, labai išsilavinę, antikremliški, kūrybingi, aktyvūs įvairių medijų erdvėse. Atrodo, ko laukti: reikia juos kaip galima labiau palaikyti. Tačiau rusofobija, svetimo ir imigracijos į Lietuvą baimė, senos ir atgyvenusios šaknų, žemės mitologijos kausto politinio bendradarbiavimo galimybes.

Gintautas Mažeikis

Priešingai, mažiau garsūs demokratiniai aktyvistai ar kairysis flangas yra persekiojami be skrupulų. Todėl naujasis politinės laisvės bendradarbiavimas vyksta ne tradicinės disidentų tremties ir pabėgėlių centrų kūrimo keliu (kas būtų aktualu esant totalitariniams režimams), o plėtojant „štabų išteritorinimo“ ir komunikacinių tinklų strategiją. Nėra uždaromi visi opoziciniai centrai Maskvoje ir Minske. O jų aktyvistai susijungia su savo kolegomis Baltijos šalyse ir Suomijoje. Šiose kaimyninėse Rusijai šalyse formuojasi intensyvi, tinklinė, demokratinė opozicija Kremliui.

Baltarusijos opozicijos geografija yra kiek kita – daugiausiai tarp Varšuvos ir Vilniaus.
Naujoji, tinklinė opozicija vietoje įsakmus tono, aiškinančio, kas yra priešas (JAV, fašistinės Baltijos šalys ir banderovcų Ukraina) plėtoja dialogą, interaktyvius ryšius su bendruomenėmis, socialinius projektus, dėl kurių pažeidžiama pati propagandos esmė: įsakmiai manipuliuoti. Kremliaus draugų spauda auklėja Baltijos rusakalbius esą šios šalys neteisingai priima tarptautinius, karinius, ekonominius, kultūrinius, socialinius sprendimus.

Rusijos demokratinės opozicijos antipropagandiniai veiksmai yra kitokie. Bendraujama ir kartu daroma: pagarba įvairovei, skaidri demokratija, atvirumas kaimynui, socialinis solidarumas ir dalyvavimas, melagingų pranešimų demaskavimas, daugelio alternatyvų siūlymas, kūrybinių ir atvirų opozicijų rėmimas. Tokiu būdu Rusijos ir Baltarusijos demokratinė opozicija veikliai ir produktyviai įsitraukia į Baltijos šalių ir Suomijos gyvenimą, remdami radijo ir televizijos laidas rusų kalba, kurdami naujus internetinius tinklaraščius, užtikrindami plačią regioninę komunikaciją ir bendradarbiavimą. Todėl manau, Rusijos ir Baltarusijos opoziciją reikia visokeriopai remti ir įtraukti juos į geopolitinių alternatyvų kūrimą ir jų moderavimą.

Vis dėlto kooperuota, kupina alternatyvų laivės dinamika susiduria su laikino įsivietinimo problema. Pavyzdžiui, Lietuvoje demokratinės Rusijos ir Baltarusijos atstovai, politiniai migrantai ir jų svečiai susiduria su: a) vietinių rusakalbių tikėjimu Kremliumi ir nepakanta Rusijos opozicijai; b) su augančia buitine lietuvių ar latvių nepakanta viskam, kas rusiška, su banalia rusofobija, kuri, kaip vėžys įsismelkia ir į kultūrinio bei viešojo elito komunikaciją; c) su pagunda sukurti „vieningą opozicijos frontą“ ir pašalinti jos prieštaravimus. 

Stereotipinis „blogos Rusijos“, ne itin protingo „sovietiko“ vaizdavimas dažnai peržengia racionalios kritikos ribas ir tampa banaliu štampu, adresuojamu visam kam, kas skamba rusų kalba. Neabejotinai, tai ardo ir lietuvių mąstyseną bei kultūrą. Tokios menkinančios nuotaikos nepadeda ir Lietuvos viešiesiems veikėjams remti kaimyninių šalių demokratinius sąjūdžius, kooperuotis su jais, rodyti aktyvią poziciją padedant Rusijos demokratinimui ir autoritarizmo mažinimui. 

Taigi, Lietuvai, simboliškai – Vilniui, atsiveria galimybė tapti svarbiu ne tik Baltarusijos, bet ir Rusijos opozicijos centru ir paskatinti šių dviejų šalių politinių aktyvistų bendradarbiavimą. Tam galima formuoti naujas politines mitologijas ar veiklias alternatyvas. Vilnius dėl savo istorinio vaidmens ir geografinės padėties, dėl savo slaviško daugiatautiškumo gali įgyti papildomų galimybių būti aktyviu, dekonstruojančiu ir konstruojančiu regioninės politikos veikėju. Tokiu centru negali tapti Kijevas, kuris yra tam geresnė vieta, bet angažuotas savigynos karui ir nesaugus dėl Rusijos specialiųjų tarnybų veikimo, o kalbiniai barjerai ten taip pat atsiranda. Todėl Rusijos demokratinė opozicija Kijevą nagrinėja veikiau kaip laikiną stotį. 

Oficialioji Baltarusija, Lukašenka didžiuojasi popkultūriniu „Slavianskij bazar“ festivaliu Vitebske. Tačiau tai yra veikiau Drozdy slavų pasaulis, ne demokratinis, ne kupinas alternatyvų ir laisvos komunikacijos. Erdvė veikti kartu su rusų ir, plačiau, slavų demokratiniais sąjūdžiais, bendradarbiauti ar dalyvauti jų kuriamose alternatyvose yra didelė Varšuvoje, Vilniuje, Rygoje, Taline, Helsinkyje. 

Rusų ir baltarusių politiniai migrantai yra tarp geriausių iš tų, kas į Baltijos šalis atvažiuoja gyventi: daugelis jų jauni, verslūs, labai išsilavinę, antikremliški, kūrybingi, aktyvūs įvairių medijų erdvėse. Atrodo, ko laukti: reikia juos kaip galima labiau palaikyti. Tačiau rusofobija, svetimo ir imigracijos į Lietuvą baimė, senos ir atgyvenusios šaknų, žemės mitologijos kausto politinio bendradarbiavimo, kooperacijos ir dalyvavimo galimybes. O demokratinės Rusijos plėtra remiantis Baltijos rusų opozicinėmis iniciatyvomis yra puikus alternatyvus projektas Kremliaus autoritarinei ekspansijai. 

„Ruskij Mir“ gali būti stabdomas Baltijos tinklinio bendradarbiavimo. Tai yra unikali geopolitinė galimybė neužsidaryti savo nacionalizmo rėmuose ir pažadinti istorinį ir regioninį sąmoningumą. Tereikia vieno: remti Baltijos rusų pastangas demokratizuoti didžiąją Rusiją, padėti aiškinti rusams, kad jų diaspora – didžiulė, ir jie, o ne Kremlius, yra rusų pasaulio lyderiai. Todėl, bendradarbiaudami su Londono, Berlyno, Tel Avivo, Niujorko diasporomis, jie gali propagandinį konstruktą „Ruskij mir“ paversti sąjūdžiu panašiu į „Pasaulio rusai už Rusijos demokratizaciją“, kur Baltijos šalims tektų svarbus vaidmuo. Atitinkamai ir slavų bendradarbiavimo centrai padėtų vieną kartą įveikti jų utopijas „XXX – trečioji Roma“.