Dar neseniai vienas laukas iki horizonto buvo retenybė. Kiek akys užmato tęsdavosi mažų sklypelių mozaika. Derlingose žemėse ūkiai stambėja velniškais tempais. Mažieji iš ūkininkavimo kaip verslo bėga tarsi velnias iš bažnyčios ir jie teisūs. Daugumai smulkių ir vidutinių ūkių šiame sektoriuje nebėra ką veikti ir tai ne jų kaltė.

Tik niekas nesiryžta įvardinti pagrindinės bėdos, kodėl mūsų kaimai ir ūkiai nyksta. Tai ne mokesčiai, valdžios dėmesio stoka, o tai, kad savo užaugintų produktų nėra kam parduoti už orią kainą.

Ūkininkai pradėjo protesto akciją – visoje Lietuvoje laukuose stato žalius kryžius ir taip protestuoja prieš planuojamą mokesčių didinimą.

Žmonės kyla argumentuodami, kad smulkiems ir vidutiniams išgyventi sudėtinga. Jei didės mokesčiai, mažės lengvata dyzelinui, bus dar sunkiau. Be to mus vis stipriau spaudžia lenkai ir kitų šalių, kuriose didesnės tiesioginės išmokos ir egzistuoja kur kas platesnės paramos sistema, ūkininkai ir perdirbėjai.

Kol politikai diskusijose tema „kaip prikelti kaimą“ ant krūtinės plėšosi marškinius, iš rinkos bėga net dideli pieno gamintojai ir, tikėtina, per keletą artimiausių metų mūsų perdirbimo pramonė gali susidurti su gana dideliais sunkumais.

Tą parodė gaisras Alytuje – kai dėl užterštumo iš rinkos dingo keliolika tonų pieno per dieną, iš karto prasidėjo kalbos apie supirkimo kainų augimą, nes žaliavos jau trūksta. Kaip sako Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas, esame ties plona linija ir niekas nežino, kas bus, jeigu ją peržengsime.

Pieninės karvės

Nebuvo nė vienos valdžios, kuri nekalbėtų apie kaimo gaivinimą ir paramą. Įdomioji dalis, kad parama skiriama ir sėkmingai išdalinama. Tačiau rezultatų nėra ir nebus. Problema ne mokesčiai. Net jei jie bus padidinti, tai iš esmės nieko nepakeis. Jei bus sumažinti, taip pat.

Galima iki nukritimo kartoti, kad mūsų bėdos kyla dėl to, kad gyvename realiai be valdžios. Trečias žemės ūkio ministras per trejų metų kadenciją. Visi turi savo viziją ir planus, tačiau niekas per tokį trumpą laiką jų negali įgyvendinti ir negalės.

Po metų rinkimai. Tikėtina, naujas ministras ir nauja vizija. Kelių bendrų linijų, kas galėtų išgelbėti sektorių ir kurios nesikeistų pasikeitus valdančiajai jėgai Seime mes neturime. Skirtingai nuo kaimynų.

Blogiau, kad niekas net nekalba apie esminį dalyką, nuo kurio reikia pradėti – pardavimų užsienio rinkose skatinimo. Mes užsižaidžiame vidaus rinkoje ir nematome pagrindinės priežasties, kodėl kaimas miršta ir jame, nepaisant pumpuojamų šimtų milijonų eurų paramos, nėra proveržio, nesikuria maži modernūs ūkiai, kurie nebūtinai yra pagrindinis šeimos pajamų šaltinis.

Blogiau, kad niekas net nekalba apie esminį dalyką, nuo kurio reikia pradėti – pardavimų užsienio rinkose skatinimo. Mes užsižaidžiame vidaus rinkoje ir nematome pagrindinės priežasties, kodėl kaimas miršta ir jame, nepaisant pumpuojamų šimtų milijonų eurų paramos, nėra proveržio, nesikuria maži modernūs ūkiai, kurie nebūtinai yra pagrindinis šeimos pajamų šaltinis. Toks modelis populiarus Skandinavijoje.

Šiuolaikinės robotizuotos fermos, pelninga sezoninė augalininkystė, kuriai nereikia milžiniškų žemės plotų, leistų skatinti šį modelį ir pas mus.

Niekas tokiems ūkiams į akis nedrįsta pasakyti, kad kol valstybė netaps jų užnugariu, daugelis jų beviltiški ir jų kūrimas tik tuščias laiko švaistymas. Mes mieliau iš Lenkijos atsivešime pigesnės dešros, arba nuvažiuosime į ten pirkti pigaus sviesto, pagaminto iš lietuviško pieno.

Kodėl Lietuvoje atsirado grūdinių kultūrų laukai nuo horizonto iki horizonto? Toli gražu ne tik todėl, kad jų šeimininkai turtingi ir įtakingi. Jie turi svarbiausią faktorių, lemiantį pranašumą prieš likusius – aiškius ir užtikrintus pardavimus visame pasaulyje, nes augina javus, biržinę prekę.

Dėl jos Lietuvoje varžosi keliolika pirkėjų ir kainą nustato pasaulinės biržos. Gerą grūdą, skirtingai nuo gero jaučio, braškės ar obuolio visada parduosi. Galbūt uždarbis iš hektaro nėra ypatingai didelis, dėl to reikia vis didesnių masyvų, bet įsisavinus naujausias technologijas jis stabilus.

Būtent užtikrinti ir aiškūs pardavimai leidžia šiems ūkiams stiprėti ir glemžtis ne tokius stiprius. Kalbant apie smulkesnius, paramą įsisavinti mes mokame ir ji greitai duoda efektą. Tačiau kai efektas pasiektas, čia pat uždūstame.

Pavyzdžiui, kelerius metus didėjęs medaus rinkos burbulas, panašu, šiemet sprogo. Žemės ūkio ministerijai dosniai skirstant paramą ir daugėjant bitininkų ir bičių šeimų, Lietuvoje jaučiamas didžiulis medaus perteklius, o produkcijos kainos krenta žemyn.

Medaus rinka tiesiog persipildė. Žmonės, kurie dar nespėjo parduoti pernykščio medaus, jį mėgina realizuoti ir po eurą už kilogramą. Tačiau didieji bitininkai mato vienintelę išeitį – norint išlikti kaip verslui reikia toliau didinti kiekius ir didinti eksportą. Maži kiekiai ir prekyba vidaus rinkoje neišgelbės.

Tradicinė idėja – palengvintos sąlygos perdirbimui ir remiami ūkininkų turgeliai. Dar buvo e kuponų idėja su parama ūkininkų parduotuvėms. Bet kaip vystosi ši idėja kol kas žinių nėra. Net jei projektas pavyks, jis neišgelbės tūkstančių ūkininkų.

Taip pat nutiko ir braškių augintojams, avių laikytojams, mėsinių galvijų augintojams, kuriuos į kampą varo kolegos, masiškai išparduodantys karves. Ateityje, tikėtina, taip pat nutiks iš šilauogių plantacijų šeimininkams, nes šios kultūros plotai plečiasi kaip ant mielių, o eksportuoti neturime kur.

Ką šiems sektoriams gali pasiūlyti valdžia? Tradicinė idėja – palengvintos sąlygos perdirbimui ir remiami ūkininkų turgeliai. Dar buvo e kuponų projektas su parama ūkininkų parduotuvėms. Bet kaip vystosi ši idėja kol kas žinių nėra. Net jei projektas pavyks, jis neišgelbės tūkstančių ūkininkų – jau seniai aišku, kad vietos rinka persotinta ir net jei joje liktų vieni lietuviai, mūsų tai neišgelbėtų, nes valgytojų tiesiog per mažai.

Čia ir ateiname prie pagrindinės problemos – mes žemės ūkiu užsiimame be jokio plano ir neturime jokių prioritetų. Mintis ne nauja ir ne pirmo šviežumo, tačiau kam aklai skatinti vieno ar kito sektoriaus augimą, kai aišku, jog jis greitai persisotins ir prasidės sunkumai?

Klasikinis pavyzdys – avių auginimas. Paskatinome, per keletą metų gauruotųjų, vilkų džiaugsmui, padaugėjo kartais ir dabar jų niekam nereikia. Lietuvoje jų suvalgome nedaug – nėra tradicijų, perdirbėjams nereikia, nes nėra pardavimo rinkų ir, svarbiausia, vienodos veislės stabilaus kiekio gyvūnų, kas leistų derėtis su potencialiais užsienio pirkėjais. Mes auginame kas tik šaus į galvą.


Kodėl šalia skatinimo auginti nebuvo skiriama parama perdirbėjams ar didmenininkams, panašiai kaip „Barclays“ paslaugų centrui, kurie užtikrintų eksportą, lieka tik retoriniu klausimu. Galbūt galima Vyriausybėje nusistatyti strateginius tikslus ir „pirkti“ ir į laisvąsias ekonomines zonas traukti perdirbimo įmones, priklausančias tarptautinėms korporacijoms bei užsiimančioms eksportu? Taip iš karto išspręstume realizacijos problemą bent keliuose sektoriuose. Tik čia ne Žemės ūkio ministerijos darbas.

Mes iš Šiaulių oro uosto kol kas tik vežame gyvus veršelius, kuriuos apsimoka auginti visiems iš eilės, bet tik ne mums patiems. Tiesiog kiti turi kur parduoti mėsą ar jos produktus, o ne tik patį veršelį.

Įdomiausia, kad, pavyzdžiui, avininkystė nėra beviltiška. „Meat & Livestock Australia“ ataskaitoje. 2018 m. oro linijos, jungiančios Australiją su Persijos įlanka, pirmą kartą ėmėsi gabenti avieną, iki tol plukdytą jūromis: šis prekybos srautas vertinamas 476 milijonais Australijos dolerių (330 mln. JAV dolerių).

Mes iš Šiaulių oro uosto kol kas tik vežame gyvus veršelius, kuriuos apsimoka auginti visiems iš eilės, bet tik ne mums patiems. Tiesiog kiti turi kur parduoti mėsą ar jos produktus, ne tik patį veršelį.

Tas pats ir su kokybiškais jaučiais, kuriuos auginti pas mus puikios sąlygos. Tačiau vienas iš jų augintojų Gintautas Migonis atvirai pripažįsta, kad ne mokesčiai ir ne paramos sistema čia pagrindinė bėda.

„Ypatingai kokybišką jautieną Lietuvoje augina ne vienas ūkininkas. Tačiau vietoj ašarų, kad mums sunku ir mus apgaudinėja mėsos perdirbėjai, turime patys mokytis, kad galėtume žaliavą tiekti stabiliai. Jie derasi nuo 5 jaučių per savaitę ir taip ištisus metus. Tam reikia 500 gyvulių bandos. Jei norime užsiimti eksportu, per savaitę reikia išsiųsti 24 jaučius“, – konstatuoja G. Migonis ir sako, kad ypatingai kokybišką produktą stabiliai tiekti gali tik dideli žaidėjai ir be perdirbėjų pavieniui nieko nebus.

Ūkininkų turgeliai žavūs, puiku, kad jie yra, tačiau ne tai žemės ūkio išsigelbėjimas.

Dar galima jungtis. Tačiau vėlgi, kodėl pas mus nėra verslo investicijų paramos programos tiems, kurie įsipareigotų išvežti bent jau mūsų pagamintą perteklinę žaliavą. Be pardavimų su parama gamybai toli nenukeliausime. Ūkininkų turgeliai žavūs, puiku, kad jie yra, tačiau ne tai žemės ūkio išsigelbėjimas.

Kokius rezultatus protinga parama duoda gali paaiškinti žemės ūkio ministras Andrius Palionis:

Lenkijoje tiesioginės išmokos didesnės nei pas mus, tačiau įtarimų kelia masinis mūsų gyvulių išvežimas į šią šalį. Peržiūrėjome paramą, nes tikėjome, jog kurioje nors grandyje paslėpta papildoma parama. Ši versija nepasitvirtino.

Mes už karvę ūkininkui išmokame 114 eurų, o kaimynai – tris kartus mažiau. Kol kas iki galo neaiški jų mokestinė sistema: prekybos centre 3,2 proc. riebumo lenkiško pieno litras kainuoja 69 ct, mūsų 2,5 proc. riebumo pienas – 89 ct., o pieno supirkimo kaina Lenkijoje tik 4 ct didesnė.

Greičiausiai kažkurioje grandyje yra paslėpta valstybės pagalba. Pas kaimynus yra ir daugiau įdomių dalykų. Pavyzdžiui, Lenkijoje kiekviena seniūnija kartą metuose išmoka maždaug 1500 eurų, kad būtų galima pasamdyti darbininką ir išvažiuoti atostogauti. Panašu, kad panašių nematomų paramos būdų yra ir daugiau.

Pavyzdžiui, po šalnų kiekvienas ūkis gaus po 1000 zlotų (maždaug 230 eurų) papildomą paramą kiekvienam sodo hektarui. Tai reiškia, kad Lietuvą užtvindys pigesni vaisiai. Realiai tai yra valstybės pagalba, balansuojanti ant draudžiamos ribos. Dėl to, greičiausiai, ne viską ir žinome. Tik matome, jog Lenkijoje karvių banda ir primilžiai augo sparčiausiai visoje ES. Citatos pabaiga.

Sakote, nėra pinigų mokytojams, pensininkams, pareigūnams, reikia didinti mokesčius, naikinti lengvatas? O gal geriau prieš kerpant avį ją sočiai pamaitinti, kad vilnos daugiau užaugintų. Tada ir avis žiemą nesušals ir piemuo bus sotus.