A. Lašas. Svetimas skausmas būna (atsakymas prof. V. Landsbergiui)

Po išpuolių prieš „Charlie Hebdo“ redakciją milijonai europiečių spontaniškai išėjo į gatves pareikšti savo užuojautos nekaltoms aukoms ir pasmerkti žudikus. Po Maskvos remiamų kovotojų išpuolių prieš nekaltus Mariupolio miesto gyventojus Vakarų Europoje masinių solidarumo akcijų nebuvo. Kodėl?

Pasak prof. Vytauto Landsbergio, europiečiai nesiryžo pareikšti „Aš esu Mariupolio vaikų darželis“, nes čia „dėdė Putinas už to [išpuolio] stovi.“ Tai jis pareiškė LRT laidoje „Dėmesio centre“.

Iš tokio komentaro reikia suprasti, jog europiečiai neišėjo į gatves, nes jiems labai imponuoja arba juos kažkokiu būdu labai spaudžia „dėdė Putinas“. Ši įvykių interpretacija stebina savo stereotipiniu refleksyvumu, kada Putinas yra kišamas visur ir visada net nesusimąstant.

Pasakykite, kiek lietuvių išėjo į gatves po to, kai prieš kelias savaites „Boko Haram“ kovotojai nužudė apie 2 000 nekaltų nigeriečių Bagos mieste? Todėl nereiktų perdėm stebėtis ir eilinių europiečių vangia reakcija į įvykius Mariupolyje.

Ainius Lašas

Sekant prof. V. Landsbergio logika europiečiai myli arba bijo gausybės įvairiausio plauko diktatorių ir ekstremistų. Pavyzdžiui, per paskutinius keletą metų Sirijoje nuo prezidento Basharo al Assado vadovaujamos kariuomenės veiksmų žuvo dešimtys tūkstančių nekaltų vietinių gyventojų ir dar šimtai tūkstančių buvo priversti bėgti iš šalies. Kodėl milijonai europiečių (taip pat ir lietuviai) neišėjo į gatves solidarizuotis su nekaltomis aukomis? Ar todėl, kad jiems imponuoja Basharas al Assadas?

Pradėkime nuo to, jog europiečiai (ir ne tik jie) apskritai retai išeina į gatves dėl kažkokių pasaulyje įvykusių ar vykstančių negandų. Kuo geografiškai atokiau tokie tragedijų epicentrai, ir kuo kultūriškai tolimesnės šalys, tuo mažesnė tikimybė masinių protesto ar solidarumo akcijų. Ir Lietuva čia niekuo neišsiskiria.

Jūs pasakysite, kad Ukraina yra ne šiaip kažkur už jūrų marių, o vos ne pačiame geografinės Europos centre. Taip, ji mums, lietuviams, yra sąlyginai artima ir suprantama, tačiau eiliniam vakarų europiečiui Ukraina yra terra incognita. Vakarų Europoje nėra ir niekados nebuvo didelių ukrainiečių diasporos centrų. Ukraina, kitaip nei kokia Čekija, nėra ir populiari turistinė kryptis. Todėl daugelis europiečių neturi ne tik jokio emocinio ryšio su Ukraina, bet ir gilesnių istorinių ar kultūrinių žinių apie šią šalį.

Todėl svarbu ir patiems ukrainiečiams, kuo efektyviau iškomunikuoti tokias tragedijas ne tik savo šalies gyventojams, bet ir vakariečiams.

Ainius Lašas

Ir tai pasakytina ne tik apie Ukrainą. Jei panaši tragedija būtų įvykusi Baltarusijoje, Moldovoje, Gruzijoje, Azerbaidžane ar Rusijoje, Vakarų Europa reaguotų taip pat. Tiesiog jie asmeniškai nesusitapatina su šia tragedija, nors neabejoju, kad žmogiškai užjaučia. Jiems Mariupolis, kitaip nei Paryžius, yra tik abstraktus taškas kelioms sekundėms televizoriaus ekrane pasirodžiusiame žemėlapyje.

Čia dar prisideda ir radikalių islamistų faktorius, kuris užkabina Vakarų Europos šalių vietines problemas, susijusias su imigrantų integracijos klausimais. Tai – jautri tema praktiškai visose Vakarų šalyse, todėl ir reakcija atitinkama. O Ukrainos teritoriniai ir etniniai klausimai neatranda tokio pat atgarsio europietiškame kontekste.

Netgi ir „Charlie Hebdo“ tragedijos atveju, dauguma piliečių išėjo į gatves pačioje Prancūzijoje ir gerokai mažiau kaimyninėse šalyse. Ką tai rodo? O gi tai, jog svetimas skausmas būna. Mes, kaip žmonės, jautriausiai reaguojame į mums artimiausių žmonių skausmą.

Lietuva – ne išimtis. Pasakykite, kiek lietuvių išėjo į gatves po to, kai prieš kelias savaites „Boko Haram“ kovotojai nužudė apie 2 000 nekaltų nigeriečių Bagos mieste? Ar mes neišėjome todėl, kad mums imponuoja „Bokom Haram“ islamistai? Nenustebčiau, jog dauguma Lietuvos gyventojų net negirdėjo apie tokį išpuolį. Todėl nereiktų perdėm stebėtis ir eilinių europiečių vangia reakcija į įvykius Mariupolyje.

Tuo labiau, kad Vakarų Europos žiniasklaidos priemonėms pasiekti Paryžių ir paruošti iš ten reportažą yra vieni juokai, o pasiųsti savo korespondentą į įvykio vietą Mariupolyje gali tik vienetai. Būtent todėl svarbu ir patiems ukrainiečiams, kuo efektyviau iškomunikuoti tokias tragedijas ne tik savo šalies gyventojams, bet ir vakariečiams.

Ir paskutinis momentas. Išpuoliai prieš „Charlie Hebdo“ buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Kitaip nei Mariupolis, Paryžius nėra karo zonos pasienyje, kur nuolatos žūsta žmonės. Netikėtumo faktorius paaštrino emocines reakcijas ir paskatino žmones solidarizuotis bei išeiti į gatves.

Kai šiuos faktorius sudedame į visumą, Putinas tampa nebereikalingas. Palikime jį ten, kur jis iš tiesų daro įtaką – politiniuose ir verslo sluoksniuose – jei norime, kad mūsų argumentai skambėtų svariai ir įtikinančiai net tik mums patiems, bet ir Vakarų europiečiams.