Vaikus ir anūkus N. Chovelidzė išsiuntė automobiliu į Tbilisį, kol dar nesuintensyvėjo susirėmimai. Gretimame Kurta kaime gydytoja dirbanti moteris kol kas liko. Jos vyras irgi liko jų aštuonių kambarių name, esančiame keli kilometrai į šiaurę nuo Gruzijos regiono sostinės Tschinvalio. Jis norėjo prižiūrėti auginamas karves, kiaules, vištas, triušius, turimą daržą ir graikinių riešutų sodą.
Deja, regione pasirodžius rusų tankams ir kareiviams, N. Chovelidzė su vyru matė rūkstančius dūmus iš etninių gruzinų kaimų – juos padeginėjo Osetijos milicija ir ginkluoti plėšikautojai.
Išgirdę, kad rusų karinės pajėgos sparčiai artėjo prie Kurta kaimo ir jų namų Dzartsemi, jie nusprendė bėgti.
Dėl susirėmimų ir karinių patikrinimo postų buvo neįmanoma keliauti pagrindiniu keliu per Tschinvalį tiesiai į pietus ir patekti į Gruzijos vyriausybės kontroliuojamą teritoriją.
Paskutiniams gyventojams paliekant Dzartseni, jie perkopė kalną ir pasuko į rytus, vėliau į pietus, link Eredvi kaimo, tada kirto Pietų Osetijos administracinę sieną į neginčijamą Gruzijos vyriausybės teritoriją. Tuo metu N. Chovelidzei buvo beveik 55 m.
„Bėgau per kalnų perėją, – po 10 metų interviu RFE/RL pasakojo N. Chovelidzė. – Sustojome aukščiausioje vietoje ir vyras patarė pažvelgti atgal, nes daugiau mūsų gimtosios vietos nebematysiu. Žiūrėjau žemyn į savo kaimą. Viskas degė.“
Etninio valymo įrodymai
Liachvio slėnyje (Didi Liakhvi Gorge) tarp dviejų kalnų esantys Kurta ir Dzartsemi ir dar 15 kaimų buvo etniniai gruzinų kaimai, o šį regioną iki karo kontroliavo Tbilisis.
Žmogaus teisių stebėtojai matė, kaip einant savaitėms po rusų kariuomenės atvykimo, tie kaimai buvo naikinami. Remdamiesi stebėjimais ir interviu su Osetijos milicijos nariais bei Rusijos kariais, žmogaus teisių stebėtojai padarė išvadas, kad „Pietų Osetijos pajėgos siekė etniškai išvalyti šiuos kaimus.“ Žmogaus teisių stebėtojų teigimu, griovimas buvo apgalvotas, sistemingas, buvo siekiama išvaryti gyventojus, kad šie nebegrįžtų.
Žmogaus teisių stebėtojai teigė: „Rusijos karinės pajėgos tiesiogiai nedalyvavo kaimų griovime ir civilių gyventojų puldinėjimuose, bet, išskyrus trumpą laikotarpį rugpjūčio viduryje, neįsikišo ir nesustabdė (puldinėjimų)“, kaip tarptautinė teisė įpareigoja okupuojančiąją šalį.
Šiuo metu iš Kurta ir Dzartsemi kaimų likę tik nebenaudojami purvini keliai ir sugriautų pastatų pamatai. Vieninteliai nauji statiniai – gynybiniai įtvirtinimai, prie kurių stovi rusų tankai, ir keli namai rusų kariams ir jų šeimoms.
Kitus netoliese buvusius etninius gruzinų kaimus ištiko panašus likimas.
Viltis prieš teritorinį aneksavimą
2008 m. rugpjūtį, po neilgo karo Maskva pripažino rusų remiamus separatistinius Pietų Osetijos ir Abchazijos regionus. Tačiau dauguma tarptautinės visuomenės jų nepripažįsta ir pritaria Tbilisiui, kuris laiko minėtus regionus Rusijos okupuota teritorija Gruzijos viduje.
Pastarąjį dešimtmetį rusų kareiviai ne kartą bandė užgrobti daugiau Gruzijos teritorijos ir pastumti Pietų Osetijos administracinę sieną, užtverdami spygliuotos vielos tvorą keliais šimtais metrų toliau de facto sienos, o vėliau perkeldami tvoros dalis dar giliau į Gruzijos teritoriją.
Europos Sąjunga ir toliau reiškia paramą Gruzijos teritoriniam vientisumui su tarptautiniu mastu pripažįstamomis sienomis, o Rusijos elgesį laiko teritorijos aneksavimo politika.
Tačiau N. Chovelidzės ir kitų išvarytų, turto Pietų Osetijoje netekusių etninių gruzinų, siekiančių kompensacijų, bylos prieš Rusiją Europos Žmogaus Teisių Teisme tebėra nebaigtos.
Teisiniai procesai Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme taip pat nepažengę toliau pradinių stadijų.
Nepaisant viso šito, N. Chovelidzė ir kiti iš gyvenamųjų vietų išvaryti gruzinai sako, kad net ir praėjus 10-iai metų, jie nepraranda vilties, kad vieną dieną galės grįžti ten, kur kadaise stovėjo jų namai Pietų Osetijoje.
10-osios metinės
Sakartvelas (anksčiau – Gruzija) trečiadienį mini karo su Rusija, per kurį Maskva galutinai perėmė separatistinių Pietų Osetijos ir Abchazijos regionų kontrolę, 10-ąsias metines.
Ant Sakartvelo valstybinių pastatų vėliavos buvo nuleistos iki pusės stiebo, šaliai gedint trumpo, bet kruvino karo aukų.
Trečiadienio rytą prezidentas Georgijus Margvelašvilis padėjo vainiką per konfliktą žuvusių Gruzijos karių memorialinėse kapinėse.
Gruzija ir Maskva seniai nesutarė dėl Tbilisio pastangų prisijungti prie Europos Sąjungos ir NATO. Besivystanti konfrontacija prasiveržė didelio masto kariniais veiksmais, prasidėjusiais 2008 metų rugpjūčio 8-ąją.
Tbilisiui pradėjus didelę karinę operaciją prieš Pietų Osetijos separatistų pajėgas, neretai apšaudydavusias gruzinų kaimus, Rusijos kariuomenė įsiveržė į Gruziją, bombardavo taikinius ir okupavo didelę dalį šalies teritorijos.
Rusija vos per penkias dienas sutriuškino mažą Gruzijos kariuomenę, bet kovos veiksmai buvo užbaigti paliaubomis, sudarytomis tarpininkaujant tuomečiam Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy. Prancūzija tuo metu pirmininkavo Europos Sąjungai.
Po karo, pareikalavusio šimtų karių ir civilių gyvybių abiejose konflikto pusėse, Maskva pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę ir įkūrė ten nuolatines karines bazes.
Abu regionai sudaro apie 20 proc. Gruzijos teritorijos.
Smerkiantis choras
Sakartvelas ir jos partnerės Vakaruose pasmerkė Rusijos tęsiamą teritorijų okupaciją ir pareikalavo, kad Kremlius atšauktų Abchazijos ir Pietų Osetijos valstybingumo pripažinimą.
Trečiadienį Sakartvelo prezidentūra nurodė, kad JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo telefonu pasikalbėjo su G. Margvelašviliu ir pakartojo, kad Vašingtonas toliau „tvirtai remia Sakartvelo teritorinį vientisumą ir suverenumą“.
Jis „pabrėžė, kad Jungtinės Valstijos niekada nesusitaikys su Sakartvelo teritorijų okupacija“ ir „pažadėjo toliau teikti pagalbą Sakartvelui sprendžiant iššūkius, su kuriais šalis vis dar susiduria, praėjus dešimčiai metų po Rusijos karinės agresijos“, nurodė prezidentūra.
Sakartvelo užsienio reikalų ministerija pasmerkė Rusijos tęsiamą karinių pajėgų stiprinimą separatistiniuose regionuose.
„Rusijos Federacija neįvykdė savo tarptautinių įsipareigojimų, nors nuolat buvo raginama tarptautinės bendruomenės... ir toliau stiprino savo neteisėta karinį buvimą teritorijose“, – sakoma antradienį paskelbtame URM pareiškime.
Demonstruodami solidarumą su Tbilisiu Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai bei Ukrainos vicepremjeras aplankė Sakartvelą ir paskelbė bendrą pareiškimą, raginantį Rusiją „pradėti gerbti tarptautinius įstatymus ir suverenių kaimyninių šalių teisę pačioms rinktis savo likimą“.
Jie taip pat išreiškė „tvirtą palaikymą Sakartvelo suvereniam pasirinkimu siekti galutinio tikslo – narystės ES ir NATO“.
Antradienį išplatintame pareiškime ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini sako, kad „Rusijos karinis buvimas Abchazijoje ir Pietų Osetijoje toliau pažeidžia tarptautinę teisę“.
Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos savo ruožtu pareiškė, kad Rusijos sprendimas pripažinti Sakartvelo separatistinių regionų nepriklausomybę yra „nepriimtinas“.
Etninis valymas
Gruzijai 2004–2014 metais vadovavęs Michailas Saakašvilis kaltino Rusiją kelerius metus iki 2008-ųjų planavus invaziją į jo šalį. Buvęs prezidentas antradienį paskelbtame straipsnyje tvirtina, kad Rusijos pajėgos į Gruzijos teritoriją pradėjo veržtis dar prieš prasidedant Tbilisio pajėgų puolimui prieš Pietų Osetiją.
Tačiau Kremlius tvirtino, kad kampanija kaimyninėje šalyje buvo „operacija, turėjusi priversti Gruziją laikytis taikos“ ir išgelbėti Pietų Osetijos gyventojus nuo „genocido“.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, per karą dirbęs premjero poste, 2012 metais sakė patvirtinęs karinių veiksmų prieš Gruziją planą dar 2006 metais ir pripažino, kad jo šalis „apmokė Pietų Osetijos sukarintas pajėgas“.
Rusijos ir Pietų Osetijos separatistų pareigūnai atmetė ne kartą Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjus skelbtus raginimus leisti „saugiai ir oriai grįžti į savo namus 18,5 tūkst. etninių gruzinų, prievarta išvarytų iš šio regiono“. Europos Sąjunga šiuos veiksmus yra pavadinusi etniniu valymu.
Praeitą savaitę G. Margvelašvilis sakė naujienų agentūrai AFP, kad 2008 metų karas buvo dalis Gruzijos „dviejų šimtmečių kovos už laisvę prieš Rusijos imperializmą“.
Rusijos imperija 1801 metais aneksavo Gruzijos karalystę, bet šalis 1918 metais atgavo nepriklausomybę.
Trumpai gyvavusi Gruzijos Demokratinė Respublika 1921-aisiais buvo jėga prijungta prie Sovietų Sąjungos. Nepriklausomybę Sakartvelas atgavo tik 1991-aisiais, subyrėjus Sovietų Sąjungai.
