aA
Po penkerių metų Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas moka už Krymą. Jo pernelyg didelis pasitikėjimas po sėkmingos aneksijos įstūmė jį į spąstus, kur jis neteko derybinės galios.
Vladimiras Putinas
© Itar-Tass / Scanpix

Prieš penkerius metus, 2014 metų kovo 16-ą dieną Kremlius surengė parodomąjį Krymo referendumą, skubėdamas įteisinti Krymo pusiasalio aneksiją. Jis pakeitė istorijos kursą, įstumdamas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną į spąstus, iš kurių Rusija vis dar gali ištrūkti. Bet pats V. Putinas negali.

Krymo operacija, V. Putino akimis, vyko sklandžiai, atidėjus į šalį aspektus, susijusius su tarptautine teise ir žmogišku padorumu. Per aneksiją aukų buvo nedaug (tikslų aukų skaičių sunku nustatyti, bet netgi Ukrainos šaltiniai mini mažiau nei tuziną žuvusiųjų ar dingusių kariškių ir aktyvistų.) Jungtinės Valstijos ir jų Europos sąjungininkės, remiantis 2016 metais publikuotu Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos protokolu, paragino Kijevo vyriausybę nesipriešinti Rusijos vykdomam perversmui ginkluota jėga. Sankcijos Rusijai, kurias įvedė Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga kovo-birželio mėn. laikotarpiu, buvo neveiksmingos. Rusijos remiamos pastangos atskelti Rytų Ukrainą tebesitęsė.

Laikas taip pat parodė, kad tiesioginio Krymo ir karinio jūrų uosto Sevastopolio užėmimo kaina Rusijai buvo lengvai pakeliama, – šie regionai buvo skurdesni nei kiti Rusijos regionai vertinant pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui. Krymui skirtos subsidijos siekė 1-2,7 mlrd. dolerių per metus, – įvykdoma suma 1,6 trln. dolerių vertės Rusijos ekonomikai.

Šios subsidijos ir kitos investicijos – 3,7 mlrd. dolerių (3,1 mlrd. eurų) tiltas, jungiantis žemyninę Rusijos dalį su okupuotu Krymo pusiasaliu, nauja elektros energijos gamybos ir paskirstymo infrastruktūra, lėšos, skirtos sustiprinti Rusijos karines pajėgas ir kelios privataus kapitalo injekcijos į regiono turizmo bei vyndarystės pramones, – padėjo padidinti bendrąjį vidaus produktą 23 proc. (vertinant JAV doleriais) nuo 2014 metų. Krymas ir Sevastopolis jau nebėra skurdžiausi šalies regionai, nors vis dar per daug neatitrūksta nuo žemiausias pozicijas užimančių regionų reitingų lentelėje.

Krymo gyventojai, ypač vietiniai totoriai, už tai skaudžiai sumokėjo – jų teisėms taikomais griežtais apribojimais bei prarasta galimybe naudotis Vakarų bei Rusijos tinklų prekės ženklais, kurie vengė pusiasalio baimindamiesi galimų sankcijų. Tačiau daugumai Krymo gyventojų gyvenimas Rusijos okupacijos sąlygomis nepablogėjo. Periodiški mėginimai surengti nepriklausomas apklausas – be abejonės, varžomos represinio režimo, – rodo, kad nors Krymo gyventojai galbūt ir nėra nepaprastai laimingi, didžia dalimi jie patenkinti būdami Rusijos piliečiais.

Mainais į gana nedidelius Rusijos viešųjų finansų nuostolius ir santūrų Vakarų pasipiktinimą, V. Putino režimas sulaukė retos dovanos: smarkiai šoktelėjusios visuomenės paramos, nuoširdžiai emocingos. Kaip skelbia „Levada Centre“, paskutinė likusi nepriklausoma įmonė Rusijoje, atliekanti viešosios nuomonės apklausą, V. Putiną palaikančiųjų skaičius 2014 metų sausį siekė 65 proc., – jau po dviejų mėnesių jis šoktelėjo iki 82 procentų. Tai buvo visaapimantis mandatas jam daryti bet ką, ko jis tik geidžia, tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu.

Aš nenoriu leistis į priežastis, dėl kurių dauguma rusų išdavė V. Putinui šį mandatą, jau vien dėl to, kad aš iki pat šių dienų griežtai nesutinku su ta dauguma; Krymo aneksija išvarė mane iš Rusijos, kur aš buvau vadinamas išdaviku dėl to, ką apie tai rašiau. Neatsižvelgiant į tas priežastis, visuotinis entuziazmas dėl „Krymas yra mūsų“ idėjos ir kone nulinės ekonominės, politinės ar karinės kainos, susijusios su aneksija, užliūliavo V. Putiną į nenugalimumo būseną, kurią pažįsta bet kuris azartinių žaidimų lošėjas, lydimas įspūdingos sėkmės bangos.

Įvykdyta aneksija buvo nusikaltimas; tai, kas vyko toliau, realiosios politikos požiūriu, buvo situacijos vertinimo klaida. V. Putinas, pakurstytas karo ir karinės žvalgybos analitikų, kurie buvo įsitikinę, kad Ukraina padalinta į politiškai nesuderinamas rusakalbių ir ukrainietiškai kalbančių žmonių teritorijas, nusprendė pamėginti atskelti Rytų Ukrainą.

Jis tai darė tiek iš keršto už 2014 metų „Orumo revoliuciją“, kurią vadino Jungtinių Valstijų inspiruotu perversmu, tiek mėgindamas prislopinti naujosios Ukrainos vyriausybės ambicijas prisijungti prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos.

Tai turėjo būti dar viena nebrangi operacija: nusiųsti šiek tiek ginklų ir instruktorių, mąstė Kremlius, ir vietos maištininkai bei jų pagalbininkai iš Rusijos ultranacionalistinio judėjimo atskels Ukrainos rytus ir pietus su dauguma rusakalbių.

Vakarai neparodys rimto pasipriešinimo, kaip kad Krymo atveju. Ekonominės išlaidos taip pat turėtų būti minimalios: pramoninė Ukrainos galia buvo sutelkta regionuose, kuriuose dominuoja rusų kalba.

Tačiau šį kartą Ukrainos vyriausybė paskelbė kovą. Silpną, savaime suprantama, atsižvelgus į tai, kad šalies kariuomenė niekada netikėjo, kad jai iš tikrųjų teks kariauti. Bet netrukus paaiškėjo, kad chaotiškos vietos streiklaužių grupuotės ir Rusijos karinių operacijų „rekonstruktoriai“ patyrė pralaimėjimą be papildomos rusų pagalbos.

Rusija nusiuntė savo pajėgas nugalėti Ukrainos kariuomenę pagrindiniuose mazguose 2014 bei 2015 metais, – ir, ypač svarbu, paleido raketą, kuri numušė reisu MH17 skridusį „Malaysia Airlines“ keleivinį lėktuvą 2014 metų liepos 17 dieną. Skaudi nelaimė, nusinešusi 298 keleivių ir įgulos narių gyvybes, abejonių nekėlė dėl vieno dalyko: antroji V. Putino avantiūra dėl Ukrainos nebus pigi.

Aš net nekalbu apie sankcijas, kurios tapo dar griežtesnės nuo vėl pradėtos rizikingos atakos dėl rytinės Ukrainos ir po „MH17“ tragedijos. Kai kurie neseniai paskelbti tyrimai, atlikti mėginant atskirti šių padarinių poveikį nuo kitų veiksnių, tokių kaip naftos kaina, nenustatė jokios apčiuopiamos įtakos ekonominiam augimui; dauguma ekonomistų sutaria, kad jeigu sankcijos ir sukėlė kokios nors žalos Rusijai, ji buvo mažesnė nei ta, kurią sukėlė sukrėtimas dėl naftos kainų.

Sankcijos apribojo Rusijos valstybinių bankų bei korporacijų prieigą prie kapitalo, atbaidė užsienio investuotojus ir privertė kompetentingus Rusijos vyriausybės bei centrinio banko ūkiškai mąstančius vadovus griebtis fiskalinio griežtumo bei rezervų kaupimo priemonių, – kurios tikrai nepadėjo ekonominiam augimui; tačiau jos padėjo V. Putinui sėkmingai išlaviruoti ir atlaikyti minėtus išbandymus bei smukusias naftos kainas, užsitikrinus visuotinį palaikymą – paramą Rusijos gelbėtojui nuo priešiškų Vakarų.

Nesužlugdė ir didžiulė kaina, kurią teko sumokėti dėl sumažėjusios prekybos su Ukraina, – nors ir buvo nustatyta, kad Rusijos gynybos pramonei reikia 10-ies milijardų dolerių, norint išstumti Ukrainą iš jos tiekimo grandinių, ir Rusija prarado didelę pramoninių prekių eksporto rinką, – šios kategorijos prekes šaliai sunkiai pavyksta pardavinėti kitur.

Ne, didžiausią kainą V. Putinui teko sumokėti ne pinigais, o derėjimosi galia, galimybe diktuoti savo sąlygas. Iškart po Krymo aneksijos geopolitinės derybos V. Putinui dar buvo įmanomos. Neseniai duotame interviu buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis prisiminė, kaip 2014 metais Petro Porošenko, tuomet dar neinantis Ukrainos prezidento pareigų, sakė jam, kad Krymą galima išmainyti į
narystę NATO ir Europos Sąjungoje (nors pats V. Porošenko to niekada nepatvirtins). Nesvarbu, ar tai tiesa ar ne, V. Putinas tuomet dar nebuvo praradęs derėjimosi su aktyviai prieštaraujančiais Vakarų lyderiais, ypač ES, galios; tačiau po avantiūros Rytų Ukrainoje ir ypač po numušto MH17 lėktuvo bei vėliau plūstelėjusių kone komiškų Rusijos neigimų pasitikėjimas juo žlugo. Niekas juo netikėjo, nežinojo, ar jis ligi galo įgyvendinsi kad ir kokį suderėtą sandorį.

Ir čia kalbame ne tik apie Vakarų šalių lyderių prarastą pasitikėjimą Rusijos prezidentu. V. Putino patikimumo stoka yra svarbi priežastis, dėl kurios jis negali suburti apskritai jokių aljansų, netgi su Kinija ir kitomis didesnėmis besiformuojančiomis ekonomikomis. Net jei Rusiją, kaip gana didelę ir gana atvirą ekonomiką, yra sunku izoliuoti, V. Putino izoliacija yra akivaizdi, atsižvelgus į tokius faktus kaip mažėjanti Rusijos dalis pasaulinių ginklų pardavimų kontekste; jo, kaip tarpininko, nesugebėjimas rasti politinį sprendimą Sirijoje; jo nesėkmingos pastangos įtikinti Baltarusijos diktatorių Aleksandrą Lukašenką žengti glaudesnės sąjungos link; sumažėjusio Kinijos tiesioginės investicijos į Rusiją. Visi susitarimai, tikra ta žodžio prasme, migloti.

Be to, Rusijos entuziazmas, vyravęs iškart po Krymo aneksijos, išgaravo, subliuško po šešerius metus trukusio pajamų nuosmukio. Dabar gi, V. Putinui gresia ir didelės finansinės išlaidos; padidėjusios išlaidos socialinėms reikmėms ir infrastruktūrai yra būtinos norint užsitikrinti, kad jį palaikančiųjų gretos toliau neretės. O kaip parodė neseniai atliktos apklausos, sprendžiant iš apatiškos reakcijos į V. Putino naujausius pažadus, kaip ir aiškiai jaučiamą abejingumą per pastaruosius rinkimus, rusai taip pat juo nepasitiki.

Jeigu Krymo operacija buvo neatsakingos, blogio inspiruotos bravūros švystelėjimas, vėlesnis V. Putino pernelyg didelis pasitikėjimas paspendė jam pačiam spąstus šiame nepasitikėjimo liūne.

Rusija, pasaulis ir, gali būti, dalis Rusijos valstybės aparato laukia, kada V. Putinas pasitrauks, net jeigu niekas ir negali priversti jo pasitraukti. Neatmetama galimybė, kad jam jau iškritus iš šio bendro paveikslo, sandoriai, derybos, abipusės koncesijos ir bet kokie realistinės politikos žaidimai vėl taps įmanomi, kaip kad jie iškilo 2014 metų pavasarį. Tuo tarpu tvirtovė-Rusija užrakinta ir niekas nesiveržia derėtis.

Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(127 žmonės įvertino)
4.0551

Top naujienos

Matijošaičio sūnus bando pakartoti Karbauskio gudrybę: prieiti prie reto grožio ežero atsirado netikėtų kliūčių (217)

Prie poilsiautojų pamėgto Bebrusų ežero veikia Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio sūnaus...

Žmonių nebus, stepė liks. Tiksinti radiacinė bomba (9)

„Žmonių čia nebus, šachtos užsidarys, vanduo galbūt pakils į vandeningąjį horizontą, o...

Naujausiuose reitinguose – Nausėdos šuolis ir pasikeitusi Grybauskaitės situacija (7)

Naujausia visuomenės nuomonės apklausa rodo, kad šią savaitę šimtadienį minintis prezidentas...

Vis nepasimoko: kuo baigiasi bandymas apgauti taromatą? (10)

Jau trečius metus skaičiuojanti pakuočių užstato sistema Lietuvoje stebina užsienio valstybes....

Jei norite apsivalyti organizmą, dabar – tam geriausias laikas: gydytoja Keturkienė pataria, kaip reikėtų tai daryti (13)

Sveikos gyvensenos ir mitybos konsultantė gydytoja Asta Keturkienė sako, kad mūsų sveikatai yra...

Ar telefono įkroviklį galima laikyti prijungtą prie elektros lizdo: trys mitai ir viena tiesa (5)

Iš karto pasakysime, kad prijungtą prie elektros lizdo įkroviklį laikyti galima. Begalė žmonių...

Po milžiniško gaisro Alytuje vis dar išlieka pavojus: dirba dešimtys ugniagesių, gali griūti pastatai (26)

Ugniagesiai ketvirtadienio rytą skelbia suvaldę gaisrą Alytuje, padangų perdirbimo įmonėje,...

Iš viešumos dingusi Jurgita Tvarijonaitė apie dabartinį gyvenimą: niekada nesusimąsčiau, kad pokyčiai bus tokie kardinalūs (17)

Buvęs modelis Jurgita Tvarijonaitė pasinėrė į šeimyninį gyvenimą ir tapo vienu iš tų...

ŽŪM nusprendė kurti tipinius ūkius: išmėginti jėgas kaime galės vos ne kiekvienas (3)

Žemės ūkio ministerija planuoja rengti projektą, pagal kurį turi būti sukurti vadinamieji...

Erdoganui – neįprastas Trumpo laiškas ragino jį „nebūti kvailam“ (27)

Donaldas Trumpas neįprastame laiške Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui paragino jį...