Pirmadienį Vengrijos parlamentas ratifikavo Švedijos paraišką dėl narystės NATO ir pašalino paskutinę kliūtį karinio aljanso plėtrai, kurią paskatino Rusijos invazija į Ukrainą.
„Žinių radijo“ kalbintas L. Kojala įvardijo priežastis, kodėl bendrai Švedijos narystės stojimas į NATO užtruko taip ilgai. Pasak jo, „pagrindinė kliūtis buvo Turkija“.
„Tai iš karto buvo išreikšta iš Ankaros ir ji reikalavo derybų, ypatingai susijusių su švedų kurdų klausimu <...>, terorizmo ribojimo įstatymo pakeitimais ir panašiais dalykais, kurios vyko pakankamai ilgą laiko tarpą.
Vengrijos pozicija buvo tarsi palaikyti Turkiją ir sakyti, kad Vengrija nebus paskutinė, kuri ratifikuos Švedijos įstojimą, bet tarsi neskubės to daryti ir viena pirmųjų. Ir, matyt, yra tikimybė, kad vis tik toks labai greitas Turkijos apsisprendimas šių metų pradžioje pastatė Vengriją į šiek tiek nepatogią situaciją ta prasme, kad ji liko paskutinioji, ir tai sukėlė tam tikrą lūkestį iš Budapešto – pabandyti derėtis bent jau dėl tam tikrų nuolaidų ar pasiekimų. Tą mes matėme praėjusią savaitę tariantis dėl tolesnio Švedijos naikintuvų perdavimo Vengrijai. Bet tai, turbūt, nebuvo esminė kliūtis, kuri tą procesą taip ilgai atidėjo. Pagrindiniai aspektai vis dėlto buvo susiję su Turkija“, – dėstė politologas.
Jis svarstė, kad Turkijos ir Vengrijos laikysena Švedijos narystės klausimu taip greitai nepasimirš ir greičiausiai veiks dvišalius santykius ateityje. Bet, L. Kojalos įsitikinimu, tai neturėtų ilgai tęstis.
„Turkijos kritika Švedijai tikrai buvo jautriai sutikta ir pačioje Švedijoje, kuri keitė savo šalies įstatymus tam, kad atlieptų Turkijos kritiką – dalį, kurios, beje, Švedijos lyderiai ir visuomenė priėmė, galbūt, kaip teisingą, racionalią, bet dalis jos tikrai neatrodė pagrįsta ir papildomai apsunkino procesą, kuris pačiai Švedijai buvo istorinis.
Tai buvo šalis, kuri nesišliejo prie gynybos aljanso ir, be abejo, tikrai neprisidėjo prie regioninio saugumo stiprinimo, nes Švedija buvo tarsi viena koja NATO narė, bet tuo pačiu nepilnavertė NATO narė – tu ja tampi, kai visos valstybės patvirtina šį žingsnį.
Tad tai, turbūt, turės pasekmių, bet jos nebūtinai bus ilgalaikės todėl, kad, vis tik įstojusi į NATO, Švedija iškart įsisuks į visus pagrindinius NATO procesus, nors juose kaip partnerė dalyvavo ir anksčiau, ir, ko gero, bus kiti prioritetai, kurie šiandien Europos saugumui yra svarbesni negu dvišalių santykių dinamikos“, – kalbėjo L. Kojala.
Ar Švedijai bus sunku įsilieti į NATO?
RESC vadovas vertino, kad ne:
„Švedija yra ta valstybė, kuri tikrai vystė partnerystę su NATO valstybėmis dar iki tol, kol pateikė formalią paraišką stoti į aljansą. Ji taip pat yra Europos Sąjungos narė, Europos Sąjungoje taip pat vyksta tam tikro lygmens gynybos politikos koordinavimas, ir tai taip pat yra susiję su santykiais – daugeliu atvejų- su NATO valstybėmis. Tad aš nemanau, kad tai bus esminiai sunkumai.
Juo labiau ir pats NATO keičiasi iš vidaus: yra nauji regioniniai gynybos planai, yra visiškai peržiūrima atgrasymo ir gynybos struktūra, tad Švedija įstos į aljansą, kuris adaptuojasi prie besikeičiančios situacijos ir tuo pačiu tiesiogiai atliepia pačios Švedijos lūkestį.
Šioje šalyje pastaraisiais mėnesiais ne kartą virė diskusijos, kurias paskatino žvalgybos pareigūnai ir gynybos politikos atstovai, kad mes negalime atmesti rizikos, kad Rusija gali ateityje taikytis ir į kitas sau kaimynines valstybes, ir tokiu atveju Švedija geografiškai yra pakankamai arti potencialaus agresoriaus.“
Švedijos prisijungimas prie NATO, pasak L. Kojalos, pasiųs žinią potencialiam agresoriui, kad NATO – vieninga ir turi pajėgumus.
„Švedija yra stipri demokratija, ginanti vakarietiškas vertybes įvairiais lygmenimis, tad ji tiesiogiai atliepia esminį NATO principą ir lūkestį. Be to, tai yra valstybė, kuri turi pakankamai stiprią karinę pramonę. Mes tą aptarėme, kai svarstėme, kad švedai sutinka tiekti naujus naikintuvus Vengrijai, nes turi tų gamybinių pajėgumų, kurie šiandien yra be galo reikalingi.
Be to, Švedija skiria pakankamai daug išlaidų gynybai, apie 2 proc. turėtų šiemet siekti jų išlaidos, tad tai bus valstybė, kuri atlieps ir šį NATO reikalavimą. Galiausiai, Švedijos geografinė lokacija yra labai reikšminga Baltijos jūros regione, kuriame yra tiek daug NATO valstybių, dalis kurių yra stipriai pažeidžiamos dėl tiesioginės kaimynystės su Rusija ir Baltarusija, tad šiuo atžvilgiu, kaip ir buvo kalbėta, Baltijos jūra tampa savotišku ežeru, gynybos planavimas, įskaitant ir Gotlando salą, ir platesnėje perspektyvoje, tampa paprastesnis, nebelieka tam tikrų pilkų zonų šiame žemėlapyje, kuriomis buvo ir Suomija, ir Švedija, nebūdamos pilnavertėmis NATO narėmis.
Ir tas atgrasymo elementas, kuris yra pats svarbiausias, nes jis siunčia signalą bet kokiam potencialiam agresoriui, kad NATO yra ir vieninga, ir turi pajėgumus, jeigu reikės juos panaudoti, tai yra labai svarbi žinia ir istorinis įvykis“, – vardijo politologas.
Jis pažymėjo, kad patys švedai jau dabar kalba apie kelias dešimtis lokacijų savo teritorijoje, kurias NATO sąjungininkai galės naudoti tam, kad čia atliktų įvairias karines operacijas, žvalgybines misijas.
„Tai papildomai įtraukia į Baltijos jūros regioną visus sąjungininkus ir parodo, kad šiandien Baltijos jūros regionas, o taip pat Juodoji jūra, kuri yra Rytinio NATO sparno dalis plačiąja prasme, yra kertiniai, į kuriuos sukoncentruoti pagrindiniai ir pajėgumai, ir atgrasymo principai, ir naujų narių priėmimas“, – teigė L. Kojala.
Viso „Žinių radijo“ interviu su juo galite klausytis čia:
