Iš pirmo žvilgsnio vien svarstyti apie tai, kas bus po karo, dabar yra absurdiška, kai negali prognozuoti, kas bus po pusės metų, mėnesio ar net savaitės. Prieš mėnesį prasidėjęs Ukrainos kontrpuolimas šalies rytuose toliau vykdomas sėkmingai – nuo Charkivo rusų pajėgas atmušę ukrainiečiai veja jas tolyn, o šalies pietuose, Chersono srityje pagaliau įvykusio lūžio metu, regis, pralaužtos rusų gynybinės linijos.
Vis labiau panikuojantys ir pralaimėjimo nuojautomis trykštantys rusų propagandistai ne šiaip keičia toną, bet ir atvirai kelia nemalonius klausimus vadovybei: kur žadėtas pastiprinimas? Kodėl tęsiasi atsitraukimas, kai žadėta judėti pirmyn ir „išlaisvinti Donbasą“?
Net kartodami Kremliaus pasiteisinimus, kad rusai Ukrainoje esą susidūrė su visa NATO karine galia ir didvyriškai stabdo dešimteriopai pranašesnių „fašistų pajėgų puolimą“, tokios Antrojo pasaulinio karo laikų sovietinės propagandos klišes primenančios istorijos nieko nekeičia. Kaip, beje, ir Kremliaus grasinimai „pačiais baisiausiais ginklais“.
Kol dar tik ginčijamasi, ar Kremlius išties ryšis tokiam žingsniui, ar tik vėl blefuoja, o svarstymai, ką tai – branduolinių ginklų panaudojimas reikštų iš tikrųjų ir kas rodytų, kad priimtas sprendimas, ukrainiečiai ne tik nestabdo savo apsukų, bet ir nuosekliai laikosi užsibrėžto tikslo – išvaduoti užgrobtas teritorijas, nepaisyti jokių grasinimų ir tik tada galimos kokios nors derybos. Bet ne dabar.
Ir jei tai bus dialogas, tai jau ne su dabartiniu Kremliaus šeimininku – po to, kai Vladimiras Putinas paskelbė dar keturių Ukrainos regionų aneksiją, derėtis su tokia Rusijos vadovybe beprasmiška.
Todėl pirma reikia pasiekti pergalę mūšio lauke, tik tada galima kalbėtis su Rusija. Vien iki tokios baigties – ilgas, klampus, neaiškus kelias. O jau derybos su kita Rusijos vadovybe iš viso dabar atrodo pernelyg tolima perspektyva. Bet anksčiau ar vėliau tai gali įvykti. Ir kas tada?
Apie kokią taiką galima kalbėti?
Jei tik nebus platesnės konflikto eskalacijos, sunkiai prognozuojamų branduolinio ginklo panaudojimo pasekmių, kalbėtis su Rusija teks – ar su nugalėtoja, ar su nugalėtąja, ar su patinėje situacijoje atsidūrusia šalimi, kai vienintelė išeitis yra geriausia iš blogiausių – stabdyti karo veiksmus.
Dabar tai sunku suvokti, bet karas negali tęstis amžinai: kariaujančių pusių ištekliai yra riboti, ribos yra ir psichologinės, fizinės, o visų karų – ypač su Rusija – istorija rodo, kad anksčiau ar vėliau net aršiausią retoriką keičia sukta diplomatų kalba derybose dėl paliaubų ar taikos.
Dabar šis žodis – taika – gal ir skamba naiviai, net įžeidžiančiai: kai Rusija engia tūkstančius kvadratinių kilometrų Ukrainos teritorijos, po padu laiko milijonus gyventojų, juos kankina, žudo, galimai kartoja Bučos, Izumo, kitas skerdynes, apie kokią taiką galima kalbėti?
Jei nuo Kremliaus scenos prieš autobusais iš regionų suvežtą minią stoja kuo tikriausias nacis, be kita ko raginęs dujų kameros žudyti homoseksualus ir klykauja apie „šventąjį karą su Vakarais“, kokia dar taika įmanoma su tokiais asmenimis?
Ką tai iš viso reikštų, turint omeny, kad Kremlius aiškiai leido suprasti pasirinkęs karo bet kokia kaina kelią? Apie ką ir kaip galima kalbėtis su šalimi, kuri tikina kariaujanti ne šiaip su Ukraina, bet su visais Vakarais, kuri dar tik mobilizuojasi, rengiasi ilgai kovai ir, tikėtina, pati sprogdina paskutiniuosius tiltus, t.y. tiesioginės Kremliaus įtakos svertu laikytus dujotiekius „Nord Stream“?
Juo labiau dabar atrodo šventvagiška mintis iš viso kalbėtis su V. Putino režimu, kuris ne tik pasirinko agresijos kelią, užpuolė kaimyninę valstybę, kurios teritorinį vientisumą vieną dieną gerbė, o kitą jau neigė ir grubiai pažeidė, bet ir vykdo, teisina karo nusikaltimus, o galiausiai viską išverčia atvirkščiai – esą tai Kremlius režimas yra ne grobikų, žudikų ir prievartautojų šutvė, o jo priešininkai – Ukraina bei ją remiantys Vakarai. Ir nepaisant viso to kalbėtis su Rusija – kaimyne, teks.
Regis, kaip galima kalbėtis su tokia George‘o Orwelo „1984-ųjų“ adaptacija realybėje, kai realus totalitarinis režimas išverčia, iškraipo faktus sau naudinga linkme, o dauguma gyventojų tik nuolankiai tyli, pritaria melui, tolesnei agresijai ir net eskalacijai? Ir vis dėlto teks, nes šis karas – ne knyga, o reali, nesyk kariavusios ir taikos prašiusios šalies veiksmas, galimai, ilgoje istorinių įvykių grandinėje.
Taip, šiandieninė Rusija – bent jau didžioji jos dalis, nuo eilinių propagandistų ir paties režimo lyderių iki iš šalies nuo mobilizacijos sprunkančių rusų ar netgi opozicijos nerodo atsakomybės, nė mažiausio gailesčio už sukeltą karą.
O ir Rusijos kaimynės, ne vien Ukraina, dabar sunkiai įsivaizduoja bendravimą su tokia valstybe net ir po karo. Bet žinoma, kalbos kalboms nelygu.
Įšaldytas karas – ne išeitis, tik pergalė
Jei, ukrainiečių manymu, pirmiausiai jų pergalė, tada – rusų atsakomybė, pavyzdžiui, kaip nacių karo nusikaltėliams – tarptautinis tribunolas, viešas teismo procesas, kuriame ukrainiečiai ir jų rėmėjai nori matyti ne tik visus dabartinio režimo lyderius, bet ir visus tuos, kurie savo balsais ar kitais veiksmais prisidėjo prie agresijos prieš Ukrainą.
Į teisiamųjų suolus norima sodinti ir oligarchus, ir eilinius parlamentarus, balsavusius už okupuotų teritorijų aneksiją, ir propagandistus, plyšavusius apie ukrainiečių naikinimą – visus juos į šių laikų Niurnbergą, o tada jau kaip pavyks: kam kamera su grotomis, kam virvės kilpa.
Tokie esą bus pirmieji pokalbiai su Rusija, jos sprendimų priėmėjais – V. Putino įpėdiniais, jį nuvertusiais ar taikiai valdžia perėmusiais opozicionieriais ar dar žiauresniais tironais.
Suprantama, tokios nuotaikos dabar atrodo trokštamos, bet, galimai, ne mažiau tolimos nuo realybės, nei Kremliaus režimo ir jo propagandistų klejones apie visos Ukrainos užkariavimą, karinį susidūrimą su Vakarais, kuris pasibaigs neišvengiama Rusijos pergale.
Ukrainiečių kontratakos, kad ir kokios sėkmingos, kol kas bendrame karo paveiksle vis dar yra fizinį, psichologinį persilaužimo momentą rodantys, tačiau ne galutinę pergalę žymintys veiksmai. Taip, Rusija toliau patiria didelių nuostolių – tiek gyvosios jėgos, tiek ginkluotės ir technikos, kurią rusai dabar meta bėgdami iš Lymano, kitų užimtų miestų.
Ir taip, Rusijoje paskelbta mobilizacija sukėlė neregėtą reakcijų bangą – nuo dešimčių tūkstančių šaukiamojo amžiaus vyrų, sprunkančių iš šalies iki pašaipų, vertinant mobilizuotųjų, su panieka vadinamųjų mobikų parengtį: seni, sukriošę, nedisciplinuoti, girtaujantys, besimušantys, prastai aprūpinti ir dar prasčiau vadovaujami rezervistai, regis, yra labiau pavojingi sau ir Rusijos armijai, nei mūšiuose užgrūdintiems ir geriau aprūpintiems ukrainiečiams.
Tačiau tai kartu yra ir ryškiai matoma, išsiskirianti rusų dalis – be tų, kurie paspruko į užsienį, kurie pakeliui į dalinius krito nelygioje kovoje prieš butelį ar muštynėse prieš likimo mobiką iš gūdžios provincijos, rezervą vis tiek papildys dešimtys tūkstančių vyrų.
Jie, tikėtina, taps patrankų mėsa, dalis dėl ydingos, korumpuotos ir neparengtos rezervo ruošimo sistemos bus prastai parengta per tas kelias savaičių ar net mėnesį trunkančių papildomų apmokymų. Bet dalis taps naudingi esamuose, didelių nuostolių patyrusiuose daliniuose, užlopys spragas, o netgi pasidavę tūkstančiais į ukrainiečių nelaisvę sukels logistinių problemų Ukrainai.
Vis dėlto net ir su sena ginkluote bei technika, kad ir kas šaipytųsi internete, Rusijos armija bus ta jėga, kurią dar teks realiai įveikti. Vėlyvo rudens ir žiemos mūšiuose tai padaryti sudėtinga dėl gamtinių sąlygų, bendro nuovargio ir nuo pirmųjų karo mėnesių svarbaus veiksnio: išteklių prieinamumo.
Tiek, kiek Ukraina sulauks karinės pagalbos iš Vakarų – ginkluotės, technikos, amunicijos, šaudmenų, papildomai ar naujai apmokytų ukrainiečių karių – tiek ji bus pajėgi vykdyti savo operacijas, atsikovoti prarastas teritorijas.
Ir tai gali trukti ne savaites, o mėnesius, netgi metus. Ir tai yra vienas optimistinių scenarijų, tikintis, kad Vakarai išliks vieningi ir rems ne šiaip Ukrainą, bet ir jos siekį neįšaldyti konflikto, kaip tai buvo priversta padaryti 2014-siais.
„Dabar žmonės Vakaruose supranta, kad įšaldytas konfliktas nėra sprendimas. Geriausiu atveju tai yra pauzė prieš naują karo fazę, kuri bus dar baisesnė ir pražūtingesnė, nei ankstesnė. Tai yra fundamentalus pokytis“, – vienoje diskusijoje pažymėjo Arkadijus Moshesas, ES ir rytų partnerystės programos direktorius iš Suomijos tarptautinių reikalų instituto.
Pesimistiškiau viską dar iki karo pradžios, o ir iki šiol vertinęs Karinio jūrų laivyno analizės centro (CNA) analitikas Michaelas Kofmanas net ir savo optimistiškiausiuose svarstymuose įspėja, kad Europai reikia ruoštis ne šiaip žiemai, bet ir planuoti išlaidas ukrainiečiams kitamet.
„Reikia galvoti apie karines priemones, kuriomis bus remiama Ukraina 2023-siais. Tai yra ilgalaikio tvarumo klausimai“, – teigė analitikas, išskyręs amybinius pajėgumus, gebėjimus tiekti amuniciją, šaudmenis, t.y. visa tai, ko Europos šalims jau dabar trūksta.
O kadangi Rusijos mobilizacija yra nuo Antrojo pasaulinio karo laikų neišbandyta priemonė, tai ir prognozuoti ilgalaikes pasekmes, kiek dar reikės ir kaip remti ukrainiečius – labai sunku.
Jie meluoja, bet vis tiek reikia kalbėtis
Vis dėlto pati Ukraina, kad ir kaip sunku jai būtų realiame kare, o ne diskusijose prie pietų stalo saugiuose Briuselyje, Berlyne ar Paryžiuje, nusiteikusi kautis nepaisant nieko – tai yra šalies, valstybingumo išgyvenimo klausimas.
Jei V. Putinas klejoja apie susidūrimą su Vakarais, stebisi, kas čia nustatė tokią tarptautine teise grįstą pasaulio tvarką ir esą kodėl Rusija turėtų jos laikytis (iš tikrųjų Kremlius įsipareigojo tai daryti ne viena sutartimi, kad ir 1990-ųjų birželio Paryžiaus chartija), aiškina, kad šis karas yra išgyvenimo konfliktas Rusijai – arba mes, arba jie, tai tokie dramatiški vertinimai populiarūs ne visur.
Europos šalims, ypač toms, kurios nutolusios labiau į Vakarus nuo Ukrainos, tai dar neatrodo išgyvenimo klausimas – tik didelės kainos, kurią, ironiškai, tenka mokėti patiems, o ne Rusijai, kaip prieš karą žadėjo didžiųjų Europos valstybių lyderiai.
Menkai suvokiama, kad neretai švaistomasi žodžiais ir frazėmis, kurių prasmę Europoje nedaug kas iš tikrųjų supranta. Pavyzdžiui, ką reiškia visos tos kalbos apie „didžiausią karą žemyne nuo Antrojo pasaulinio laikų“? Savaime – tai eilinis, tuščias, politikams jų kalbų rašytojų surašytas sakinys, kurį galima perskaityti iš lapelio. O realybėje?
„Bet kurios Europos šalies armija šiandien jau būtų išjungta iš mūšio lauko po tiek laiko ir po tokių patirtų nuostolių (kaip Ukraina) ir būtų visiškai išvaisčiusi amuniciją“, – pažymėjo M. Kofmanas.
Ir nepaisant to, suvokimas apie realias šio karo pasekmes, regis, rodo, kad bent jau dalis Europos šalių linkusios kartoti tas pačias, nesyk kartotas klaidas ar bent jau žengti tais pačiais pramintais keliais – priklauso nuo to, kaip žiūrėsi į ši veiksmą: kalbėjimąsi su Rusija. Nuo pat karo pradžios Europoje, ypač didžiųjų jos narių sostinėse girdimi, ukrainiečių ir jų aršiausių sąjungininkų manymu, naivūs balsai.
Reikia kalbėti su Rusija. Būtina palaikyti dialogą. Tikėti taikos viltimi, palaikyti komunikacijos kanalus atvirus, taip darėme ir darysime.
Tokia Vokietijos ir Prancūzijos lyderių pozicija, nepaisant visko, ką patyrė ukrainiečiai, nepaisant tolesnių Kremliaus veiksmų – aneksijos, branduolinių grasinimų, regis, yra nepalaužiama. Nes geriau taip, nei eskalacija. Arba dar baisiau – Rusijos subyrėjimas.
„Nederėtų skubėti skambinti Kremliui. Atleiskite, bet kai kancleris X arba prezidentas Y negali susivaldyti nuo pagundos ir skambina prezidentui Z, tai neveikia, nes Kremlius tame mato pasirengimą daryti nuolaidas“, – teigė A. Moshesas.
Rytų Europos šalyse, ypač Baltijos valstybėse, Lenkijoje toks supratimas apie Rusiją, regis, yra natūralus: jokių pokalbių su Kremliaus režimu, jokių vizų Rusijos piliečiams – mes jiems nieko neskolingi, jeigu bėga iš šalies dėl mobilizacijos, tai yra ne šiaip jų problemos, bet ir jų bailumo, nesugebėjimo kovoti su režimu išraiška.
Naivių iliuzijų kaina
Tačiau taip buvo ne visada – dar prieš karą buvo besišaipančių iš jo grėsmės svarsčiusių, kad tai esą nenaudinga pačiai Rusijai ir kad jokio karo esą iš viso nebus – nustokite gąsdinti žmones, kelti paniką. Ir tai nebuvo pirmas kartas, turint omeny, kad Rusija Ukrainą užpuolė dar 2014 metais. Jau tada buvo nepatenkintųjų, kad Lietuva esą išsišoka, siekia bausti Rusiją, su kuria geriau prekiauti ir draugauti, o ne žodžiais kariauti.
„Jeigu negalime nieko padaryti, tai ir nekalbėkime. Turime vieną sukrypusį tanką, tai dabar galėsime sviestu pabūklus tepti“, – anuomet aiškino verslininkas Vilius Kaikaris.
Ir tai – Lietuvoje, kur per pastaruosius 8 metus verslo ryšiai su Rusijos rinkomis dėl įtemptų Vilniaus ir Maskvos santykių visą laiką buvo ant nutrūkimo ribos, tą turėjo suprasti ir verslas. O Vakarų Europoje, kurią grubiai pažadino ne tiek vasario 24-osios atviras karas prieš Ukrainą, kiek Rusijos energetinis šantažas, į Rusiją buvo ir netgi tebėra žiūrima tiek su siaubu, tiek su viltimi dėl ateities.
Juk ir 2014-siais ypač Vakarų Europoje nebuvo daug noro įvesti ilgalaikes ir griežtas sankcijas Rusijai – jas sugebėta ir apeidinėti, ir palaipsniui griežtinti, tačiau ko vertas jų poveikis, mainais į Kremliaus agresiją parodė rusų imigrantų patyčios ir kitokie išpuoliai prieš ukrainiečius Vakarų Europos sostinėse jau po vasario 24-osios.
O gal Rusija pasikeis? Gal ten „netikėtai grius V. Putino režimas“, kaip griuvo perversmininkų GKČP 1991-siais, kartu su visa Sovietų sąjunga?
Gal išties reikėtų padėti tiems dešimtims tūkstančių rusų, bėgančių nuo mobilizacijos ir juos priglausti? Tad, galbūt, išties teisus yra Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles'is Michelis, sakydamas, jog Europa turi būti atvira tiems, kurie nenori būti įrankiais Kremliaus rankose.
Nesvarbu, tokie rusai įrankiais nepanoro būti praėjus daugiau nei pusmečiui nuo karo pradžios, kai „aš nesidomiu politika i karu“ staiga tapo nepakankamu argumentu tiems sprendimų priėmėjams, kurie gali priminti ir interpretuoti Leono Trockio žodžius, kad „karas domisi tavimi, rezerviste“.
Tai, kaip Buča, Iziumas, Mariupolis, kitos vietos, siejamos su rusų karių vykdytomis žudynėmis, Ukrainos miestų bombardavimas, neteisėta žemių okupacija, pseudoreferendumai buvo neįdomūs mobilizuojamiems Rusijos vyrams, taip ir daliai Vakarų Europos neįdomūs šie nusikaltimai.
Kaip nelabai buvo įdomus ir nacių nusikaltimai buvusioje Čekoslovakijoje, kurią per Miuncheno suokalbį 1938-siais Vakarų šalys atidavė nacistiniam Adolfo Hitlerio režimui rugsėjo 30-ąją – praėjus lygiai 84 metams rugsėjo 30-ąją V. Putinas skelbė okupuotų Ukrainos teritorijų aneksiją. Anuomet su A. Hitlerio režimu Vakarų šalys dar beveik metus bandė derėtis, kalbėtis.
Pokario paveikslas – itin miglotas
Bent jau lyginant su bendradarbiavimo su Rusija perspektyvą ateityje visa tai, kas dabar vyksta Ukrainoje gali pasirodyti nesvarbu.
Jei šiandien Ukrainai reikia ginklų, šaudmenų ir amunicijos, tai rytoj jų reikės dar daugiau, tačiau „poryt“ – neapibrėžtu metu ateityje Ukrainai reikės kur kas daugiau: ne tik finansinės paramos šalies atstatymo darbams, bet ir nuoseklios politinės, diplomatinės, teisinės pagalbos, siekiant išieškoti ir prisiteisti žalą už nuostolius iš Rusijos – kas ir kas ją valdytų.
„Nėra keista klausti to dabar, kai karas dar verda. Sumanūs lyderiai ir strategai XX a. pasaulinių karų metu pradėdavo galvoti apie pokario sąlygas ir susitarimas dar prieš pasibaigiant kautynėms“, – priminė vienas aktyviausiai karą Ukrainoje sekančių Australijos atsargos generolas Mickas Ryanas.
Jo manymu, ukrainiečiai ir jų sąjungininkai jau dabar turi dėti pastangas, dar prieš pasibaigiant karo veiksmams – kad ir kaip toli tokia perspektyva atrodytų, mat pokario tvarkos planavimas taip pat prisideda prie motyvacijos – kodėl ukrainiečiai kaunasi. Neužtenka vien išgyvenimo akcento, turi būti ir kitas, aukštesnis tikslas, žinojimas, ko nori ateityje, kad šis košmaras nepasikartotų.
O tokie norai šioje situacijoje reiškia ne tik tolesnį tamprų Vakarų ir Ukrainos ryšį, kurį kol kas palaiko beprecedentė karinė ir finansinė parama, bet ir įsipareigojimus nuosekliai išlaikyti šią paramą bei suteikti garantijas, kokių Kyjivas iki šiol neturėjo.
Net jei Ukrainos sprendimas kreiptis dėl pagreitinto prisijungimo prie NATO proceso buvo sutiktas skeptiškai ir netgi šaltai – esą dabar ne laikas apie tai kalbėti, vienokios ar kitokios saugumo garantijos Ukrainai turės būti suteiktos. Ir jei tai nebus NATO skydas, tai turės būti kažkas geriau už liūdnai pagarsėjusį Budapešto memorandumą.
Pokario Ukrainoje gali atsirasti ir tų, kurie geis ne dar labiau sustiprinti šalies ginkluotąsias pajėgas pranašesne, tačiau brangia vakarietiška ginkluote ir technika, bet ir norės kadaise atsisakytų branduolinių ginklų, kaip vienintelės, tariamai, patikimos atgrasymo priemonės.
Jei Vakarų šalims dabar kyla problemų remiant ukrainiečius pažangiausia ginkluote – suteikiamos sistemos HIMARS, tačiau kol kas neperduodami tankai ir aviacija, tai galima įsivaizduoti, kokių problemų gali kilti po kelerių metų ar dešimtmečio. Rusija mobilizuoja karius jau dabar, net jei jie atrodo iš 5-ojo dešimtmečio.
O juk bet kokie rimti įsipareigojimai ginti Ukrainą susaistytų šalis labiau, nei dabar, kai viskas daroma savanoriškumo principais – vienos Vakarų šalys ukrainiečius remia labiau, kitos mažiau: ateityje to gali nepakakti.
Kaip ir pažadėtų sumų Ukrainai atstatyti – rugsėjo pradžioje skaičiuota, kad vien atsigavimui Ukrainai prireiks 349 mlrd. dolerių. Tokią sumą gauti iš donorų arba išsireikalauti iš Rusijos bus labai sudėtinga, nekalbant apie pagundas, susijusias su tokių pinigų dalybomis.
Dar viena, tik didesnė Šiaurės Korėja
Tačiau kalbėtis su Rusija teks ir šiais klausimais. Net jei dėl įstrigusių karo veiksmų šiemet ar kitąmet prasidės pirmosios rimtesnės derybos – ne tik dėl apsikeitimo belaisviais, bet ir dėl ugnies nutraukimo, progų ir pagundų sužlugdyti derybas gali netrūkti iš abiejų pusių.
Rusijos pradėtas karas pasėjo tokią neapykantos sėklą, kad gali neužtekti vienos ar kelių kartų užglaistyti tamsiausius žmogiškus jausmus, o juos pasitelkus galima nesunkiai išprovokuoti tolesnius karo veiksmus. Vienas pavyzdžių gali būti Korėjos Karas.
Intensyviai prasidėjęs permainingais mūšiais 1950-ųjų vasarą jau kitais metais šis karas nebebuvo toks permainingas, mat išsekintos pusės galėjo vykdyti tik ribotas kovines operacijas, siekiant palankesnių pozicijų prieš derybas dėl paliaubų.
Šios derybos truko dvejus metus ir galiausiai buvo pasiektas ugnies nutraukimas (bet ne taika) tik todėl, kad susiklostė palankios išorinės sąlygos: 1953 m. mirė Josifas Stalinas, o Kremliuje prasidėjus kovoms dėl valdžios Korėjos klausimas buvo pastumtas į šalį – sovietai nenorėjo toliau veltis į karą dėl kinų, pastarieji – dėl korėjiečių ir bijodami likti be karinės paramos, o JAV ir Pietų Korėja buvo išsekintos karo, kuris buvo įstrigęs.
Tad jei kalbėtis anuomet sugebėjo net aršiausi priešininkai, kurie iki šiol nepasiekė realios taikos, o Šiaurės ir Pietų Korėjas skiria užminuota demilitarizuotoji zona, kalbos gali vykti ir su Rusija.
Žinoma, dabar atrodo problematiška kalbėtis su V. Putino režimu, bet jis nebus amžinas.
Kas jį pakeis – visiškai neaišku, net jei spekuliacijų netrūksta, optimizmo, jog naujieji šalies lyderiai pripažintų klydę ir atsiprašytų Ukrainos beveik nesimato. Kaip ir nesimato įrodymų, kad Rusija skils, subyrės į atskiras dalis, kaip prognozuota ne vienerius metus. Nepaisant vidinių įtampų, nesėkmingų karų, Rusija per pastaruosius du šimtus metų byrėjo tik du sykius – 1918 ir 1991 m.
O kalbėtis su Rusija – netgi pralaimėjusia ar ypač pralaimėjusia Rusija, tikėtina, vis tiek norės Vakarai. Nes tai yra branduolinė valstybė, didžiausia pasaulyje, su savomis įtakomis Kinijai, kitoms Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalims – Rusijos subyrėjimas kėlė paniką Vakaruose 1991-sais, vargu ar baimių būtų mažiau ir šį kartą. Rusijai Vakarai galiausiai linkę atleisti viską. Nes taip buvo ne kartą.
Ir po Rusijai nesėkmingo Krymo karo, kai rusus nubausti norėję britai su prancūzais galiausiai pamiršo visas bausmes ir po kelių dešimtmečių tapo Rusijos sąjungininkais, ir po 1904-1905 Rusijai pražūtingo karo su Japonija. Tada susvyravęs caro režimas atsilaikė, ypač dėl Vakarų paramos – Rusija buvo ir yra per didelė, pernelyg svarbi valstybė pasaulio kontekste.
Ir kai ateis laikas vėl kalbėtis su Rusija, kils daug nemalonių vertybinių bei praktinių klausimų. Pavyzdžiui, kur yra atleidimo riba – ką galima atleisti Rusijai, paaukoti vardan taikos, susitarimo, praktinių sumetimų, o kas yra riba nepaisant nieko. Ar reikalavimas teisti rusų karo nusikaltėlius bus išlaikytas daugiau, nei metus nuo karo pabaigos, ar galios dešimtmečius?
Ar su Rusija galima atkurti iki tol buvusius prekybinius santykius, ar ši šalis, kaip ir Šiaurės Korėja yra pasmerkta dešimtmečiams? Trokštančiųjų panaikinti sankcijas Rusijai jau dabar, nepaisant nieko, jau ir taip netrūksta.
Prieštaraujančių, besilaikančiųjų griežtos „nubauskime Rusiją“ pozicijos, tikėtina, irgi bus daug, ypač pasienyje su Rusija. Bet demokratinėse šalyse valdžia yra renkama ir ten gali patekti ir Rusijos draugai arba naivieji politikai, naujoji jų, būsimųjų sprendimų priėmėjų karta, kuri dabar dar tik auga, nesidomi karu, nesupranta jo priežasčių, nepažįsta ir nenori pažinti Rusijos.
Kas, kada ir kokius kriterijus dėl santykių su Rusija nustatys ar turi bei gali nustatyti? Ar Europoje tai bus ES teise paremti bei primesti, ar nacionaliniai valstybių sprendimai? O jei nuovargis dėl karo Ukrainoje išsekins paskutinius paramos likučius ir gėdingai stebėdami, šokiruoti, įbauginti Rusijos branduolinių ginklų ar netgi jų panaudojimo fakto Vakarų lyderiai sės prie derybų stalo ir bus priversti pasirašyti antrąjį Miuncheno suokalbį? Kas gali garantuoti, kad to nebus?
Ir jei pasirinkimas bus tarp nuolatinio konflikto su Rusija bei viliojančio kompromiso, kurį pasiūlys kad ir naujieji Kremliaus šeimininkai, kas gali užtikrinti, kad net dabar desperatiškai „dialogo su Maskva“ siekiantys veikėjai nesulauks daugumos palaikymo?
Europai taip ir tebekalbant apie energetinę nepriklausomybę, bet realiai nesiimant reikalingų sprendimų dėl Kremliaus lobizmo, klimato atšilimo aktyvistų pastangų ar kitų veiksmų, įtakingi verslo atstovų interesai grįžti į milžinišką, viliojančią Rusijos rinką vargu ar nuslopo amžiams. Kaip ir tikėjimas – naivus ar pagrįstas, kad Rusija gali tapti demokratiška valstybe, nepavojinga savo kaimynėms. Tokių vilčių būta 1991-1992 metais. Dabar šį laikotarpį V. Putinas atvirai įvardija kaip suirutę, Vakarų bandymą sąmokslo būdu palaužti Rusiją, išsiurbti jos išteklius.
Ir net jei Ukrainai pavyktų nugalėti, kaip kitaip būtų vertinami raginimai Kremliui mokėti reparacijas pačioje Rusijoje? Tad net jei Rusija taptų izoliuota, kaip Šiaurės Korėja, ar pralaimėjusi, eilinio revanšo siekianti ir naujo autoritarinio lyderio valdoma šalis – su tokia šalimi kaimynėms vis tiek teks gyventi. Net ir apsitvėrus tvoromis, minų laukais ar atsiribojus virtualiomis sienomis.
