„Turime būti realistai, – dar prieš kelionę į Maskvą duodamas interviu laikraščiui „Le Journal du Dimanche“ sakė E. Macronas. – Vienašališkų gestų nebus, bet labai svarbu, kad situacija nepablogėtų, prieš sukuriant abipusius mechanizmus ir prieš atsirandant pasitikėjimo ženklams.“
Toks apibendrinimas iš esmės atspindi E. Macrono pastarųjų metų politiką Rusijos atžvilgiu, kuri menkai kinta ir tvyrančios įtampos sąlygomis: Prancūzija demonstruoja savo kaip pasaulinės galios ambicijas, supranta savo sąjungininkų, pavyzdžiui, Lietuvos interesus, bet kartu ir nori būti tarpininke-realiste, kuri į konstruktyvius santykius su Rusija žiūri kaip į neišvengiamybę, nes „vis tiek reikės kalbėtis“, o kalbėtis yra geriau, nei eskalacija.
Tad kai E. Macronas po daugiau nei 5 valandų pokalbių su V. Putinu Kremliuje pasirodė spaudos konferencijoje, jis sugebėjo išlaikyti tą skvarbų, ryžtingą žvilgsnį, kurį užfiksavo kameros dvišalio pokalbio pradžioje. Prancūzijos, kuri šiemet pirmininkauja ES, vardu E. Macronas išsakė rūpesčius ir lūkesčius, kurie slegia vieningai į Rusijos pradėtą eskalaciją bandančius atsakyti Vakarus, pakartojo, kad supranta ir Rusijos nerimą, todėl reikia dar kalbėtis.
O V. Putinas, priešingai, atrodė pavargęs, nervingas, lyg nebūtų gavęs, ko norėjo, tarsi jam nepavyko palaužti svečio iš Paryžiaus. Jis netgi juokais skundėsi, kad Prancūzijos vadovas jį „kankino 6 valandas“ – ilgas kalbas rėžti ir priblokšti laisva faktų interpretacija mėgstantis V. Putinas sutiko savęs vertą varžovą, kuris garsėja pomėgiu debatuoti, leistis į ilgas, filosofines diskusijas. Ir kai V. Putinas, regis, nesusitvardęs spaudos konferencijos metu neakivaizdžiai pagrasino Prancūzijai branduoliniu karu, E. Macronas šyptelėjo.
Vis dėlto šypsotis dar anksti: Rusija toliau telkia pajėgas prie Ukrainos sienų, jos okupuotose teritorijose, Baltarusijoje ir Kaliningrade, o eskalacijos pavojus, nepaisant viešų tono švelninimų, niekur nedingo. Dar daugiau, tikroji susitikimo esmė liko už uždarų durų prie absurdiškai ilgo stalo, kur daugiau nei 5 valandas kalbėjosi abiejų šalių lyderiai. Kas buvo pažadėta, gali paaiškėti per artimiausias dienas ir tai nebūtinai patiks Rusijos kaimynėms.
„Teisėti Rusijos reikalavimai“
Apie ką bus linkęs kalbėti su V. Putinu, E. Macronas neslėpė dar prieš vizitą: dar savaitgalį jis kalbėjosi su kelių saugumo situacija suinteresuotų NATO šalių, tarp jų ir Lietuvos vadovais. Ir nors tokių pokalbių detalės – itin skurdžios, aptakios ir apvyniotos diplomatinio žargono blizgučiais, pati žinutė, kad Vakarų šalių vadovai bent jau derina poziciją ir apie tai leidžia žinoti Kremliui, galėjo paguosti. Vis dėlto, kas kėlė klausimų, tai E. Macrono interviu laikraščiui „Le Journal du Dimanche“.
„Pastarasis laikotarpis rodo, kad jei pasirenki nekalbėti su Rusija – kas buvo europiečių pasirinkimas pernai, kai aš su kanclere Merkel pasiūlėme surengti ES-Rusijos viršūnių susitikimą – tada negali išspręsti jokio konflikto, nes leidi už mus kalbėti kitiems, kurie negali prisidėti prie mūsų kolektyvinio saugumo“, – Rytų Europos šalims įgėlė Prancūzijos vadovas.
Būtent Lietuvos, Lenkijos, kitų regiono šalių pastangomis pernai E. Macrono ir Angelos Merkel planuotas susitikimas su V. Putinu neįvyko, mat tada pasipiktinta, kad šių šalių lyderiai vienašališkai ketina kalbėtis visos ES vardu, nesuderinę pozicijų.
Be to, E. Macronas nesureikšmino V. Putino agresyvių ketinimų Ukrainos atžvilgiu – esą Rusijai visiškai nereikia okupuoti Ukrainos, bet ir pabrėžė, kad jis supranta Maskvos norą ginti savo saugumo interesus. Tai lietuvių ir kitų Rusijos kaimynių gyventojų ausims gali skambėti ypač nemaloniai ir priminti ankstesnius Vakarų keliaklupsčiavimus, slaptus sandėrius. Ar taip yra?
„Dialogo intensyvumas su Rusija, tikėtina, užkirs kelią karinei operacijai. Kalbėsimės apie deeskalaciją. Su V. Putinu visada palaikiau gilų dialogą ir mūsų atsakomybė yra rasti istorinius sprendimus, – dramos ir ambicijų prieš vizitą neslėpė E. Macronas ir pažymėjo tai, ko dažnai nemato „juoda-balta“ kategorijomis linkę kalbėti Rytų Europiečiai, kurie išskiria kone šaržuotus Kremliaus kėslus, pavyzdžiui, Ukrainos ir kitų teritorijų okupaciją. – Rusijos geopolitinis tikslas yra patikslinti sugyvenimo su NATO ir ES taisykles“.
Ką reiškia toks „patikslinimas“ bei atsižvelgimas į „teisėtus Rusijos reikalavimus dėl saugumo garantijų“? Juk Rusija pateikė sąrašą reikalavimų JAV ir kitoms NATO šalims, tarp kurių – neįgyvendinami punktai, tokie, kaip NATO atsitraukimas prie 1997-ųjų sienų.
Užuomina apie branduolinį konfliktą
Apie tai kalbėta ir vėlyvą pirmadienio vakarą (Maskvoje jau buvo naktis, po vidurnakčio) Kremliuje: tiek V. Putinas, tiek E. Macronas pripažino, kad į Rusijos reikalavimus svarbu atsižvelgti, bet kaip tai padaryti, nuomonė išsiskyrė.
Pavyzdžiui, V. Putinas vėl prabilo apie „saugumo nedalomumo“ koncepciją – vienų šalių saugumas negali būti stiprinamas kitų sąskaita, kitaip sakant, Ukraina negali stoti į NATO, mat tai kelia tiesioginę grėsmę Aljansui. Ir V. Putinas leido vaizdžiai įsivaizduoti, ką tai reiškia konkrečiai – ėmė kalbėti apie Ukrainos narystę NATO, kaip pretekstą susigrąžinti Krymą, o tai jau reikštų karą – ne tik tarp Kijevo ir Maskvos, bet ir su visu Aljansu.
„Jūs to norite? Karo su Rusija? Taip, mes suprantame, kad NATO blokas didesnis, bet nepamirškite, kad Rusija yra branduolinė valstybė ir po tokio karo laimėtojų nebus“, – kalbėjo V. Putinas.
Bet toks saugumo nedalomumas, kur Rusija gali spręsti, ką priimti į NATO, o ko – ne, Aljanso narėms yra nepriimtinas.
„Europos šalys vis dar gyvena su trijų dešimčių traumatiškais prisiminimais, kalbant apie santykius su Rusija. Todėl turime ginti savo broliškas šalis ir siūlyti naują galių pusiausvyrą, kuri išlaikytų suverenumą bei taiką. Tai reikia daryti gerbiant Rusiją ir suvokiant jos didžios tautos traumas“, – teigė E. Macronas. Bet kol kas abipusio pasitikėjimo nėra.
Tai pripažino ir pats V. Putinas, pabrėžęs, jog į NATO ir JAV pateiktus atsakymus dėl Rusijos iškeltų saugumo garantijų Kremlius rengia savo atsaką ir jis, tikėtina, nebus malonus.
„Dėl esminių klausimų – NATO infrastruktūros atitraukimas į 1997-ųjų sienas, NATO plėtros, smogiamosios ginkluotės dislokavimo iš viso nebuvo atsakyta, susidarė įspūdis, kad ignoravo tuos klausimus, paliko tik politines klišes. Kas gi čia tokio grįžti prie 1997-ųjų sienų?“, – skundėsi V. Putinas ir atsargiai pridūrė, kad dialogas dar nesibaigė, esą yra dar apie ką šnekėti.
Būtent tokia viltis, kad toliau šnekėti dar galima ir yra vilčių taikiai susitarti, regis, turėjo, nuteikti optimistiškai. Tačiau vien šnekėjimo turinys – kuris jau savaime yra primestas Kremliaus dėl išgalvotų grėsmių Rusijai iš NATO pusės, kai toks turinys yra viešai ar už uždarų durų svarstomas, Lietuvai ir kitoms regiono šalims gali kelti nerimo.
Kai Rusija kalba apie „saugumo nedalomumą“, tai yra viena, bet kai jau E. Macronas užsimena apie „naują saugumo mechanizmą naujai situacijai ir naują atsakymą“, tai jau yra visai kas kita ir kyla klausimų, dėl ko jis sutarė su V. Putinu. E. Macronas, kuris prieš kelerius metus pats yra konstatavęs „NATO smegenų mirtį“ bei įkyriai piršo „Europos strateginės autonomijos“ projektą, regis, vėl prikėlė nesyk proamerikietiškesnių Europos šalių atsargiai įvertintas arba tiesiog atmestas idėjas.
Šių ambicingų idėjų esmė yra mažinti priklausomybę nuo JAV ir europiečiams patiems rūpintis savo saugumu. Ko verti tokie pareiškimai rodo ir dabartinė krizė, kai Rytų Europai padėti pirmiausiai pasisiūlė būtent JAV, o Ukrainą ginkluote parėmė būtent Vašingtonas su sąjungininkais.
Deeskalacijos kol kas nematyti
O kas yra tas „naujas saugumo mechanizmas“, nei E. Macrono interviu, nei spaudos konferencijoje su V. Putinu detalizuota nebuvo. Rusija dar 2009-2010 metais siūlė pasirašyti naują Europos saugumo sutartį, bet tada Kremliaus vilionėms atsispirta.
Šį kartą Prancūzijos lyderis tik aptakiai užsiminė, kad sutarta toliau tęsti konsultacijas dėl „konvencinių pajėgų Europoje sutarties, priešraketinės gynybos skaidrumo“. Minėta sutartis yra svarbus dokumentas, kuris gali apriboti Europos šalių – tarp jų ir Rusijos, bet ir Lietuvos pajėgas, uždėti tam tikras „lubas“ bei kitas prievoles.
Toks ginklų kontrolės mechanizmas yra laikomas labiau teoriniu, nei praktiniu instrumentu, mat, pavyzdžiui, Baltijos šalims jis gali pakenkti labiau, nei Rusijai, kuri gali greitai permesti įspūdingą skaičių savo pajėgų iš tolimiausių savo šalies kampelių.
Bet pirmiausiai, anot V. Putino ir E. Macrono, reikia spręsti krizę prie Ukrainos sienų, todėl apie „Minsko susitarimus ketinama kalbėti Kijeve“. Esą lemiamos bus artimiausios kelios dienos.
Tai, kad artimiausiomis dienomis visas dėmesys nukryps būtent į Ukrainą, gali būti savotiška diversija, mat E. Macrono ir V. Putino užuominos dėl Rusijos saugumo garantijų rodo, jog tikrasis ir gerokai svarbesnis pokalbis vyko būtent dėl Europos saugumo, kuriame savo žodį nori turėti ir Rusija.
„Putino atsakymas rodo nesutarimus, kurie susidarė per dešimtmečius. Bet iš Putino girdėjau norą judėti toliau. Taip, nesusitarėm dėl visko, bet prasidėjo procesas, o apsikeitimas laiškais leidžia rasti sprendimus, mums reikia dirbti, kad visi kartu pašalintume praeities nesutarimus ir rastume sprendimus“, – vylėsi E. Macronas.
Kaip atsakymas į tai pasirodė naujiena apie Rusijos naikintuvų Mig-31K dislokavimą Kaliningrado srityje. Šie modifikuoti naikintuvai-perėmėjai, kurie skirti gabenti iš oro paleidžiamą balistinę raketą „Kinžal“, Lietuvos pašonėje dar niekada nebuvo dislokuoti.
„Kinžal“, kuri iš esmės tėra iš oro paleidžiamos „Iskander“ šūvio nuotolis – apie 2 tūkst. km, ji skirta smogti strateginiams priešininko objektams, gali gabenti tiek konvencinę 500 kg, tiek branduolinę, 500 kilotonų galios galvutę. Ties Ukrainos siena Rusija toliau telkė pajėgas, tarp jų ir „Iskander“ dalinius. Tad kol kas E. Macrono žadėta deeskalacija neįvyko.
