aA
Dūris į nugarą. Taip lenkai prisimena rugsėjo 17-ąją, kai prieš 80 metų vykdydama Molotovo-Ribentropo pakto susitarimus su Vokietija, Sovietų sąjunga įsiveržė į Lenkiją. Šis pragaištingas paktas ne tik nulėmė Rytų Europos likimą, bet ir pastūmėjo Vakarų šalis įvertinti Kremlių. Bet sąjungininkų planai nubausti Sovietų sąjungą, kaip nacių bendrininkę baigėsi atvirkščiai – bendra karine operacija prieš neutralią valstybę.
Vinstonas Čerčilis, Haris Trumanas, Josifas Stalinas
Vinstonas Čerčilis, Haris Trumanas, Josifas Stalinas
© Vida Press

1939 metų rugsėjis. Į Lenkiją be oficialaus karo paskelbimo įsiveržusios nacistinės Vokietijos pajėgos jau nuo pirmųjų dienų ėmė traiškyti Lenkiją.

Šios sąjungininkės – Jungtinė Karalystė ir Prancūzija formaliai paskelbė karą Vokietijai bet aktyvių veiksmų prieš vokiečius nesiėmė. Tokia atsargi laikysena nepasiteisino, mat tik atitolino galimybę pasiekti pergalę prieš Vokietiją, kuri pagrįstai baiminosi karo dviem frontais.

Tačiau antras frontas atsivėrė, tik ne ten, kur tikėjosi Londonas ir Paryžius. Antrą kartą per du dešimtmečius į karą prieš vokiečius stoję britai ir prancūzai buvo šokiruoti, kai rugsėjo 17-ąją Lenkijai iš rytų smogė Stalino pasiųsta Raudonoji armija.

Delikati situacija, kai Lenkiją ginti įsipareigoję sąjungininkai paskelbia karą vokiečiams, o ką daryti su sovietų agresija, kurią Maskva vadina „Vakarų slavų žemių apsaugojimu“? Net jei savitarpio pagalbos sutartį su lenkais turėję britai slaptame protokole buvo įsipareigoję ginti Lenkiją tik nuo Vokietijos.

Laivas „Schleswig-Holstein“, įplaukęs į Dancigo įlanką. Jo šūviais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1939 m. rugsėjo 1 d., leidyklos „Briedis“ nuotr.
Laivas „Schleswig-Holstein“, įplaukęs į Dancigo įlanką. Jo šūviais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1939 m. rugsėjo 1 d., leidyklos „Briedis“ nuotr.

Vis dėlto desperatiškai karui pasiruošti mėginusios ir realius veiksmus atidėliojusios Britanija su Prancūzija susidūrė su kita Stalino avantiūra – SSRS agresija prieš Suomiją. Viešai pasmerkta ir iš Tautų sąjungos išmesta SSRS buvo įvardyta tuo, ko šiais laikais nemėgsta prisiminti Kremlius – agresore, nacistinės Vokietijos sąjungininke, sukėlusia karą. Tad ką daryti britams ir prancūzams?

Vakarų šalyse narsiai sovietams besipriešinusiai Suomijai netrūko paramos, o su Vokietija Keistąjį karą be aktyvių kovinių veiksmų kariavę britai ir prancūzai ėmė rimtai svarstyti smūgių Sovietų sąjungai galimybę. Tačiau britų ir prancūzų pasipiktinimas bei tokie planai buvo ne tik moralinės užuojautos ir kilniaširdės paramos išraiška suomiams – viską diktavo pragmatiniai interesai.

Planavo nuo sovietų gelbėti suomius

Jau po sovietų invazijos į Lenkiją britai ir prancūzai ėmė dėlioti karinių operacijų prieš SSRS planus. Naują postūmį tam suteikė 1939 lapkričio pabaigoje prasidėjęs Žiemos karas.

Oficialiai nė viena Vakarų valstybė į jį nesikišo, nors į Suomiją plūdo savanoriai – daugiausiai danai, švedai, norvegai, bet buvo ir daug amerikiečių, vengrų, estų, latvių. Žiemos kare taip pat suomių pusėje dalyvavo mažiausiai du lietuviai: Mykolas Mikalūnas, Georgas Erikas Žukas, o taip pat – lietuvių kilmės Alanas Abraitis.

Britai su prancūzais nusprendė remti ne savanoriais, o karine technika. Suomiai prieš lengvuosius sovietų tankus sėkmingai naudojo britų gamybos prieštankinius šautuvus „Boys“. Tiesa, rimtesnė parama užtruko: britų vyriausybė suomiams pardavė 30 lengvųjų bombonešių „Blenheim“, bet jie atgabenti per vėlai.

Nuo priešų iki sąjungininkų: Staliną norėjo bausti bombomis, o tada kartu pasidalijo nafta turtingą šalį
© Vida Press

Prancūzija suomiams pardavė 30 naikintuvų „Morane Saulnier 406“ – trylika tokių naikintuvų buvo įsigijusios ir Lietuvos karinės oro pajėgos, bet dėl Prancūzijos ir Lietuvos okupacijų nespėjo jų panaudoti. O suomiai su MS-406 Žiemos karo ir vėlesnio 1941-1944 konflikto metu numušė per 120 sovietų naikintuvų. Naujesni prancūziški naikintuvai C.714, kurie iš pradžių buvo skirti Lenkijai, Suomijos nepasiekė, mat 1940 kovo 12-ąją buvo pasirašyta paliaubų sutartis.

Vis dėlto būtent Prancūzija ir Jungtinė Karalystė planavo gerokai ambicingesnę pagalbą suomiams. 1940-ųjų vasario pradžioje buvo patvirtintas sąjungininkų planas permesti į Suomiją milžinišką armiją – 100 tūkst. britų ir 35 tūkst. prancūzų karių.

Apgailėtinas Raudonosios armijos pasirodymas Žiemos kare –suomiai iki tol atlaikė sovietų atakas ir pridarė triuškinančių nuostolių, įkvėpė britų ir prancūzų karinę vadovybę: tikėtasi, kad tai padės atmušti sovietus ir neprireiks blokuoti ar bombarduoti sovietų uostų Baltijos ir Barenco jūrose, dalį kurių britai su prancūzais buvo užėmę per 1919-1920 intervencijos metu. Tačiau iš tikrųjų priežastis veltis į karą suomių pusėje, sulaukus formalaus Helsinkio prašymo, buvo visai ne altruistinė.

Tikroji priežastis – švedų geležies rūda

1940-ųjų kovo 2-ąją Švedija ir Norvegija sulaukė oficialių prašymų per savo teritoriją permesti britų ir prancūzų karius su technika. Viena sąjungininkų vilčių buvo patraukti šias šalis į savo pusę ir sustiprinti šiaurinį sparną nuo Vokietijos. Kita viltis ir pačios operacijos tikslai buvo dar pragmatiškesni.

Norvegija, o ypač Švedija buvo tos šalys, nuo kurių priklausė Vokietijos karo pramonei ypač reikalingos geležies rūdos tiekimas. Tai, kad per metus 9 mln. tonų geležies rūdos tiekimą pajėgi užtikrinti Švedija yra svarbi Vokietijai, suprato ir britai, siekę užimti geležies rūdos rajonus Švedijos šiaurėje ir užtikrinti tiekimo linijas per Norvegiją.

Karo metais veikusi Britanijos ekonominio karo ministerija prognozavo, jog toks Vokietijos atkirtimas nuo strategiškai svarbios jai žaliavos „ smarkiai atsilieptų Vokietijos karo pramonei ir galbūt priverstų ją sustoti, o tai bet kuriuo atveju turėtų poveikį karui“. Tačiau tiek Norvegija, tiek Švedija nesutiko praleisti britų ir prancūzų. Būtent todėl britai rengė karinius planus.

Pirmasis buvo beprotiška tuometinio Admiraliteto vado, būsimojo premjero Winstono Churchillio planas: operacija „Catherine“. Jos tikslas buvo Karališkojo laivyno operacija Baltijos jūroje, siekiant atkirsti Vokietiją nuo prekybos su Sovietų sąjunga, Švedija, Suomija, Estija ir Latvija.

Suplanuotos įspūdingos pajėgos: „Revenge“ klasės laivai, lėktuvnešis, penki kreiseriai, dešimtys mažesnių paramos laivų. Visi turėjo būti specialiai pritaikyti sekliai Baltijos jūrai, o ypač Kategato sąsiauriui. Šis planas žlugo, bet britai jau vystė kitą – „Planą R“ – invaziją į Norvegiją ir Švediją.

Tačiau apie planus nugirdę vokiečiai paspartino savo operaciją užimti Šiaurės šalis – Daniją ir Norvegiją, į kurias įsiveržė 1940-ųjų balandį, taip užbėgę britams už akių – tiek „Catherine“, tiek iš dalies „Planas R“ neteko prasmės – su vokiečiais jau teko kautis dėl Norvegijos. Tuo metu sąjungininkų neįsileidę švedai karo metais per savo teritoriją leido pravažiuoti keliems milijonams vokiečių karių.

Planavo bombarduoti naftos telkinius

Vis dėlto net ir tuomet sąjungininkai nepasidavė, o kariaudami su vokiečiais dar sugebėjo ir kurti naujus planus prieš Sovietų sąjungą, Adolfo Hitlerio sąjungininkę, tiekusią Vokietijai milžiniškus karui būtinus išteklius. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės manymu, smūgį Vokietijai buvo galima suduoti smūgiuojant naftos Baku telkiniams, Azerbaidžane.

Nuo priešų iki sąjungininkų: Staliną norėjo bausti bombomis, o tada kartu pasidalijo nafta turtingą šalį
© wikipedia

Kitaip, nei brangios, rizikingos ir ypač komplikuotos jūrinės bei sausumos kampanijos Šiaurėje, strateginio bombardavimo kampanija prieš svarbiausius Sovietų sąjungos telkinius Kaukaze atrodė saugi, iš pirmo žvilgsnio – ne tokia rizikinga, realiai įvykdoma, todėl ir patraukli.

Pirmuoju smuiku šios operacijos planavime griežė Prancūzija, kurios vyriausybė įsakė generolui Maurice‘ui Gamelinui parengti „galimos intervencijos planą siekiant sunaikinti Rusijos naftos gavybą“. M. Gamelinas

Antrojo pasaulinio karo pradžioje vyravo įsitikinimas, kad strateginio bombardavimo kampanijos yra ypač efektyvios – bombonešiai visada prasiverš ir įvykdys bet kokią misiją – sunaikins bet kokį taikinį. Netgi JAV ambasadorius informavo prezidentą Frankliną D. Rooseveltą, kad „prancūzų įsitikinimu, jų karinių oro pajėgų atakos iš Sirijos prieš Baku naftos telkinius būtų efektyviausias būdas susilpninti Sovietų sąjungą“.

Atsargiu ir pasyviu vadintas M. Gamelinas 1940 vasario 22-ąją vyriausybei raportavo neįprastai optimistinę ataskaitą: „naftos trūkumas suparalyžiuotų Raudonąją armiją ir sovietų karines oro pajėgas, o taip pat sovietų pramonę, galimai sukeliant badą ir galbūt net SSRS žlugimą.

Priklausomybė nuo Kaukazo naftos telkinių ir Rusijos ekonomikos silpnybė“. Manyta, kad sovietų ekonomikos priklausomybė nuo Bakų naftos telkinių siekė net 90 proc., o sutrikdžius naftos tiekimą, jos negautų ir nacistinė Vokietija.

Baigiantis Žiemos karui britų ir prancūzų planavimo operacija jau artėjo prie pabaigos: planuota, kad per šimtas bombonešių pakils iš Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės bazių Sirijoje ir Irake ir smogs naftos telkiniams Baku, Batumyje ir Grozne.

Nuo priešų iki sąjungininkų: Staliną norėjo bausti bombomis, o tada kartu pasidalijo nafta turtingą šalį
© Operation Pike/ google books

Britai operacijai numatė 48 bombonešius „Blenheim Mk IV“, o prancūzai skyrė 65 amerikietiškus „Martin Maryland“ bei 24 „Farman F.222“ bombonešius. Planuota ant naftos telkinių numesti per tūkstantį tonų bombų – padegamųjų ir įprastų.

Kovo pabaigoje britų žvalgyba jau pasiuntė nepažymėtą lėktuvą „Lockheed Model 14 Super Electra“, kuris fotografavo būsimuosius taikinius ir išvengė sovietų priešlėktuvinės gynybos: konstatuota, kad ji buvo ypač silpna, o naftos telkiniai – pažeidžiami bombardavimo kampanijai.

Būtent britai dabar laikėsi atsargesnio požiūrio, baimindamiesi galimo realaus Vokietijos-SSRS aljanso, o prancūzai ragino skubinti planus, tikėdami savo pranašumu.

Prancūzijos diplomatas Rene Massiglis Paryžiui raportavo, kad, remiantis amerikiečių naftos inžinierių įžvalgomis, sovietų naftos telkiniuose tokia netvarka, visur telkšo naftos balos, kad užsiliepsnoję telkiniai nebūtų užgesinti ir per kelis mėnesius, o naftos gavybos darbus būtų galima atnaujinti nebent po kelerių metų.

Pervertino savo galimybes

Tris mėnesius trukti turėjusiais operacijai „Lydeka“ turėjo būti suteikti visi reikalingi ištekliai, nepaisant balandį jau prasidėjusių kovos veiksmų Danijoje ir Norvegijoje, kur į aktyviąją karo fazę įsitraukė britų ir prancūzų pajėgos.

Tiesa, ekspertų vertinimu, ir be to operacija „Lydeka“ buvo pernelyg ambicinga bei optimistiškai vertinta kampanija: britų ir prancūzų bombonešiai jau tuomet buvo pasenę, ne tokie greiti, kaip planuota, nešarvuoti, gabeno nedaug bombų. Pavyzdžiui, lietuvių konstruktoriaus Antano Gustaičio 1939 m. sukonstruotas ANBO VIII lengvasis bombonešis buvo vos kiek lėtesnis už britų „Blenheim“, o galėjo gabenti daugiau bombų – apie 800 kg, palyginus su 450 kg, kurias gabeno „Blenheim“.

Be to, per pirmuosius karo mėnesius milžiniškus nuostolius virš Vokietijos patyrusios „Blenheim“ eskadrilės buvo nesunkiai išblaškomos priešlėktuvinės artilerijos ir ypač naikintuvų, o bombardavimo tikslumas siekė keli kilometrai nuo taikinio – tais ankstyvaisiais karo mėnesiais bliūško ne vienas prieškarinis mitas apie strateginio bombardavimo kampanijas.

Net 1944 m., kai britai turėjo daugiau sunkesnių bombonešių, geriau ginkluotų ir gabenusių po 7 tonas bombų, antskrydžių kampanija virš Vokietijos nesugebėjo sutrikdyti vokiečių karo pramonės. Be to, tik vėliau britų, nei prancūzų žvalgyba įvertino faktą, kad didžiąją dalį naftos Vokietija importavo ne iš Sovietų sąjungos, o iš Rumunijos.

Kaip savo knygoje „Operation Pike“ apie planuotą operaciją rašo autorius Patrickas Osbornas, britų ir prancūzų žvalgybos ataskaitas šių šalių lyderiai buvo linkę ignoruoti, siekiant prastumti pačią idėją: nušauti du zuikius vienu šūviu – nubausti SSRS ir sutrikdyti jos bendradarbiavimą su Vokietija. Galiausiai viskas būtų pasibaigę atvirkščiai.

Nuo priešų iki sąjungininkų: Staliną norėjo bausti bombomis, o tada kartu pasidalijo nafta turtingą šalį
© wikipedia

Ironiška, jog vėliau pastarosios šalies naftos telkinius nuo 1941 m. bombardavo tiek sovietų, tiek britų ir amerikiečių, tiek vokiečių bombonešiai.

Galiausiai 1940-ųjų pavasarį ir patys sovietai jau nutuokė apie artėjančius antskrydžius ir net surengė stalo pratybas, kaip reaguoti į priešininkų invaziją.

Be to, tuometiniai sovietų sąjungininkai vokiečiai buvo ypač paslaugūs – nutraukę visus britų ir prancūzų planus, jie įsiveržė į Prancūziją ir ten užgrobė operacijos „Lydeka“ planus, kuriuos ne tik perdavė Maskvai, bet ir paviešino. Berlynas netgi gyrėsi „išgelbėjęs Sovietų sąjungą nuo sąjungininkų machinacijų“.

Britai operacijos „Lydeka“ planus buvo dar atgaivinę 1942-ųjų vasarą, kai jau kariavusios Sovietų sąjunga ir Vokietija dar kartą atkreipė dėmesį į naftos telkinius Kaukaze.

Sparčiai link šių telkinių artėjusios vokiečių pajėgos galiausiai Kaukaze nesugebėjo prasiveržti toliau, nors britai svarstė bombarduoti Baku naftos telkinius, kad tik šie nepatektų vokiečiams į rankas, jei tam užkirsti kelio nesugebėtų atsitraukiantys sovietai. Patys vokiečiai ir jų sąjungininkai prie Staliningrado buvo sustabdyti, apsupti ir sutriuškinti.

Mano priešo priešas man – draugas

Tačiau net ir 1940-ųjų birželį kritus Prancūzijai, o britams vieniems Europoje tęsiant kovą prieš nacius, Londonas nenuleido akių nuo naftos telkinių. Tiesa, šį kartą dėmesys nukrypo ne į Baku, o į gerokai didesnę erdvę – Iraną.

Po to, kai 1941-ųjų birželį kilo sovietų ir vokiečių karas, britai jau buvo pamiršę, kad dar prieš metus planavo atakuoti sovietus ir nusprendė vadovautis taisykle „mano priešo priešas man – sąjungininkas“.

V. Čerčilis Maskvos oro uoste. Antras iš kairės – V. Molotovas, atvykęs pasitikti britų premjero.
V. Čerčilis Maskvos oro uoste. Antras iš kairės – V. Molotovas, atvykęs pasitikti britų premjero.
© Leidykla "Briedis"

Išvien su sovietais triuškinti nacius pasiryžę britai dar tų pačių 1941-ųjų rugpjūtį kartu su sovietais sutarė įsiveržti į formaliai neutralų Iraną.

Britų manymu, šachas Reza Pehlevis buvo įtartinai suartėjęs su naciais, o jo milžiniška ir nafta turtinga valstybė buvo riebus grobis tuomet pergalingai Europoje žygiavusiems vokiečiams: tų metų rugpjūtį britai galėjo tik priešintis naciams, pastarieji rytų Fronte ėmė supti Kijevą, o milžiniškus nuostolius ir vieną pralaimėjimą po kito Vermachtui patyrę sovietai traukėsi link Maskvos.

Tarp britų ir Irano tvyrojusi įtampa tik sustiprėjo po britų karinės operacijos Irake tų pačių metų gegužę, kai buvo nuverstas provokiškas Rashido Ali režimas Irake. Antibritiškus protestus Irane Londonas atvirai vadino provokiškais, nors Iranas griežtai laikėsi neutraliteto.

Britai ėmė reikalauti Irano, kad iš šios šalies būtų išvaryta per tūkstantis vokiečių diplomatų, verslininkų ir šnipų. Iranui nesutikus pretekstas invazijai buvo užsitikrintas ir unikali karinė operacija prasidėjo iš Šiaurės, Vakarų ir Pietų.

Nuo priešų iki sąjungininkų: Staliną norėjo bausti bombomis, o tada kartu pasidalijo nafta turtingą šalį
© wikipedia

Iš Šiaurės į Iraną įsiveržė sovietų pajėgos – per 100 tūkst. karių su tūkstančiu tankų bei šimtais lėktuvų greitai palaužė iraniečių gynybą ir jau po kelių savaičių keliose vietose susitiko su besiveržiančiomis britų pajėgomis.

1941-ųjų rugsėjį britai ir sovietai pasidalijo Iraną – Kremliui teko šiaurinė dalis, kur vėliau nesėkmingai pamėginta įkurti „Azerbaidžano liaudies respubliką“, o britai užėmė pietinę dalį su naftos telkiniais ir strategiškai svarbiu Abadano uostu. Iraną britai su sovietais faktiškai valdė iki 1946-ųjų.

Nuo priešų iki sąjungininkų: Staliną norėjo bausti bombomis, o tada kartu pasidalijo nafta turtingą šalį
© wikipedia

Irano okupacija leido sąjungininkams tiekti karinę techniką ir kitą produkciją Sovietų sąjungai pagal Lendlizo programą – beveik trečdalis tankų, lėktuvų ir kitų SSRS būtinų priemonių pasiekė būtent per Iraną.

Pavyzdžiui, dalis britiškų tankų „Valentine“ 1944-ųjų liepą jau riedėjo Vilniaus gatvėmis, tik ne kaip išvaduotojų, o kaip okupacinės sovietinės armijos dalis.

Nuo priešų iki sąjungininkų: Staliną norėjo bausti bombomis, o tada kartu pasidalijo nafta turtingą šalį
© wikipedia

Už šią techniką ir kitą karinę pagalbą sovietai britams nieko nemokėjo, o susilpnėjusios Londono pozicijos pokario metais privedė iki to, kad britai paradvė Sovietų sąjungai 25 reaktyvinius variklius „Rolls-Royce Nene“, esą tik taikiais tikslais.

Be vargo variklius nukopijavę sovietai sugebėjo juos įtaisyti į naikintuvus Mig-15, kurie 1950-1953 m. vykusio Korėjos karo metais jau numušinėjo amerikiečių ir britų dominijos šalių, pavyzdžiui, Australijos lėktuvus.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(117 žmonių įvertino)
4.0513

Top naujienos

Teismas įvertino žymiojo pareigūno nutraukto karantininio vakarėlio dalyvio elgesį: sprendimas – netikėtas (9)

Antradienį Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas sprendimas dėl vakarėlio dalyvio, kurį,...

Minimali alga Lietuvoje galėtų didėti iki 704 eurų (100)

2022 metais minimali mėnesinė alga Lietuvoje galėtų būti 704 eurai, sako Lietuvos banko...

Dėl skandalingo įrašo su nuoga moterimi – dar didesni nemalonumai buvusiam pareigūnui (13)

Dėl skandalingo vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota nuoga moteris vidiniame policijos pastato kieme,...

Duomenų mokslininkas – apie galimą situacijos suvaldymą: anksčiau rugpjūčio to nebus siūlo vėlinti antro skiepo datą (183)

Duomenų mokslininkas Vaidotas Zemlys-Balevičius laidoje „Delfi rytas“ pirmadienį prognozavo,...

Darbo partijos narys – apie „Šeimos maršą“: organizatoriai gąsdino mano vaikus (626)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininko Ramūno Karbauskio išsakytus...

Už dabar užsisakomas prekes gali tekti mokėti brangiau: lengvatos siuntoms iš trečiųjų šalių nebeliks (26)

Prekės, įsigytos trečiųjų šalių elektroninėse parduotuvėse ir prekyvietėse, iki gavėjų...

Kruvinas šaudynes Rusijoje surengęs jaunuolis: kas jis? (140)

Po šaudynių Rusijos Kazanės mokykloje buvo iškelta byla dėl kelių moksleivių nužudymo,...

Nausėda: mūsų derybines pozicijas Kremlius priima kaip silpnumo ženklą (111)

Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį dalyvavo Rytų Europos studijų centro (RESC) organizuotoje...

Indijoje fiksuojami kitose šalyse dar nematyti COVID-19 padariniai ligoninėms nurodyta įrengti atskirus skyrius (198)

Indijai toliau kovojant su sparčiausiai pasaulyje augančiu koronaviruso protrūkiu, šalies...

Ministerijos scenarijuose nebėra vietos lengvatai, kuria naudojasi šimtai tūkstančių gyventojų siūlomos trys alternatyvos (84)

Finansų ministerija nagrinėja kelias alternatyvas dėl lengvatų investiciniam gyvybės draudimui ir...