Tai, kad Rusijai nesiseka pasiekti pergalės „specialioje karinėje operacijoje“, kuri turėjo trukti kelias dienas ar daugiausiai kelias savaites ir pasibaigti kariniu paradu Kyjive dabar akivaizdu bet kam – net propaganda per šalies TV kanalus pastaruosius 7 mėnesius maitintiems rusams.
Apie 700 tūkst. šaukiamojo amžiaus vyrų, kurie paspruko iš šalies, vengdami dalinės mobilizacijos, o ir pačių mobilizuotųjų elgesys vykstant į rezervo apmokymus, regis, yra geriausias įrodymas, kad desperatiški Kremliaus bandymai artimiausiu metu pasigirti sėkme mūšio lauke mažai tikėtini.
Ukrainiečiai jau atsikovojo tūkstančius kvadratinių kilometrų savo teritorijos ir nesustoja: rusų pajėgos toliau sėkmingai vejamos iš Donbaso ir Chersono srities, o pačioje Rusijos armijoje jau pastebimi ne tik panikos ir chaoso ženklai, bet ir maišto nuotaikos, nematytos nuo 1917-ųjų.
Anuomet vykusiame Pirmajame pasauliniame kare didelių nuostolių patyrusi Rusijos armija ėmė bruzdėti ir viskas baigėsi visiška armijos bei režimo griūtimi, suirute, o galiausiai ir bolševikų perversmu. Karas Ukrainoje taip pat nevyksta pagal Rusijos planą.
Bet ekspertai įspėja, kad dabar nereikėtų apsigauti: negalima pervertinti vykstančių procesų, kurie, kaip tariami maištai, gali būti tyčia kurstomi dėl įtakos Kremliuje konkuruojančių klanų pačioje Rusijoje, o rusų nesėkmės fronte gali būti laikinos, nors ir labai pavojingos pačiam režimui.
Lemiamas kontrpuolimas ar tik laikina sėkmė?
„Dabar jau prasidėjo kitas Rusijos kampanijos griūties etapas. Ukrainiečiai sumaniai pasinaudojo Rusijos negebėjimu mobilziuoti pajėgas, nes rusai pradėjo kariauti su neleistinu gyvosios jėgos santykiu prieš Ukrainą.
Gavę Vakarų paramą, kad ir lėtai, kad ir ne tokia apimtimi, kokios reikia laimėti šį karą, ukrainiečiai metodiškai kelis mėnesius daužė rusus, vykdė gilumines operacijas, panaudodami HIMARS, specialiąsias pajėgas, manevrinius vienetus, kurie metodiškai minkštino, naikino rusų gynybą.
O rusai kariavo su savo pirmąja kariuomene. Vengiant mobilizacijos, buvo įvedamos privačios karinės bendrovės, rezervai iš BARS, bet tai nepasiteisino“, – laidoje „Delfi tema“ pabrėžė atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis. Susiklostė situacija, kad ukrainiečiai turi kiekybinę ir kokybinę persvarą, kai jų parengtas, rotuojamas rezervas anksčiau mestas į kautynes lėmė sėkmingą puolimo tempą ir rezultatą.
Bet prieš kelias savaites Rusijoje paskelbta dalinė mobilizacija, kad ir kaip apgailėtinai ji dabar atrodytų, anot pulkininko, dar gali turėti savo efektą.
„Čia svarbiausia neapsigauti: mobilizacijos paskelbimas, kad ir vėlyvas, įneš didelę įtaką fronte, kad ir pro trijų mėnesių. Ta mobilizuotųjų masė yra visokia: taip, smagu pateikti tuos vaizdelius su pijokais ir driskiais krentančius iš autobusų, taip mobilizacija organizacine prasme patiria krachą, nes procesui visiškai nepasirengta. Bet kontingentą jie surinks.
Galime kalbėti apie pirmus šimtus tūkstančių, kurie juda į frontą, o su šia mase ukrainiečiams reikės tvarkytis, jei paprastai – juos naikinti. Nes yra ir rimtų vaikinų surinktų, kurie yra iš parengtojo rezervo, jie tarnavo tankų mechanikais, vairuotojais, o karas bus ilgas“, – priminė G. Ažubalis, įspėjęs, kad ukrainiečiams reikės tolesnės ir didesnės Vakarų karinės paramos.
Kol kas ukrainiečiai net ir su mažesniais, bet pažangesnės vakarietiškos ginkluotės bei technikos ištekliais gali stabdyti, atmušti rusus, nustumti juos, atsikovoti teritorijas. Ir tai Rusijos režimui, žinoma, kelia galvos skausmą.
„Šiuo atveju ukrainiečiai parodė gebėjimus ir kompetencijas operaciniame planavime, strategijoje, taktikoje, gebėjimus išmaniai panaudoti tuos pajėgumus, kuriuos suteikė Vakarai.
Bet reikia suprasti, kad ta kampanija, kuri vyksta ir kurioje ukrainiečiai turi inciatyvą, išsikvėps. Ukrainos rezervai nėra begaliniai, patiriami nemaži nuostoliai ir kariai pavargs, reikės kitų, parengtų, mobilių rezervų. Vyks lenktynės, kas greičiau tuos žmonės rengs“, – teigė Tarptautinio gynybos ir saugumo centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
Jis priminė, jog svarbi bus ne tik kiekybė, kuri svarbi savaime, bet ir kokybė, nes ukrainiečiams ir toliau reikės ne vien pėstininkų, bazinį kario parengimo kursą Jungtinėje Karalystėje ar ES šalyse baigusių šviežių eilinių karių, bet ir lyderių su kompetencijomis – puskarininkių, štabų karininkų. Jų nuostoliai taip pat patiriami.
Vienintelė viltis, anot eksperto yra ta, kad rusams bus dar sunkiau: Rusijoje tos sisteminės ir struktūrinės problemos nenyksta, nauji talentai negimsta pernakt, o ta struktūra ir karinė kultūra, per kurią persismelkia planavimas, požiūris į karą nepasikeis per du-tris mėnesius.
„Dabar matome bandymą išlaikyti naratyvo kontrolę, bet pralaimėjimai veda prie kontrolės praradimo, režimas ją praranda, atsiranda vidinių įtampų. Tai, kas vyksta realybėje ir koks naratyvas konstruojamas – du skirtingi pasauliai“, – atkreipė dėmesį ekspertas.
Jei Rusijos propagandiniai kanalai 7 mėnesius karto, kad Rusija esą laimi karą, tai dabar jau atsiranda naratyvas, kuris piešia priešingą paveikslą. O Rusijoje, kur pralaimėjęs lyderis – joks lyderis, tai yra labai delikati ir pavojinga situacija.
Kova dėl įtakos Kremliaus viršūnėse
Išties, nuostolius su vis didesniu pasimetimu, panika ir įsiūčiu pripažinę rusų karo korespondentai, propagandiniai apžvalgininkai jau išsėmė pasiteisinimų bei nesėkmių priežasčių atsargas. Dabar jau skėsčiojama rankomis, badoma pirštais į besmegenius rusų generolus ir visa karinę vadovybę.
Šiuo procesu sumaniai naudojasi įtakingi klanai. Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas negaili patarimų Kremliui, kaip reikėtų kariauti, nors jo „Tik Toko Armija“ nepateisino vilčių Ukrainoje. Ir nepaisant to, jis buvo paaukštintas iki generolo-pulkininko, vieno aukščiausių laipsnių Rusijos armijoje.
Tai, kad eilinis Čečėnijos banditas dabar gali įsakinėti elitines karo akademijas baigusiems žemesnio rango rusų generolams ir pulkininkams gali pasirodyti toks pats absurdas, kaip ir buvusio Rusijos prezidento virėjo iškilimas. Į R. Kadyrovo kritiką Rusijos armijos generolams, vienas pastarųjų, dabar pagal rangą prilygstantis pačiam R. Kadyrovui, Aleksandras Lapinas taip pat surengė savo viešųjų ryšių akciją, pademonstravęs, kaip jis planuoja operacijas Ukrainoje.
Tiesa, T. Jermalavičius įspėjo, kad Vladimiras Putinas, kurio buvęs šefas Jevgenijus Prigožinas dabar yra vienas įtakingiausių žmonių Rusijoje, turėtų atidžiai sekti ne tiek R. Kadyrovo, o būtent savo buvusio virėjo veiksmus.
„Nenuvertinčiau Prigožino, kuris sukūrė trolių imperiją ir privačią karinę bendrovę „Vagner“, kuri pakankamai efektyviai kovoja fronte. Reikia atidžiai stebėti Prigožino karjeros trajektoriją, nes jis turi didesnę kompetenciją, nei, galbūt Sergejus Šoigu“, – teigė T. Jermalavičius, priminęs kalbas, kad Rusijos gynybos ministro S. Šoigu karjera pastaruoju metu jau ne kartą buvo laidojama, esą jis faktiškai yra nušalintas, o į šiltą vietą taikosi ambicingi veikėjai.
Išties, fronte kylančių maištų bangelės kartais atrodo įtartinos: viename pasirodžiusiame įraše nepasitenkinimą vadais, prasta ginkluote ir šiaip visu aprūpinimu besiskundžiančiųjų rusų karių vaizdai apskriejo visus socialinius tinklus – greitai, gausiai, lyg būtų suplanuota.
Paaiškėjo, kad dalis „besiskundžiusiųjų“ – visai ne vargšai mobilizuoti rusų rezervistai, tie neblaivūs, nedrausmingi, dažniausiai vyresnio amžiaus svyruonėliai, kurie pašaipiai vadinami mobikais, o jauni, tvirti vyrukai iš „Vagner“ ar su ja bei J. Prigožinu siejamų grupuočių.
Tokie spektakliai, manipuliuojant tvyrančiomis nuotaikomis, gali būti nesunkiai organizuojami trolių fermas bei sofistikuotas apgaulės operacijas įvaldžiusiam J. Prigožinui bei jo aplinkos žmonėms.
Pavyzdžiui, pernai nuskambėjo ypač keista istorija su J. Prigožino antrininku, kuris lankėsi Vilniuje ir apsimetinėdamas V. Putino virėju netgi bandė varstyti institucijų bei viešųjų tualetų duris.
Tiesa, net ir J. Prigožino žaidimai Rusijoje turi savo ribą, kai kova dėl įtakos iš esmės yra karas dėl išlikimo sprendimų priėmėjų rate.
Vieną „Vagner“ šauklių Aleksejų Slobodeniuką, kuris savo „Telegram“ kanale atvirai šaipėsi iš Rusijos karinės vadovybės ir liejo nevaržomą kritiką, Užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui bei konkrečiai pačiam S. Šoigu, Maskvoje sulaikė V. Putinui lojalios „Rosgvardijos“ elitinis „Sobr“ dalinys. Bet „Rosgvardijoje“ stipri ir R. Kadyrovo klano įtaka.
V. Putinui pasirašius okupuotų Ukrainos teritorijų prijungimą prie Rusijos, apsišaukėliškos Chersono regiono administracijos vadovo pavaduotojas Kirilas Stremousovas jau viešai pasiūlė S. Šoigu nusišauti dėl jo nesėkmingo vadovavimo karui. Vargu ar tokiam žingsniui šis buvęs smulkus nusikaltėlis, o dabar įtakingas okupacinės valdžios šulas galėtų ryžtis be stipresnio užnugario.
Kita vertus, nepatenkintųjų mastas Rusijos armijoje yra gerokai didesnis, kad tai būtų galima nurašyti vien J. Prigožino ar kurio nors kito veikėjo provokacijoms.
Per pastaruosius mėnesius susikaupęs nusivylimas, pyktis ir šokas bei staigus supratimas, kad net jei karas tavęs nedomina, tai karas domisi tavimi dabar išsilieja įvairiomis, Rusijos istorijoje jau matytomis formomis.
Nepatenkintųjų karių tarybos ir atstovai išties pradeda priminti 1917-ųjų pradžios padėtį Rusijos armijoje.
Kita vertus, net jei S. Šoigu būtų pakeistas ar pats V. Putinas, niekas negali užtikrinti, kad kitas Gynybos ministras ar Rusijos lyderis būtų kuo nors palankesnis Ukrainai, mažiau žiaurus ar labiau prognozuojamas.
J. Prigožino ar juo labiau R. Kadyrovo įtakos augimas Rusijoje nežada nieko gero nei patiems rusams, nei ukrainiečiams, mat jei vienas yra pagarsėjęs maniakas, tai antrojo ciniškas požiūris į Rusiją ir jos kaimynes, turint savo privačią armiją nesudaro prielaidų tikėtis, kad karas Ukrainoje būtų nutrauktas artimiausiu metu.
Branduoliai bandymai nukreipti dėmesį
Visa tai Vakaruose matoma padrikai, mat pralaimint konvencinį karą ir sutelkiant dėmesį į vidaus grupuočių bei klanų kovas dėl įtakos Kremlius dar bando nukreipti dėmesį. Pavyzdžiui, branduoliniai grasinimai, anot T. Jermalavičiaus yra kone klasikinis triukas.
„Kai konvencinis pranašumas prarandamas, jį stengiesi kompensuoti branduolinėje dimensijoje. Bet čia yra daugiau psichologinis žaidimas. V. Putinas – kagėbistas ir kaip Eliotas Cohenas rašė „The Atlantic“, baimė yra pagrindinis čekistų ginklas.
Ir todėl tais šantažais, žinutėmis Vakarams Putinas bando kurti baimės atmosferą, kuria apribotų mūsų veiksmus, susilaikytume nuo stipresnės paramos“, – teigė T. Jermalavičius.
Kol kas tokio šantažo sėkmė lieka diskutuotina: viena vertus JAV didina paramos Ukrainai apsukas, antra vertus, anot T. Jermalavičiaus, tam tikrų apribojimų, ypač dėl toliašaudžių raketų ATACMS išlieka, kaip ir Europoje, kur, pavyzdžiui, vokiečiai iki šiol trypčioja dėl tankų perdavimo Ukrainai.
„Ta apimtis ir ginkluotės pobūdis yra apriboti siekiant neišprovokuoti Putino nenuspėjamiems veiksmams. Net viešojoje erdvėje tai veika – pasirodė keistos žinutės iš popiežiaus, Elono Musko.
Vakarų visuomenėse giliai įsišaknijusi baimė, kad prasidės Trečiasis pasaulinis, branduolinis karas ir ta baime sumaniai manipuliuojama“, – teigė ekspertas.
Tiesa, jis pripažino, kad branduolinio ginklo panaudojimo tikimybė šiuo metu yra didesnė, nei karo pradžioje, nors Rusija esą dar turi ir konvencinės eskalacijos kozirių – tai gali būti stipresni smūgiai Ukrainos infrastruktūrai, Ukrainos vadovybės likvidavimas, cheminio ginklo panaudojimas.
Kita vertus, pasak plk. G. Ažubalio, ukrainiečių dabar jau nebepavyks įbauginti masinio naikinimo ginklais, mat, pavyzdžiui, taktinis branduolinis ginklas neturi tokio poveikio šiandieniame mūšio lauke Ukrainoje, kur manevriniai judesiai yra staigūs, karių ir technikos tankis yra menkas plačiame fronte, o vieną kartą panaudojus šį baimės ginklą baimė esą gali išnykti.
„Mes, kariškiai esame rengiami kovoti ir tokiu atveju, kai panaudojamas branduolinis ginklas“, – teigė pulkininkas.
