– Ir vėl – rugsėjo 1-oji. Kokie didžiausi pokyčiai, jūsų nuomone, šiais metais laukia mokinių ir mokytojų?
– Kai ateina rugsėjis, nereikia daryti didelių tragedijų, mat kiekvieni nauji mokslo metai yra šioks toks iššūkis. Švietimo sistemoje tie pokyčiai turi būti dinamiški, todėl jie vyksta ir vyks.
Jeigu kalbėtume apie ugdymo turinio atnaujinimą, tai irgi turi vykti. Tiesa, tikėtasi, kad būsime geriau pasirengę, bet jau yra, kaip yra. Šiuo atveju galbūt tų vadovėlių galėjo būti daugiau, tačiau reikia nepamiršti, kad su ugdymo turinio atnaujinimu keičiasi ir organizacinis modelis. Tai reiškia, kad mokytojai gaus daugiau laisvės ir eisime labiau europietišku keliu. Mokytojai galės ugdymo turinį, priklausomai nuo situacijos, nuo savo kompetencijos, įvairių naujų žinių, keisti ir papildyti iki 30 proc. To anksčiau nebuvo ir, mano nuomone, kad tai yra labai geras žingsnis.
Aš vadovauju KTU Inžinerijos licėjui ir mes turėjome galimybę keisti ugdymo turinį iki 25 proc. Taigi, šį žingsnį vertiname labai pozityviai.
Aišku, galimybė keisti ugdymo turinį kiekvienam mokytojui, priklausomai nuo to, su kokia klase dirba, kokios yra padarytos inovacijos, kokios jų kompetencijos, taip pat yra tam tikras iššūkis. Viena vertus, kūrybingai, įdomiai pateikti tą medžiagą yra papildomas darbas. Kita vertus, tai yra laisvė, tai yra pasitikėjimas mokytoju, pasitikėjimas mokykla ir pozityvus pokytis švietimo sistemai.
Verta paminėti, kad ugdymo turinio atnaujinimas vyksta neporinėse klasėse ir ministerija ieško būdų, kaip papildomai mokytojams užmokėti. Mes, mokyklų vadovai, turbūt spausdinsime viešą laišką, mat pinigų kaip ir skiriama, bet nepakankamai. Taip išeina, kad mokytojai, kurie dirba už bendruomenės valandoms gaunamas lėšas, turės tuos pinigus „permesti“ pasirengimui ten, kur bus dirbama su atnaujinamu ugdymo turiniu neporinėse klasėse. Taip išeina, kad viena ranka duoda, o kita ranka kaip ir atima.
Mokykloms bus papildomas rūpestis, kaip mokėti priemokas už konsultacijas, kitus darbus, todėl reiks išspręsti ir šiuos klausimus. Manau, jie tikrai išsprendžiami.
– Būsimų vienuoliktokų laukia tarpiniai patikrinimai?
– Taip ir dabar reikia paaiškinti, kodėl tokie patikrinimai buvo sugalvoti. Turbūt ir anksčiau ta tema buvo gvildenta, bet ne taip akcentuota. Taigi, kai abiturientas eina laikyti egzaminą, pavyzdžiui, matematikos, tai tas egzaminas prasideda 9 val. ryte ir baigiasi apie 12 val. Vadinasi, per tris valandas mokinys turi parodyti, ką sugeba.
Žinote, ir suaugusiam žmogui pasitaiko ir ligų, ir kitokių nesklandumų, pavyzdžiui, dokumentą užmiršta ir pan. Vadinasi, tos trys valandos egzamino lemia artimiausius penkerius jauno žmogaus gyvenimo metus. Vienareikšmiškai, tai yra nehumaniška. Pavyzdžiui„ studentams, kurie jau yra labiau suaugę, iki egzaminų sesijos būna pristatymai, tarpiniai atsiskaitymai, po to egzaminai, todėl tas galutinis gaunamas balas yra skaidomas į dalis.
Tuo pat metu abiturientai, dar tik neseniai buvę paaugliai, yra įstatomi į tokį pakankamai drastišką scenarijų: jeigu per tris valandas nepavyko „pasirodyti“, tuomet jiems tai lems labai daug. Dabar ministerijos yra toks siūlymas, kad moksleiviai, žinodami apie tarpinį atsiskaitymą, bus skatinami nuosekliau mokytis. Antra, mokiniai, surinkę tam tikrą balų skaičių tarpiniame atsiskaityme ir jeigu jiems labai gerai pavyks jį parašyti, bus jau išlaikę egzaminą.
Svarbiausia, kad tos trys egzamino valandos nebebus hiperbolizuojamos ir nebebus tokios lemtingos kaip anksčiau. Vadinasi, pats organizacinis modelis tampa labiau humaniškas ir orientuotas į jaunuolį. Aišku, atsiranda kiti dalykai. Kas organizuos tuos tarpinius atsiskaitymus? Mokyklai tai yra papildoma našta, mat reikia paruošti kompiuterinę bazę, užtikrinti internetą, turėti pakankamą skaičių kompiuterių. Šiuo atžvilgiu atsiranda šiokių tokių problemų, bet pirmiausia jos atsiranda didmiesčių gimnazijose. Mes skaičiavome, kad tos mokyklos, kurios turi daugiau nei 150 abiturientų, tai joms jau gali būti tai būti iššūkis. Reikia turėti ne tik pakankamą kompiuterių skaičių, bet ir užtikrinti interneto prieigą.
Taigi, šiuo atveju bus svarbūs pasirengiamieji darbai. Kiek žinau, pilotažas buvo numatytas lapkričio mėnesį, bet mūsų asociacija norėtų pakeisti ministerijos ir Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) nuomonę, kad tai būtų geriau daryti sausio mėnesį.
– Mokytojų profsąjungos ir vėl bruzda. Ministerija atšauna, kad pinigų didinti jų atlyginimams nėra. Kaip streikas paveiktų ugdymo procesą?
– Vyriausybė žada mokytojams didinti algas nuo sausio 1 d. ir nuo kitos rugsėjo 1 d. Toks yra kolektyvinis susitarimas. Aišku, viena profesinė sąjunga to nepasirašė.
Tiesa, jeigu žiūrėtume iš mokytojų pozicijos, tai reikia pripažinti, kad atlyginimas už jų atsakingą, kruopštų ir didelį psichologinį stresą keliantį darbą turėtų būti valstybės geriau apmokamas. Tačiau pagalvokime, kas bus, jeigu bus pradėtas streikas? Nors palaikome mokytojų reikalavimus, bet didžiajai daliai mokyklų vadovų atrodo, kad toks būdas juos pasiekti mūsų valstybei yra didžiulė prabanga.
Turėjome kovidą, dėl kurio vaikai turėjo ugdymo praradimų, o dabar, jeigu bus streikas, vėl nevyks ugdymo procesas arba nevyks taip sklandžiai, kaip normaliomis sąlygomis vyktų. Aš būčiau už tai, kad būtų ieškoma sprendimo, vyktų dialogas ir reikėtų kuo mažiau trikdyti ugdymo procesą.
Labai tikiuosi, kad bus rasti sprendimai. Jeigu kalbėtume apie reikalavimą pakelti mokytojams algas, tai suskaičiuota, kad tam dabar reiktų 1 mlrd. Eur. Visas valstybės biudžetas yra 18 mlrd. Eur. Taip pat po mokytojų galėtų pradėti streikuoti pareigūnai, universitetų dėstytojai, medikai ir t. t. Dabartinės sudėtingos geopolitinės situacijos laikais mūsų valstybei tai būtų labai nenaudinga.
– O reikalavimas dėl mažesnių klasių? Tai turbūt didesnė problema didžiuosiuose miestuose?
– Kiek man žinoma, tai Vilniuje ir Klaipėdoje susiduriama su tokiomis problemomis. Vilniuje, kiek teko girdėti, mokyklų trūkumas tikrai labai didelė problema.
– Ar pastebite, kad ministerijos pasitelktos priemonės mažinti mokytojų trūkumą pradeda veikti?
– Situacija dėl mokytojų trūkumo trubūt praėjusį pavasarį buvo prasčiausia per visą atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Tačiau per šią vasarą ne su viena kolega kalbėjau ir tikrai atsirado pozityvių ženklų.
Kai skelbdavome konkursą, būdavo momentų, kad niekas jame nedalyvaudavo. Tai buvo labai jaučiama, kai kalbame apie matematikos, fizikos, pradinių klasių mokytojus. Dabar jau pradėjo veikti tos priemonės, kad ateina šiek tiek daugiau jaunimo, kurie baigė mokslus, taip pat į konkursus ateina žmonės, kurie turi aukštąjį išsilavinimą ir nori persikvalifikuoti. Vadinasi, šioks toks pasirinkimas bent didmiesčiuose jau yra. Vis dėlto, regionuose ta problema išlieka. Ten vis dar vienas mokytojas dirba per tris mokyklas, kadangi vienoje mokykloje jiems nėra užtikrinamas pakankamas krūvis.
Ta problema išlieka, bet jau yra požymių, kad mokytojų skaičius šiek tiek auga ir bent pradeda atsirasti kažkokia konkurencija vykdomuose konkursuose. Taip pat vis dar svarbus indikatorius yra mokytojų atlyginimai. Pavyzdžiui, šiemet į mūsų įstaigą viena mokytoja perėjo dėl to, kad jai nebereiks važinėti. Ta mokytoja nurodė, kad ji paskaičiavo, jog degalams išleidžia per mėnesį 200 Eur ir jai tai yra dideli pinigai.
– Tikslieji ir gamtos mokslai Lietuvos mokiniams išlieka kietais riešutėliais. Ar kuriami STEAM centrai padės pagerinti šių dalykų rezultatus?
– Šioje vietoje esu subjektyvus ir tikrai palaikau tą modernų gamtamokslinį ugdymą, kuriamus STEAM centrus ir t. t. Manau, kad ši naujovė tikrai turės įtakos geresniems mokinių rezultatams. Jie vėliau universitete turės daugiau žinių ir patirties, kadangi jau mokykloje bus turėję galimybę dirbti laboratorijose.
Kažkodėl ir Tūkstantmečio mokyklų projektas skamba vis neigiamame kontekste, bet, mano nuomone, reikia juo džiaugtis. Daugiau nei 200 mln. Eur įplauks į visas mokyklas beveik visose savivaldybėse. Reikia atkreipti dėmesį, kad tam projektui įgyvendinti buvo pasirinktas toks lėšų pasiskirstymo principas, jog būtų maksimaliai objektyviausias t. y. pagal mokinių skaičių savivaldybėse. Vadinasi, kiek turite mokinių, tiek gausite lėšų.
Man taip pat labai patinka, kad numatyta lėšų ne tik įrangai nusipirkti, bet ir mokytojų stažuotėms užsienyje. Visos šios priemonės turėtų duoti gerų rezultatų.
– Apibendrindama noriu paklausti, ar pastebite, kad šiuolaikinių mokinių motyvacija mokytis krenta? Ar būtinai tik mokytojai už tai atsakingi?
– Aš apie jaunimą visada pozityviai galvoju ir kalbu. Manau, kad kiekvienas turėtume pamąstyti šia tema.
Man labai įstringa šimtukininkų interviu, kur jie pasakoja, kaip jiems pavyko gauti tokius gerus rezultatus. Jeigu paskaitytume tuos interviu, tai beveik visuose būtų galima pastebėti tendenciją, kai jie sako, kad patys daug savarankiškai mokėsi ir jiems apskritai mokytis patinka.
Taigi, gali kiek nori mokytojai motyvuoti, visaip stengtis, bet jei patys mokiniai nenorės, tuomet turbūt nelabai ką ir padarysi. Be abejo, aplinka, mokytojo charizma ir kompetencija, mokėjimas išdėstyti ir sudominti yra svarbūs, bet tai yra tik viena iš sudedamųjų dalių.
– Ačiū jums už pokalbį.
