Nuo pat pradžių, kai rugpjūčio 9-ąją prezidento rinkimų spektaklį surengęs, pergalę paskelbęs, o rugsėjį slaptą savo inauguraciją surengęs A. Lukašenka pradėjo viešą kovą dėl išlikimo, pasaulis išvydo šios kovos priešininkus. Pirmiausia tai buvo patys baltarusiai, masiškai išėję ir tebeinantys į gatves, nors prieš juos mestos gausios saugumo pajėgos, žvėriškai malšinusios ne tik protestus, bet ir bet kokias kritikos apraiškas. Kitas iš A. Lukašenkos režimo taikinių buvo ir tebeliko Lietuva.
Ne tik todėl, kad Baltarusijos opoziciją tradiciškai parėmusi Lietuva priglaudė A. Lukašenkos pagrindinę varžovę rinkimuose – Sviatlaną Cichanouskają, su kuria susitikimus dabar jau rengia Europos galingieji. Ir ne tik todėl, kad būtent lietuviai suorganizavo paramos baltarusiams akciją pasienyje, ir ne tik todėl, kad Lietuva buvo ir tebėra viena aktyviausių Baltarusijos režimo kritikių, pavadinusi A. Lukašenką „nelegitimiu“ ir „buvusiu“ šalies vadovu.
Patogiu taikiniu A. Lukašenkai Lietuva tapo ir dėl savo mažesnio geopolitinio svorio, ir dėl čia dislokuotų daugiašalių NATO pajėgų bei išskirtinai Lietuvoje jau antrąsyk dislokuoto amerikiečių bataliono. Būtent jo tariama grėsme savo rėmėjus jau kelis mėnesius baugina ir ypač Kremlių reaguoti agituoja A. Lukašenka, nors kelerius metus tame pačiame Pabradės poligone netoli Baltarusijos sienų besisukioję JAV tankai iki šiol A. Lukašenkai neužkliuvo ir grėsmės esą nekėlė.
Lietuvą, kaip vieną pirmųjų šalių, kuri paskelbė sankcijų A. Lukašenkos režimui, pastarasis tiesiog privalėjo nubausti tuo pačiu – antradienį Baltarusija išdidžiai paskelbė apie sankcijas Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims, o penktadienį, atsakydamas į jau patvirtintas ES sankcijas, Minskas tikino, kad sankcijų sulauks ir visa ES. Tačiau realūs Minsko veiksmai bei nepavydėtina jo padėtis rodo, kad lietuviams ir kitiems europiečiams nerimauti vertėtų visai ne dėl draudimų atvykti į Baltarusiją ir netgi ne dėl ekonominio spaudimo, o dėl veiksmų pasienyje, kurie yra mažiau prognozuojami.
Kas atsidūrė juodajame sąraše?
Po to, kai Lietuva garsiai paskelbė, kad A. Lukašenka yra nelegitimus prezidentas, o Vilniaus pavyzdžiu pasekė ir daugiau ES šalių, diplomatine prasme tam tikri veiksmai jau buvo pasmerkti: „užminuotas“ diplomatinių santykių klausimas jau kurį laiką buvo pakibęs ore ir penktadienį tapo viešai aptarinėjama tema po to, kai Baltarusija ne tik atšaukė savo pasiuntinius Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir oficialiai pateikė itin griežtų diplomatinių reikalavimų, reiškiančių giliausią santykių krizę, per pastaruosius keliasdešimt metų.
Ir nors Lietuva nesureikšmino tokių Minsko siūlymų, kuriuos režimas laiko privalomais, akivaizdu, kad dvišalių santykių krizė pasiekė nematytas žemumas. Vis dėlto dar nuo antradienio Lietuvoje politikos ir diplomatijos užkulisiuose keliamas vienas klausimas: kas pateko į Lukašenkos sankcijų sąrašą?
Formaliai apie tokio sąrašo egzistavimą tapo aišku antradienį, kai apie tai paskelbė Baltarusijos užsienio reikalų ministerija – į juodąjį sąrašą įtraukta maždaug 100 pareigūnų, kuriems nuo šiol draudžiama įvažiuoti į Baltarusiją. Tai – atsakas į Lietuvos ir kitų Baltijos šalių sankcijas, kurias šios valstybės įvedė Minskui, tikino ministerijos atstovas Anatolijus Glazas.
Minskas neinformavo, kas pateko į jų sąrašą, bet kadangi Baltarusijos sankcijos – „simetrinės“, tai galima būtų tikėtis ne tik aršiausių A. Lukašenkos režimo kritikų Lietuvoje pavardžių, bet ir tokių pareigūnų, kurie krizės Baltarusijos klausimais visiškai nesireiškė viešai. Pavyzdžiui, vedant analogijas su tais Baltarusijos režimo pareigūnais, kurie į Lietuvos sankcijų sąrašą pateko dėl rinkimų klastojimo arba veiksmų prieš protestuotojus, į Baltarusijos juodąjį sąrašą galėjo patekti Lietuvos vyriausios rinkimų komisijos vadovė, Viešojo saugumo tarnybos vadovas arba policijos generalinis komisaras, prezidento administracijos atstovai, VSD pareigūnai.
Kol apie Baltarusijos juodąjį sąrašą Lietuvos pareigūnai vis dar kalba trūkčiodami pečiais ir skubiai dėdami rankas prie širdies sako „nežinau, tikrai!“, neoficialiais duomenimis, sąraše esama Lietuvoje žinomų pavardžių. Viena jų – Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Apie tai prasitarė pats diplomatas, aktyvus Baltarusijos opozicijos rėmėjas bei A. Lukašenkos režimo kritikas.
„Pasiekė neformalios žinios, kad aš, vienas Baltarusijos deklaracijų iniciatorių, patekau į sąrašą. Manau, kad man tai yra garbė, nors man šitai – nieko naujo. Esu jau vieną kartą pakliuvęs į Rusijos juoduosius sąrašus po Magnickio įstatymo. Beje, mes viešai skelbiame tuos sąrašus, nieko nebijodami, o pas juos bandoma įslaptinti.
Kita vertus, mes suprantame, kad tai yra laikinas reiškinys, kitaip sakant, tik laiko klausimas, kada tas režimas pasitrauks. Dabar svarbi kuo didesnė Vakarų parama“, – teigė Ž. Pavilionis, priminęs S. Cichanouskajos susitikimus su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu ir Vokietijos kanclere Angela Merkel. Ž. Pavilionis neslėpė, jog neatsisakytų išmėginti Baltarusijos sankcijų tvirtumo, nors sykį jam jau tai nepavyko, kai rugpjūtį su Lietuvos parlamentarų delegacija nesėkmingai bandė patekti į Baltarusiją.
„Tada iš karto gavau signalų tiek iš Minsko, tiek iš Vilniaus, buvo pasakyta, kad Minskas nenori mūsų matyti. Nors baltarusiai patikino, kad mums neišduos vizų, bet šiaip jau turiu diplomatinį pasą ir galėčiau važiuoti“, – sakė Ž. Pavilionis.
Kodėl nebijo sankcijų ir spaudimo
Kita vertus, nors, be Ž. Pavilionio, nė vienas iš „Delfi“ neoficialiai kalbintų Lietuvos pareigūnų ar politikų daugiau neprasitarė ką nors žinantys apie sankcijų sąrašą ar patekimą į jį, pokalbių metu nuskambėjo ir kita detalė: gal kam ir garbė patekti į tokį sąrašą, bet šiaip jau valstybei jis pernelyg nerūpi, turint omeny kuklias patekimo į sąrašą pasekmes.
„O kas iš to, kad į jį pateksi? Kas čia norės dabar veržtis į tą Baltarusiją?“ – svarstė vienas aukštas Lietuvos pareigūnas. Dar daugiau – dabar, ypač dabar, kai ES pagaliau priėmė sankcijas Baltarusijos režimui ir netgi kuriam laikui paliko pravirą langą pačiam į sąrašą nepatekusiam A. Lukašenkai, Lietuvos pernelyg nejaudina ne tik tokie Minsko diplomatiniai demaršai, bet net ir ekonominio poveikio priemonės.
Ir nors pats A. Lukašenka dar rugpjūtį grasino Klaipėdos uostą palikti be baltarusiškų krovinių ir gyrėsi, kad esą netgi 30 proc. Lietuvos BVP sudaro baltarusiškų prekių eksportas (iš tikrųjų apie 0,3 proc.), Lietuva jau spėjo įsitikinti lukašenkiškos grasinimų retorikos pagrįstumu.
Pavyzdžiui, sieną su Lietuvą uždaryti pagrasinęs A. Lukašenka sukėlė savo rėmėjų ir ypač jį remiančios Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos palaikymo – esą siena su Lietuva jau uždaryta A. Lukašenkos įsakymu. Tačiau realybė buvo ir tebėra kiek kitokia: iš pradžių pasienyje formavosi eilės ir pernelyg uolūs baltarusių pareigūnų patikrinimai stabdant vilkikus su lietuviškais numeriais kėlė nerimą, bet po kelių savaičių iš parodomosios akcijos teliko slogus prisiminimas.
Be to, nors premjeras Saulius Skvernelis ir pripažino, kad Baltarusijoje veikiančiam lietuviškam verslui kilo daugiau grėsmių, jis kartu viešai leido suprasti, kad Lietuva puikiai orientuojasi situacijoje ir Baltarusijos režimo spaudimas neįbaugins.
„Atskiriems sektoriams tų grėsmių yra. Matome pradėtus „tradicinius“ baltarusiškus būdus, kai į įmonę ateina Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos analogas ir pradeda aiškinti, žiūrėti, kad gal koks nors mokestis (nesumokėtas – ELTA). Visi suprantame, kas pasiuntė ir kokiu tikslu. Nerimą kelia, nes verslo gana daug yra toje valstybėje, jam tikrai gali kilti problemų“, – „Žinių radijui“ ketvirtadienį sakė S. Skvernelis ir pridūrė, kad Baltarusijai visgi neapsimokėtų perorientuoti savo krovinių nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto į Rusijos uostus.
Tokią mintį neoficialiai išplėtoję kiti Lietuvos pareigūnai pažymėjo, jog be užsienio valiutos praktiškai likusi Baltarusija dabar tiesiog neturi prabangos taikyti tradicines poveikio priemones ar tiesmuką ekonominį spaudimą Lietuvai, mat nuo jos Minskas ir pats priklauso. Iki porinkiminės krizės ir taip ekonomiškai sunkiai gyvavusi valstybė neišvengė ir koronaviruso smūgio, nors pandemijos poveikį iš pradžių bandė neigti būtent pats A. Lukašenka.
Dabar tik su eiline paskola iš Kremliaus išgyventi bandantis faktinis šalies vadovas turi tik labai ribotą ekonominio poveikio priemonių arsenalą – prie ekonominės bedugnės krašto likusi šalis negali kariauti ekonominio karo su Lietuva. Todėl paradoksalu, kad gerokai rizikingesni išskaičiavimai yra kitokio – informacinio, o gal ir ginkluoto – konflikto su Lietuva atveju.
Kalnų Karabacho pamokos pasienyje
Apie karinę grėsmę, kuri neva kyla būtent iš Lietuvos, kur rengiamos NATO ir ypač JAV karių pratybos, nesyk kalbėjęs A. Lukašenka taip pat svaidėsi teiginiais apie prie sienos sutelktas pusę Baltarusijos karinių pajėgų. Ir nors tokių pareiškimų įrodymų, kaip ir „uždarytos sienos su Lietuva“ atveju, A. Lukašenkai taip pat trūksta, karinis judėjimas Baltarusijoje jau daugiau nei mėnesį yra ne veltui atidžiai stebimas. Kaip ir visa karinga A. Lukašenkos režimo retorika, į kurią Lietuva kol kas reaguoja ypač nuosaikiai.
Apie tai interviu naujienų agentūrai ELTA pripažino ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys. Jis pažymėjo, kad rami Lietuvos reakcija nėra atsitiktinumas, o veikimas pagal planą, siekiant nesukurti A. Lukašenkai progų pačiam labiau žvanginti ginklais arba kalbėti apie tokį žvanginimą iš Lietuvos pusės. Gen. V. Rupšys svarstė, kad A. Lukašenkos veiksmų scenarijų galėjo nulemti tiek bandymas įbauginti vietos baltarusius, tiek aukštų režimo karininkų vaidmuo.
Baltarusijoje rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais išties vyko realios karinės pratybos kartu su rusų kariais, kurie, kaip skelbiama, jau paliko Baltarusiją, be to, karines pratybas baltarusiai išties rengė pasienyje su Lietuva. Ir nors jokių incidentų tuomet nekilo, o padėtį atidžiai sekė virš Lietuvos ir Lenkijos besisukiojantys sąjungininkų, pirmiausia JAV, žvalgybiniai orlaiviai, A. Lukašenkos noras išsilaikyti valdžioje yra toks stiprus, kad jis gali padaryti bet ką, netgi ryžtis provokacijai.
Ir tokia provokacija gali įvykti nebūtinai Lietuvos–Baltarusijos pasienyje: Lietuvos kariuomenės vadas gen. V. Rupšys užsiminė apie svarbų tiek lietuviams, tiek sąjungininkams, taip pat ir rusams bei baltarusiams Klaipėdos uostą, kurio gynyba ne kartą aptarta planuose.
Mat kitaip nei tariamo ekonominio spaudimo Lietuvai atveju, karinis reagavimas yra ne juokai ir ne vilkikų kratymas pasienyje ar finansinių institucijų vizitai dėl tariamai nesumokėtų mokesčių Minske. Paradoksalu, jog pastaraisiais metais nesyk atvirai apie galimas karines grėsmes iš Rytų kalbėję už saugumo ir gynybos politiką atsakingi Lietuvos pareigūnai oficialiai stengiasi kuo lakoniškiau ir nuosaikiau viešai vertinti A. Lukašenkos pasisakymus dėl tariamų karinių grėsmių.
O būtent A. Lukašenkos retorika tapo beprecedente ir primenančia griežčiausius Kremliaus pareigūnų pareiškimus. Ir tai stebinti neturėtų, turint omeny, kad nuo Rusijos priklausomas A. Lukašenka stengiasi daryti viską, kad tik išliktų reikalingas Kremliui.
Bet tai įrodyti bus vis sunkiau, mat net jei Rusija pripažino A. Lukašenką išrinktuoju Baltarusijos prezidentu, Vakarai labai aiškiai stojo į priešingą pusę ir A. Lukašenkos nebepripažįsta – tai ryškus pokytis nuo ankstesnių rinkimų Baltarusijoje, ypač 2010 ir 2015 metais, kai Vakarai taip pat smerkė Baltarusijos rinkimų rezultatus, tačiau su A. Lukašenkos režimu bendravo. Dabar legitimumą praradęs A. Lukašenka gali tikėtis nebent pereinamojo laikotarpio iš Kremliaus, kol šiame neatsiras palankesnio lyderio, kuris pakeistų ilgametį vadovą.
O tai kartu nereiškia, kad išsilaikyti besistengiantis A. Lukašenka sėdės rankas sudėjęs, – vien jo kalbos apie pasienyje sutelktas pajėgas bei bauginimai karu gali baigtis provokacijos suorganizavimu, kaip būdu atkreipti Kremliaus dėmesį į save.
Kremliui tai gali tapti ne tik puikia proga dar kartą paremti A. Lukašenką ir dar tvirčiau pririšti jį prie savęs priklausomybės grandine, bet ir tapti formaliai tariamo konflikto tarpininku.
Būtent šis scenarijus po Baltarusijos spec. tarnybų arba aukštų šalies kariškių išprovokuotų veiksmų – ar tai būtų karinio pobūdžio diversinė provokacija, ar tariamas valstybinės sienos pažeidimas – turėtų kelti didžiausią nerimą Lietuvai, mat tokiu atveju konfliktą „sureguliuoti“ pasišovę rusų taikdariai gali pasirodyti Lietuvos–Baltarusijos pasienyje.
Kad toks variantas yra įmanomas, rodo ir ne vienas dėl mįslingų ir ginčijamų aplinkybių kilęs įšaldytas konfliktas, kuriame dalyvavo Rusija. Ryškiausiu to pavyzdžiu galima laikyti vėl įsiplieskusį konfliktą Kalnų Karabache, kur eskalacija ir įtampos išlaikymu realiai suinteresuota Rusija formaliai vaidina tarpininkės, netgi taikytojos vaidmenį.
Viena šio konflikto atsinaujinimo priežasčių vadinama teorija, kad Kremliaus netenkina įtakingojo, netikėtai per 2018-ųjų protestus iškilusio ir iš pradžių Rusijai palankaus Armėnijos premjero Nikolo Pašiniano elgesys. Įdomu tai, kad tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas nuo 1992-ųjų įsiplieskus konfliktui patyrė ne vieną perversmą, kurių metu buvo įtariamas Rusijos vaidmuo, stengiantis ne tik išlaikyti įtaką Pietų Kaukaze, bet ir palaikyti įtampą kalbant apie Jerevano ir Baku santykius.
Jei A. Lukašenkai Kremlius ruošia N. Pašiniano scenarijų – vietoje ilgamečio Baltarusijos lyderio vadovu paskirti kitą, lengviau kontroliuojamą prorusišką politiką ar net jo vadovaujamą tariamai demokratine partiją, tai kaip vienintelį būdą išlaikyti valdžią A. Lukašenka gali matyti konfliktą su išorės priešais. Toks variantas, nors ir rizikingas, gali tenkinti Kremlių, bet būtų ypač pavojingas Lietuvai.