Vis griežtesnė faktinio Baltarusijos lyderio A. Lukašenkos retorika, nukreipta tiek prieš pusantro mėnesio protestuojančius jo tautiečius, tiek prieš paramą jiems išreiškusias valstybes, ypač Lietuvą, kol kas sulaukia tik žodinių pareiškimų ir pažadų apie sankcijas.
Ir nors tiek Lietuvos valdžios atstovai, tiek apžvalgininkai ramina, kad atviri A. Lukašenkos grasinimai, karingi pareiškimai bei pažadai „užverti sieną“ kol kas tėra mojavimai kumščiu, skirti tiek vidaus auditorijai, ypač jo rėmėjams, tiek Kremliui, viskas gali greitai pasikeisti.
Ir tai nebūtinai reikštų atvirą, o kartu ir savižudišką A. Lukašenkos agresiją prieš Baltarusijos kaimynes. Netyla įspėjimai, kad jau nesyk kitusi Lietuvos pozicija dėl to paties A. Lukašenkos bei įtakos svertų trūkumas atskleidžia mažiausiai kelias užprogramuotas problemas: ilgalaikės strategijos Baltarusijos atžvilgiu neturėjusi Lietuva per menkai pažįsta ir pačius baltarusius – tiek režimą, tiek prieš jį sukilusią viduriniąją klasę, tad visos spėlionės dėl kaimyninės šalies ateities vieną dieną gali baigtis lietuviams netikėtai pablogėjusia saugumo padėtimi pasienyje, kai Rytuose bus jau nebe Baltarusijos, o Rusijos siena.
Bendraus su nelegitimiu vadovu?
Pusantro mėnesio trunkantys protestai ir žiaurūs susidorojimai su Baltarusijos žmonėmis iš posto taip ir neišvertė ilgamečio šalies lyderio A. Lukašenkos. Jo teisėtu prezidentu nepripažįsta nei Lietuva, nei likusi Europos Sąjunga, tačiau taip ir nepavykus sutarti dėl to, kaip elgtis toliau – taikyti rimtesnes sankcijas režimui, būtent Lietuva ir Lenkija atsidūrė A. Lukašenkos taikinyje.
Ekspertai pažymi, kad kol kas tai tėra ugningi pareiškimai žvanginant ginklais ir švaistantis grasinimais užverti sieną.
„Manau, kad tai tėra karingesnė retorika, nieko naujo veiksmais Lukašenka nepadarė. Ta pati siena – ar jis norėjo pasakyti, kad uždarys žmonių ir prekių judėjimą, ar ką kitą, bet to nepadarė“, – apie A. Lukašenkos grasinimus priminė tarptautinių santykių ekspertas, buvęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro direktorius doc. dr. Nortautas Statkus.
Jo manymu, A. Lukašenka Lietuvą pasirinko kaip natūralų artimiausią taikinį, mat būtent Lietuvos diplomatai ir šalies prezidentas buvo vieni iš tų, kurie aktyviausiai visoje ES šalyje bandė telkti bendrą ir kuo griežtesnę poziciją režimo atžvilgiu. Be to, būtent Lietuva viena pirmųjų atvirai įvardijo A. Lukašenką nelegitimiu vadovu – po prezidento rinkimų spektaklio rugpjūčio 9-ąją ir nuo to laiko trunkančių protestų (bei žiaurių susidorojimo su jais akcijų) Lietuva jau priėmė sprendimą dėl sankcijų sąrašo, o Lietuvos Seimas priėmė griežtą rezoliuciją. Bet kas iš to?
„Realiai sakoma, kad de facto A. Lukašenka lieka Baltarusijos lyderiu ir su juo bus bendraujama. Man atrodo, kad tai nėra blogai, kad nei Lietuva, nei Minskas neatšaukė ambasadorių ir lieka kontaktų bei bendravimo galimybė. Pavyzdžiui, su Maskva neturime tarpvyriausybinės komisijos nuo 2012 metų, bet techniniai klausimai sprendžiami, tad tokių kontaktų išlaikymas leis spręsti sienų, muitinės, nelegalios migracijos, kovos su terorizmu klausimus“, – pažymėjo N. Statkus.
„Reikia suvokti ne tik strateginius interesus, bet ir klausti, kas bus paskui. Lietuvoje, turint omeny operacinį ir taktinį lygmenis, mums sunkiai sekasi, jau dabar visoms institucijoms reikia galvoti, kas bus toliau“, – pridūrė jis.
Neturi svertų ar politinės valios?
Tokia padėtis, kaip pripažino Seimo narys, parlamentinės grupės „Už demokratinę Baltarusiją“ pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, nėra eilinė: Lietuva ne šiaip nepripažįsta tolimos Venesuelos prezidento rinkimų rezultatų arba Šiaurės Kipro, Serbijos ir Kosovo teritorinių ginčų problemų, o kaimyninės šalies vadovo. Kokios gali būti to pasekmės?
„Negalėjome nestoti į Baltarusijos tautos pusę, tai – vertybinis moralinis Lietuvos apsisprendimas. O visa kita yra sudėtingi klausimai, nes per 26 metus nei Lietuva, nei Vakarai neįgijo svertų Baltarusijos viduje, kad mūsų pozicija galėtų keisti tos šalies kryptį. Taip, čia yra problema“, – nuo tiesaus atsakymo išsisuko L. Kasčiūnas, pažymėjęs tik tai, kad dabar Baltarusijoje „vadovo nėra, tik reikalavimas surengti naujus teisingus rinkimus“.
Didesnio rezultato tikėtis, pasak L. Kasčiūno, kol kas sunku, mat pritrūkus didžiųjų ES šalių lyderystės Baltarusijos klausimu, kurio Vakarai ne tik nenori spręsti, kaip dar vieno galvaskausmio, bet ir perduoti jį Kremliui, dabar galima būtų grįžti nebent prie nacionalinių sankcijų stiprinimo.
Mat kas gali užtikrinti, kad prieš kelias savaites žmones Minske ar kituose miestuose daužę arba tai daryti įsakę omonininkai po kelių mėnesių neatvyks į Vilnių, Druskininkus, ir gal čia ramiai pramogaus, o jų pinigais – A. Lukašenkos skirtomis premijomis – džiaugsis Lietuvos verslininkai?
„Vienas dalykas: pagal įstatymus mes neturime teisės įšaldyti turto, teorinių indėlių bankuose, tik drausti įvažiavimą į šalį“, – teigė L. Kasčiūnas. Jam antrinęs N. Statkus pridūrė, kad sankcijų griežtinimo klausimas dabar yra ES sprendimais nusivylusių Lietuvos politikų valios klausimas.
„Čia reikia klausti tų politikų, kurie ruošiasi prisiimti atsakomybę už nacionalinio saugumo ir užsienio politiką, ką jie galvoja“, – priminė N. Statkus.
Vadelės – Kremliaus rankose
Ir jei dabar santykiai su Baltarusija atrodo pablogėję taip, kaip kažkada nusirito su Rusija, tai jie gali būti dar blogesni. Nors ir tai nebūtų tragedija.
N. Statkaus manymu, jei nutiktų tokia situacija, kad Lietuvos ar kitos ES šalies, kuri nepripažįsta A. Lukašenkos legitimiu Baltarusijos prezidentu, ambasadoriui tektų įteikti skiriamuosius raštus būtent Baltarusijos vadovui, galimas santykių nužeminimo atvejis. Tai reikštų, kad būtų tiesiog pratęsiami esamo ambasadoriaus įgaliojimai arba pažeminamas atstovo rangas.
„Įsivaizduoju tokią situaciją, kai paskiriamas laikinasis reikalų patikėtinis, ir viskas“, – tikino N. Statkus. Su juo sutikęs L. Kasčiūnas pripažino, kad tokia padėtis nėra ideali, mat bet kuriuo atveju Baltarusija krypsta į Kremliaus glėbį.
„Pradėkime nuo to, kad Lietuva bandė taikyti dviejų eismų strategiją – palaikė kontaktus su režimo atstovais, faktiniais šeimininkais ir rėmė demokratines jėgas. Buvo atšilimų, atšalimų, daug valstybių tai taikė, bet reikia pripažinti, kad praktiniu lygmeniu Vakarai svertų Baltarusijos klausimu neįgijo. Matome Rusijos šeimininkavimą.
Ir dėliojant Lukašenkos veiksmų algoritmus, nori nenori grįžtant prie režimo, – kiek vadelių jis atleidinės? Iš tikrųjų esminis klausimas – kiek jis turės tų vadelių savo rankose, o kiek sakys iš Rytų, ką paspausti, ką atleisti“, – Kremliaus vaidmenį pabrėžė L. Kasčiūnas ir pridūrė, kad lengvai atsitverti nuo Vakarų A. Lukašenka negali, jei nori išlaikyti bent menkiausią kontrolės savo šalyje iliuziją.
„Lukašenka bando susigyventi su protestais. Ir jau nusistovėjo tradicija: savaitgaliais – protestai, dalį žmonių suima ir viskas kartojasi, tokia pati situacija.
Baltarusijos ekonominė situacija yra sunki, tad uždaryti sienas, perkelti srautus iš Klaipėdos kainuoja daug; tokius veiksmus stabdo skaičiavimai – kaip A. Lukašenka atrodys po pusės metų. Jis negali lengvai viena ranka uždaryti, nes pats kentės“, – teigė L. Kasčiūnas.
Naujas pasienis su Rusija
Vis dėlto tokie A. Lukašenkos pareiškimai, jam nebeturint realios manevro laisvės, galiausiai gali smogti kitu lazdos galu ir Lietuvai. Bet ne tuo, kurį minėjo apie 30 proc. Lietuvos BVP neva sudarančio baltarusiškų prekių eksportą svaičiojęs A. Lukašenka.
Mat jei iki šiol Lietuvos karinio ir politinio elito sluoksniuose vyravo nuomonė, kad Baltarusijos ir Rusijos karinės bei saugumo struktūros yra ypač glaudžiai susijusios ir grėsmė vertinama panašiai, tai dabar nusilpęs A. Lukašenka faktiškai net nepaliks jokių iliuzijų dėl to, kas realiai valdo šalį.
„Turime skaičiuoti ir galvoti apie tai, kad jis nebuvo savarankiškas vadovas. Bent jau anksčiau jis turėjo 48 valandų neutraliteto galimybę. Tai svarbu mums nacionalinio saugumo prasme.
Buvęs Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksandras Turčynovas pasakojo, kad Lukašenkos prašęs užtikrinti sieną – dieną sulaukė patvirtinimų, o vakare „apšilus“ Lukašenka jau sakė, kad „jei rusai eis per mus, tai prieš 48 valandas informuosiu“.
Dabar tų valandų sumažėjo, bet kuriuo atveju Lietuva turi ruoštis, kad ši siena su Baltarusija gali tapti siena su Rusija. Todėl atitinkamai reikia modeliuoti ir nacionalinio saugumo bei gynybos strategiją, galbūt reikia peržiūrėti apginamumo planus, JAV pajėgų dislokavimą, kai atsiveria galimybių langas išvykstant amerikiečiams iš Vokietijos“, – svarstė L. Kasčiūnas.