Iš visų Aljanso narių kol kas tik Turkija ir Vengrija neratifikavo Švedijos narystės NATO. Ir nors jau kelis mėnesius Ankarai ir Budapeštai aidi raginimai ir net taikomas diplomatinis spaudimas pakeisti savo poziciją, įtemptas žaidimas tęsiasi.
Ir nors po tokio audringų reakcijų sukėlusio akibrokšto Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas patikino, kad jis neprieštarauja Švedijos narystei, o vengrų užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto pridūrė, kad jo šalis nedels su sprendimu bei leido suprasti, kad balsavimą dėl narystės ratifikavimo Vengrijos parlamente galima surengti per 48 val. nuo V. Orbano teigiamo sprendimo, viskas esą susiję su Turkija.
Būtent nepalenkiama Turkijos pozicija dėl Švedijos narystės lieka pagrindiniu kliuviniu, kurį įveikti tikimasi kad ir paskutinės minutės derybomis Vilniuje. Tačiau Ankaros signalai rodo, kad daug vilčių dėl to nevertėtų puoselėti.
Iškėlė neįgyvendinamą reikalavimą?
Prieš pat išvykdamas į Vilnių Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pirmadienį netikėtai pareiškė, kad pritars Švedijos stojimui į NATO, jei Europos Sąjunga (ES) atnaujins jau kurį laiką įstrigusias derybas dėl jo šalies narystės Bendrijoje.
„Iš pradžių atverkite kelią Turkijos narystei ES, o tada mes atversime kelią Švedijai, lygiai taip pat kaip atvėrėme jį Suomijai“, – prieš išvykdamas į NATO viršūnių susitikimą Vilniuje tvirtino R. T. Erdoganas. Turkijai kandidatės į ES statusas buvo suteiktas dar 1999 m., tačiau dėl įstrigusių reform ačioje Turkijoje, šios šalies ir daugelio ES narių nenoro pakeisti situaciją Turkijos narystės Bendrijoje klausimas jau kurį laiką neoficialiai vadinamas mirusiu.
Kita vertus toks reikalavimas dėl Turkijos narystės ES ją siejant su visiškai nesusijusiu klausimu – Švedijos naryste NATO – neatsitiktinai kelia daug klausimų.
Ne tik todėl, kad tai yra dvi skirtingos organizacijos, bet ir todėl, kad argumentas yra visiškai naujas, netikėtas ir, tikėtina, skaldantis Aljanso bei ES nares. Tarsi klausimų Ukrainos narystės klausimo bei Turkijos ir Rusijos santykių būtų per mažai.
Pritarimo Švedijos narystei klausimas gali būti išsprendžiamas vieninteliu Turkijos lyderio žodžiu, kuris būtų įsakymas Turkijos parlamentui ir viską galima būtų išspręsti labai greitai, netgi susitikimo Vilniuje laiko rėmuose. Tuo metu Turkijos narystė ES – neišsprendžiamas klausimas jau kelis dešimtmečius, tad tikimybė, kad jis kaip nors pasistūmėtų žaibiškai lygi praktiškai nuliui.
„Jei Turkija atvira tokiems klausimams, kaip LGBT, bendrai žmogaus teisės ir vertybės, kas yra svarbu ES, galbūt būtų galima apie tai kalbėti“, – kandžiai pastebėjo Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė. Bet kuriuo atveju NATO klausimo susiejimas su ES naryste – visiškai naujas ir keistas posūkis derybose.
Juo labiau, kad Švedija kartu su Suomija ir Turkija jau yra pasirašiusi susitarimą pernai Madride, kur vyko NATO viršūnių susitarimas, o turkų pusė džiaugėsi gavusi viską, ko norėjo.
Be to, tiek pati Švedija, tiek NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas taip pat pakartojo, kad Švedija „padarė viską, ko reikia, kad Turkija pritartų narystei“. Ir vis dėlto Turkijai nesyk būdingi derybiniai manevrai rodo, kad niekas dar nebaigta.
Viskas ne tik Erdogano rankose
Netgi patys turkai pripažįsta, kad pasipriešinimas Švedijai yra sudėtingas ir politizuotas klausimas, kuriame argumentai nuolat kinta. Lengva kaltinti Ankarą, patį R. T. Erdoganą, kuris kelia nenuoseklius, neįgyvendinamus reikalavimus, dar lengviau užstoti Švediją, ypač Baltijos šalims, kurioms švedų narystė Aljanse yra ypač svarbi dėl strateginio gylio, Baltijos jūros region suagumo.
Tačiau turkai taip pat turi savų argumentų, ypač dėl jų nacionalinio suagumo interesų, į kuriuos, anot turkų ekspertų, amerikiečiai ir europiečiai neretai žiūri pro pirštus, kritiškai, pašaipiai arba iš viso neatsižvelgia.
NATO viršūnių susitikimo Vilniuje išvakarėse surengtas renginys „Turkijos indėlis į Transatlantinį saugumą ir NATO transformacija“, kurį organizavo viena iš 8 svarbiausių Turkijos prezidento administracijos struktūrų – Komunikacijos direktoratas. Renginys organizuotas paskubomis, bet negailint dėmesio detalėms.
Čia ir išsiskyrė nuomonės: turkų ekspertai pabrėžė, kad tai į Turkijos interesus neatsižvelgė JAV ir Europa, kai kaitaliojo nuomonę dėl to, ką daryti su Sirijos režimu. O ir įžeisti turkus lengva.
„Turkijai Švedijos narystė yra ne Švedijos problema. Tai JAV problema. Nes JAV Kongresas pritarė Švedijos narystei anksčiau, nei naikintuvų F-16 pardavimui Turkijai. Tai buvo sunkiai suvokiamas sprendimas“, – renginyje tikino Stambulo Medeniyet universtiteto profesorė Özden Zeynep Oktav, pažymėjusi Turkijos svarbų vaidmenį Aljanse, į ką ne visi sąjungininkai esą atsižvelgia sąžiningai.
Išties, JAV prezidentas Joe Bidenas jau leido suprasti, kad Turkijai leis parduoti naujausius naikintuvus F-16 bei atsargines dalis, kas yra svarbiausia sandėrio dalis, nes Turkijos karinės oro pajėgos jau naudoja šimtus tokių naikintuvų. Būtent todėl R. T. Erdogano bandymas į švedų narystės klausimą įvelti ES atrodo ypač keistai, mat sąsajos su ES pasirodė kaip tik po J. Bideno ir R. T. Erdogano telefoninio pokalbio.
„Švedija visada rėmė NATO plėtrą, manau, šis nesusipratimas, kad Turkijos pasipriešinimas Švedijos narystei yra kategoriškas nėra teisingas. Viskas švedų rankose – įstatymų leidėjų, organizacijų. Jie turi suprasti Turkijos susirūpinimą.
Pavyzdžiui, leidimas deginti Koraną yra aiški provokacija ir valstybė turi būti pajėgi užkirsti kelią tokiems veiksmams. Jei negali užkirsti tam kelio, kaip gali užkirsti kelio didesniems dalykams?“, – pridūrė profesorius Mustafa Kibaroglu iš privataus MEF universiteto Stambule.
Vis dėlto svarbu ir tai, kad pats renginys buvo pradėtas organizatorių – Komunikacijos direktorato vadovo, profesoriaus Fahrettino Altuno kalba, kurioje jis pakartojo tą pačią, jau ne vieną mėnesį vis kartojamą poziciją, kad Švedija esą neįvykdė visų reikalavimų dėl narystės. O Korano deginimas neva tik prisidėjo prie Turkijos sprendimo „nepritarti Švedijos narystei“.
„Nepanašu, kad Švedija pakankamai įsipareigojusi įgyvendinti trišalio memorandumo kartu su Suomija ir Turkija sąlygas ir atsiriboti nuo terorizmo. (...) Ir jei Švedija, kuri nori būti NATO sąjungininke, nesiims būtinų priemonių reaguojant į minėtas provokacijas ir neužims tvirtos pozicijos kovoje prieš terorizmą, vargu ar Turkija pritars Švedijos narystei NATO“, – teigė F. Altunas.
Tikimybė, kad Švedijos narystės klausimas bus išspręstas Vilniaus susitikime – minimali, bet nežlugusi. Pavyzdžiui, būtent Turkija prieš kelerius metus iki paskutinės minutės blokavo NATO gynybos planų patvirtinimą Baltijos šalims, kol galiausiai nusileido. Intrigose garsiai skambėjo Turkijos vardas, tačiau užkulisiuose buvo ir daugiau šalių, žaidusių savo žaidimus.
Taip ir dabar – oficialiai Turkijos pasipriešinimas Švedijai (o neoficialiai ir dar vis negautas patvirtinimas NATO regioniniams gynybos planams) atrodo kaip nesuvokiama ir neracionali R. T. Erdogano užgaida, tačiau viskas susieta tiek su balansavimu tarp JAV ir Rusijos, tiek su bandymais maksimaliai išpešti naudos sau – šias žaidimo taisykles turkai gerai išmano ir jų pusei visiškai nerūpi susierzinimas ir pyktis, kuris kyla dėl nepatvirtinamos Švedijos narystės.
Tiesa, M. Kibaroglu pažymėjo, kad esama ir teigiamų ženklų. Pavyzdžiui tai, kad Turkijos parlamentas dirbo ilgiau, nei planuota, aukodamas atostogas ir laukdamas signalo iš R. T. Erdogano dėl balsavimo Švedijos narystės klausimu rodo, kad teigiamo sprendimo dar galima sulaukti.
„Už 5 metų žmonės pamirš, kad buvo toks dalykas, kaip dabartiniai ginčai ir manau, kad jau šiemet Švedijos narystei bus pritarta“, – vylėsi jis.
