Vilniuje, Viršuliškėse esanti nedidelė Tujų gatvė iš tikrųjų yra buvęs senasis Viršuliškių kaimo kelias, o dabar – akligatvis, kuris baigiasi prieš pat išvažiavimą į judrų Laisvės prospektą, iš kur iki medžiais apaugusios laukymės atsirita eismo triukšmas.
Šalia gatvės, prie seno, nenaudojamo sargybos posto, pro metalinius vartus, ant kurių kabo nauja spyna ir ženklo „objektas saugomas“ likučiai, galima išvysti taip pat seną, apsilupusį pastatą, užkaltais langais, dar kelis sovietinių laikų pastatus. Viskas niūru ir apleista, nors ir privati valda.
Čia nėra jokių paminklų, atminimo lentų, sausio 13-ąją čia nesirenka žmonės. O ar turėtų? Stebint, svarstant negali atsikratyti jausmo, kad iš nugaros tave akylai stebi bent kelios poros akių. Ir išties, atsisukęs pamatai, kad už kelių šimtų metrų esančių penkiaaukščių virtuvėse sujuda užuolaidos.
Prieš 32 metus, sausio 13-osios naktį į objektą, esantį Tujų g. 2 taip pat bent trumpam nukrypo žvilgsniai, bet ne tik smalsūs, bet ir išsigandę, nes čia pasirodė keli sovietų armijos sunkvežimiai URAL, o iš jų pasipylė desantininkai bei specialiosios paskirties dalinio „Alfa“ smogikai.
Kol tuo metu sovietų desantininkų bei „Alfa“ dalinio grupės siautėjo prie Televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos pastato – ten liejosi kraujas, žuvo ir buvo žalojami žmonės – čia, Tujų g. 2 viskas prasidėjo ir baigėsi žaibiškai, be šūvių: objektas buvo užimtas. Tačiau tai – ne vienintelė priežastis, kodėl šis įvykis iš Sausio 13-osios nakties labai retai prisimenamas, netgi nutylimas.
Kuo iš tikrųjų svarbi ši vieta, kad ją užimti buvo mesta dalis sovietų elitinių pajėgų? Kas joje iš tikrųjų vyko Sausio 13-osios naktį ir ką vengiama prisiminti, kaip tai siejasi su karu Ukrainoje?
„Alfa“ ir desantininkų taikinys: objektas Nr. 3
Lietuvoje Sausio 13-oji yra ne šiaip istorinė data, kuri kasmet su niūria pagarba bei tragizmo gaida prisimenama iškilminguose minėjimuose, Neužmirštuolių pievose. Tų kruvinos nakties įvykių dalyviams, liudininkams tai yra ir data, kurios detales tenka atsiminti kasmet, net jei nesinori, arba tada, kai viską tenka pasakoti iš naujo. Bet kai kurios detalės jau užmirštos, išsiliejusios atmintyje.
Tuomet lieka vaizdai: tada dar negimusiems arba vaikais buvusiems Sausio 13-oji yra pirmiausiai vaizdiniai: tie patys, nuobodžiai besikartojantys, kasmet besisukantys įrašai, nuotraukos, kuriuose užfiksuoti, regis, gilios senovės įvykiai. Tai pasididžiavimas, kad „mano tėvai ten buvo, ėjo“ ir su tuo siejami vaizdai – o gal aptiksi dabar vos pažįstamą iš tų laikų drabužių bei šukuosenų veidą?
Kiekvieną kartą žiūrint vaizdus, nufilmuotus prie TV bokšto, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kur vežė sužeistuosius ir žuvusiuosius, gerklėje, atrodo, susiformuoja nemalonus gumulas: slaugės neša mirtinai kraujuojančią Loretą Asanavičiūtę ir jos silpnu balsu diktuojamas namų adresas duria kiekvieną kartą, kaip ir paskutiniai jos žodžiai: „daktare, ar aš dar gyvensiu?“
Šiaip ar taip visi žino, kur buvo pagrindinis veiksmas tą lemtingą naktį Vilniuje – prie Televizijos bokšto ir prie Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje. Sausio 13-osios bylos nuosprendyje šie objektai įvardijami kaip Nr. 1 ir Nr. 2. Ten žuvo ir buvo sužeista daugiausiai žmonių.
Neatsitiktinai savo atsiminimuose šiuos objektus taip pat įvardija ir buvę sovietų kariškiai – tos nakties liudininkai, dalyviai, žudikai ar tiesiog nusikaltimų žmoniškumui vykdytojai. Tačiau net Lietuvoje dažnai pamirštama, kad tą Sausio 13-osios naktį buvo ir dar vienas objektas. Taip jis išskirtas tiek Sausio 13-osios byloje, tiek sovietų kariškių atsiminimuose – objektas Nr. 3.
Būtent taip įvardijamas Radijo retransliatorius, Sausio 13-osios byloje minimas kaip Lietuvos radijo ir televizijos centro (Telecentro) radijofonijos cechas, o vieno atsakingųjų už šio objekto darbą tą naktį – Edmundo Ramono – tiesiog Vilniaus radijo stotis, arba radijo stotis Viršuliškėse.
Byloje viskas atrodo sausai ir banaliai, bet kartu ir iškalbingai, nes daugelyje lietuvių atsiminimų trykšta emocijos, o ne konkretūs skaičiai ir kiti faktai. Pavyzdžiui, nedaugelis susimąsto, kad įvykių chronologijoje minimos aplinkybės – tankų, šarvuočių ir dengtų sunkvežimių kolona „iš Šiaurės karinio miestelio pajuda Karoliniškių link“, „viename iš sunkvežimių – KGB „Alfos” grupė“ nėra visai tikslus aprašymas. Iš tikrųjų kolonos buvo trys, trimis grupėmis ir kiekvienoje jų buvo po vieną ar kelis sunkvežimius su pasidalijusiomis „Alfos” šturmuotojų grupėmis. Nes toks buvo planas.
„Pajėgos ir priemonės buvo paskirstytos taip: 1- ajam objektui: 25 grupės „A“ darbuotojai (vyresnysis 3-iojo poskyrio viršininkas papulkininkis Jevgenijus Čiudesnovas), 128 kariškiai iš TSRS GM ODK, 8 BMD, 3 tankai, 1 ryšių BTR, 3 URAL mašinos ir 30 Lietuvos VRM OMON žmonių su 2 BTR; 2-ajam objektui: 28 grupės „A“ darbuotojai (vyresnysis – „A“ grupės viršininko pavaduotojas papulkininkis Michailas Golovatovas), 127 kariškiai iš TSRS GM ODK, 16 BMD, 4 tankai, 1 ryšių BTR, 3 URAL sunkvežimiai;
3-ajam objektui: 12 grupės „A“ darbuotojų (vyresnysis – skyriaus viršininko padėjėjas majoras Anatolijus Grečišnikovas), 30 desantininkų su 2 URAL.
(....)
Grupės „A“ operatyvinė grupė, vadovaujama A. Grečišnikovo, po to, kai 01.43 val. užėmė objektą Nr. 3 (Lietuvos radijo ir televizijos centro radijofonijos cechą), gavo įsakymą padėti grupei Nr. 1 (LRT). 0:20 val. grupė „A“ išvyko prie objekto Nr. 1 ir 02:40 val. atvyko į vietą“, – rašoma Sausio 13-osios bylos nutartyje. Tai iš esmės yra visa informacija apie objektą Nr. 3.
Iš čia vykusio šturmo nėra jokių viešai publikuotų nuotraukų, vaizdo įrašų, nėra ir viešų liudijimų, nors objektui šturmuoti išskirta sovietų formaliai antiteroristinio dalinio grupė, remiama desantininkų – Sausio įvykių metu „Alfa“ grupė objektus užiminėjo tik 3 atvejais. O kuo ypatingas objektas Nr. 3, t.y. eilinė stotis?
Pradėta statyti dar 1937 m., ji buvo beveik baigta prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – tai buvo viena naujausių stočių. Ir nors siųstuvo įrengti lenkai nespėjo, o 121 metrų aukščio anteną vokiečiai susprogdino 1944-ųjų liepą, sovietmečiu čia vėl veikė radijo stotis su trimis galingais siųstuvais.
Stotis, anot E. Ramono, turėjo ir kitą paskirtį – su turima įranga buvo bandoma slopinti BBC, laisvosios Europos ir kitų radijo stočių bangas, jei to nepavykdavo padaryti Algirdo g. buvusiam „Objektui 600“. Bet Sausio įvykių metu Objekto Nr. 3 paskirtis buvo ne slopinti, o perduoti signalą.
„Siųstuvais Tujų g. galima buvo padengti 100 km, na, pusantro šimto km, jei būdavo geros oro sąlygos. Čia veikė viena programa rusų kalba – „Majak“ ir dvi lietuviškos. Viskas buvo skirta Vilniaus regionui“, – „Delfi“ pasakojo E. Ramonas.
Sausio įvykių metu jis dirbo prie pat TV bokšto esančiose administracinėse patalpose ir buvo atsakingas ir už objektą Tujų g. – ne tik kaip vyriausiasis energetikas, kuris rūpinosi tuometinio „Telecentro“ patalpų energijos aprūpinimu visoje šalyje, bet ir kaip budintysis.
1991-ųjų sausio 12-osios vakarą, kai įtampa buvo pasiekusi aukščiausią tašką, o prie strateginių objektų nepriklausomos Lietuvos valdžia pasiuntė sustiprintas pareigūnų (tiesa, neginkluotų, vengiant provokacijų) pajėgas. Objektus dar saugojo ir eiliniai gyventojai – anuomet studentai, darbuotojai, pensininkai, šiandieniniai įmonių vadovai, eiliniai darbuotojai, dizaineriai, įžymybės ir niekuo neišsiskiriantys eiliniai žmonės arba tie, kurių jau nėra gyvųjų gretose.
Tą naktį šimtai jų supo Radijo ir televizijos pastatą, keli tūkstančiai – TV bokštą, prasidėjus šturmui – keliolika tūkstančių – Aukščiausiąją Tarybą (AT, dabartinį Seimą). Visur buvo ir kameros, fotoaparatai. Bet Tujų g. 2 buvo keistai tylu ir ramu. Iš čia vykusių įvykių nerasi jokios vaizdinės medžiagos. Tiesą pasakius, tai, kas čia įvyko toliau, jau prasidėjus sausio 13-jai, iki šiol buvo tarsi išsitrynę iš atminties, bent jau viešai nekalbėta. Ir bandant prisiminti pasipylė skirtingos versijos.
Buvo milicininkai ar ne?
Pirmasis netikėtumas laukė dairantis po sovietų atsiminimus, mat painiojami adresai: vietoje Tujų g. 2 nurodoma netoliese esanti Mėnulio gatvė, kurioje nieko svarbaus nebuvo. Kitas netikėtumas – iki šiol nesutariama, kodėl šis objektas Nr. 3 buvo reikšmingas. Ir ar jis iš viso buvo saugojamas?
Anot E. Ramono, fiziškai Tujų g. esančiame objekte budėjo trys asmenys, tarp kurių vyresnysis kurių buvo Arsenijus Potapovas. Sausio 12-ąją, anot E. Ramono, buvo sustiprinta apsauga.
„Budintysis telefonu mane informavo apie prie posto pasirodžius uniformuotus vyrus, lipančius iš autobuso. Paskambinau Jonui Stabingiui į ministeriją, sakė, kad tai galbūt milicininkai. Davė Misiukonio (tuometinis Lietuvos vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis. Red. Past.) telefono numerį. Paskambinau ir jis patvirtino, kad autobusu pastiprinimui išsiųsta milicininkų grupė, ginkluota pistoletais, ir stovi Tujų g. Tai buvo prieš vidurnaktį.
A. Potapovas pakalbėjo su milicininkas, įsitikino, kad jų kokardose – lietuviški Vyčiai, o tada man šią informaciją perdavė“, – tikino E. Ramonas. Tačiau paskambinęs vėliau jis teigė, kad ragelio jau niekas nekėlė, o siųstuvai buvo išjungti.
Tik vėliau A. Potapovas jam papasakojęs, kad atvykę sovietų kariai įsakė išjungti siųstuvus – taip ir buvo padaryta be jokių ginčų. Pačių tiesioginių šturmo liudininkų Tujų g. 2, anot E. Ramono, nėra tarp gyvųjų, A. Potapovas mirė pernai. Tad informacijos apie Objektą Nr. 3 ir kas ten iš tikrųjų nutiko atvykus sovietų kariams liko labai nedaug. Jei objekto nesaugojo, tai kodėl jį šturmavo elitinis dalinys, o jei saugojo, kodėl taip skiriasi versijos?
Vieną versiją iš dalies patvirtina buvęs sovietų armijos majoras Michailas Postubajevas knygoje „Agresijos kronika“. Joje rašoma, kad majoro A. Grečišnikovo vadovaujami „Alfa“ kariai ir desantininkai „pateko į 20 milicininkų saugomo objekto teritoriją, nuginklavo apsaugininką ir sustabdė stoties darbą“. „Alfa“ išvyko į Konarskio gatvę, o objektą Nr. 3 liko saugoti desantininkai.
Beje, tokia pati informacija nurodoma ir Vilniaus Apygardos teismo nuosprendyje 1999 metais. Čia konstatuojama, kad prie 3-ojo objekto – „40-ojo radijo retransliavimo centro 1 val. 00 min., majoro A. Grečišnikovo vadovaujama operatyvinė karininkų grupė sukaustė įvažiavimą į objekto teritoriją saugojusių maždaug 20-ties milicijos darbuotojų veiksmus, ir, prasiskverbę į radijo centro patalpas, be to, nuginklavę sargybinį, išjungė radijo retransliatorių. Šis objektas 1 val. 43 min. jau buvo kontroliuojamas. Organizavus, kad sargyboje būtų desantininkai, 2 val. 20 min. operatyvinei grupei buvo įsakyta grįžti pagalbai prie pirmo objekto, kur ji nuvyko 2 val. 40 min“.
Tačiau „Delfi“ susisiekus su tuometiniais pareigūnų tiesioginiais vadovais, jie neigė iš viso ką nors žinoję apie milicininkų neva saugotą objektą Tujų g. 2., nes šis objektas į saugomųjų sąrašą nebuvo įtrauktas. Jeigu būtų buvęs – visa tai būtų užfiksuota užrašuose. Juk negali 20 milicininkų sudėti ginklus ir be žinios išsivaikščioti, tiesa?
„Milicija saugojo AT, Radiją ir Televiziją, TV bokštą, kitus objektus – visos pajėgos buvo sustiprintos ten. Budėjimai truko po 15 valandų, keitėsi pamainos, bet Tujų g. 2 jų nebuvo“, – „Delfi“ tikino M. Misiukonis. Nei jis, nei „Delfi“ kalbintas tuometinis policijos komisaras Petras Liubertas teigė neprisimenantys, kad Tujų g. 2 iš viso būta pareigūnų. Abu pašnekovai kelis sykius pakartojo, kad savo užrašuose, kur minučių tikslumu surašyti visi skambučiai bei veiksmai, nėra nieko, kas patvirtintų, jog kas nors iš viso saugojo šį strateginį objektą – vieną daugelio tokių.
Liudydamas Sausio 13-osios byloje prieštaringos reputacijos M. Misiukonis anksčiau yra užsiminęs, kad VRM dar iki Sausio 13-osios įvykių „turėjo informacijos, kad gali būti X diena“.
„Vienos dienos tikslumu, ta informacija buvo gauta ne iš vieno – iš kelių šaltinių“, – apklausiamas liudytoju Vilniaus apygardos teisme sakė tuometinis vidaus reikalų ministras.
Kryme matytas braižas
Išties, apie tai, kad kažkas blogo nutiks, kalbėti dabar lengva, ypač iš šių dienų perspektyvos. Ir pavyzdžių galima rasti šviežesnių. Pavyzdžiui, lyginant 2014-ųjų Rusijos įvykdytą Krymo užėmimo scenarijų bei Sausio 13-ąją galima įžvelgti daug panašumų, netgi identišką braižą: ir anuomet, 1991-siais, ir 2014-siais „specialiajai operacijai“ rengtasi iš anksto: vykdyta žvalgyba, nuteikinėtos visuomenės grupės, sudaryti marionetinių, Kremliui ištikimų kolaborantų valdžios dariniai – „Gelbėjimo komitetas“ Lietuvoje 1991 m. ir separatistų autonominiai dariniai Kryme 2014-siais.
Abiem atvejais bandyta užimti valdžios pastatus, o nepavykus iš pirmo karto pasitelkti rusų kariai. Pavyzdžiui, ir 1991-ųjų sausį, kai iš pradžių „Jedinstvininkai“ sausio 8-ąją mėgino šturmuoti AT, o vėliau bandyta užsmaugti žiniasklaidą – sausio 11-ąją tankais ir šarvuočiais šturmuoti Spaudos rūmai, ir 2014-aisiais Kryme tai buvo panašios operacijos. Ir tai nebuvo stichiniai veiksmai.
Vienas Sausio 13-osios bylos liudytojų neslėpė, kad visų objektų užėmimo pasiruošimas vyko 1990 metais – Michailo Gorbačiovo atvykimo metu, kai buvo žvalgomasi Vilniuje ir ruošiamasi strateginių objektų užėmimui.
Pavyzdžiui, dar 1990 m. rugpjūčio 8 d., 12.00 val., Pabaltijo Kariniame štabe Rygoje vyko pasitarimas, kuriame buvo numatyti pirmieji objektai užgrobimui: Telecentras, Telegrafas ir Radijo taškai. Viename dokumentų segtuve buvo ir Vilniaus žemėlapis, ten pažymėti objektai: AT, TV bokštas, „Sąjūdžio“ būstinė, „draugiškos pajėgos“, t.y. tada dar formaliai nė nesuformuotų „Jedinstvininkų“ būstinės.
Šį žemėlapį 1990 m. kovo mėn. sudarė Vilniaus garnizono komendantas ir išsiuntė 76-osios divizijos operatyviniam skyriui. Būtent 76-osios desantininkų divizijos 234-asis pulkas pirmosiomis 1991-ųjų sausio dienomis iš Pskovo buvo permestas į Vilnių. Formaliai – užtikrinti „šaukimą į sovietinę armiją“, o realiai desantininkų užduotys buvo visai kitos.
Kai Sausio 13-ąją desantininkai pajudėjo link trijų objektų, kartu su jais vyko ir Mykolo Burokevičiaus bei Juozo Jermalavičiaus suorganizuotų „Jedinstvo“ grupuotės „draugovininkai“ – vietiniai kolaborantai, pasirišę raudonus raiščius. Tačiau į objektą Nr. 3 vyko tik kariškiai.
O prie tuometinės vyriausybės (dabartinis Užsienio reikalų ministerijos pastatas) bei AT pastatų jau buvo mesti būtent „Jedinstvininkai“, kurie, kaip „Delfi“ pripažino tiek M. Misiukonis, tiek P. Liubertas, jau netgi buvo įsibrovę į ministrų kabineto patalpas, esą norėdami vidurnaktį pateikti „darbininkų peticiją“. Lietuvos milicininkai provokatorius sulaikė, o likę išsilakstė. Bet dėmesys tada jau nukrypo kitur – į „specialią karinę operaciją“, kurioje liejosi kraujas. Ne paskutinį kartą.
Nuo Vilniaus iki Bučos
Tai, kad šturmuoti strateginius objektus Vilniuje buvo patikėta SSRS ginkluotųjų pajėgų grietinėlei – 7-osios KGB valdybos vyrukams iš „Alfa“ grupės, neturėtų stebinti: iš užsispyrusių lietuvių laukta pasipriešinimo, kurį turėjo numalšinti specialiai parengtas dalinys. Tačiau sovietai turėjo kitą problemą: strateginius objektus saugojo ir tūkstančiai civilių. Vietinės, vis dar tegu ir formaliai vegetavusios Lietuvos SSRS KGB vadas generolas Romualdas Marcinkus įspėjo ir įtikino svečius iš Maskvos, kad jų planas 1-uoju objektu pasirinkti Aukščiausiąją Tarybą buvo klaida.
„Šiaurės miestelyje buvo operacijos štabas, ten susirinko visi vadai, pavaduotojai, LTSR KGB vadas R. Marcinkus sakė, kad parlamento negalima šturmuoti, nes bus daug aukų, o juk jie turėjo anksčiau šturmuoti, 11 d., kai vyko Spaudos rūmų šturmas, bet susilaikė“, – „Delfi“ pasakojo M. Misiukonis, pats buvęs ilgametis KGB darbuotojas su pilku praeities šleifu. Taip Objektas Nr. 1 – Aukščiausioji Taryba buvo laikinai išimtas iš sąrašo. Su kitų objektų šturmu nuspręsta rizikuoti.
„Alfa“ tebuvo specializuotas dalinys, kuris galėjo įvykdyti konkrečias užduotis: be kitų – prasmukti į patalpas ir perimti jų kontrolę, kas ir buvo padaryta TV bokšte bei Radijo ir televizijos pastate Konarskio gatvėje. Būtent vienam ar keliems „Alfa“ šturmuotojams priskiriama atsakomybė už laisvės gynėjo Igno Šimulionio žūtį – priešgaisrinę žarną į besibraunančius karius nukreipęs lietuvis buvo suvarpytas 7 kulkų TV bokšto vestibiulyje.
Vis dėlto perimetro apsaugą, kontrolę ir minios išvaikymo užduotis vykdė tam specialiai neparuošti, tačiau uoliai įsakymus vykdę desantininkai iš 76-osios divizijos, 234-ojo pulko – teoriškai elitinio dalinio, parengto atakuoti NATO objektus vakarinėje Reino dalyje. O kas jie buvo iš tikrųjų?
„Desantininkai visi buvo vaikų namų auklėtiniai – patys man prisipažino kitą dieną, kai atėjome susirinkti daiktų: mano motina – partija, mano tėvas – armija. Man jie patys sakė, kad jei įsakys nusukti man sprandą, tai per dvi sekundes taip ir padarys.
Jie nebuvo subtilūs. Priėjome prie medinių, apkaltų skarda durų. Sakau „užrakinta“. Tada atsistojo vienas iš kairės, kitas iš dešinės ir pašokę sinchroniškai kojomis išmušė duris. Aš šiaip jau atėjau atsiimti daiktų, bet didesnės dalies jų neliko, seifas buvo sušaudytas“, – atsiminė E. Ramonas.
Toks sovietų desantininkus apibūdinantis paveikslas – ne vienintelis ir neišskirtinis: daugelis Sausio 13-os byloje liudijusių asmenų, kuriems vienaip ar kitaip teko bendrauti su sovietų desantininkais, prisiminė jų abejingus žvilgsnius, stiklines akis, abejingumą mirčiai ir žiaurumą.
Praėjus dešimtmečiams po sausio įvykių Vilniuje visa tai, tik dar baisiau pasikartojo Ukrainoje, kur tokius pat Pskovo desantininkų abejingus žvilgsnius matė Bučos, Borodiankos, kitų su ukrainiečių žudynėmis dabar siejamų vietovių gyventojai.
Dar šių metų gruodį paviešintas „The New York Times“ tyrimas atskleidė kraupių, iki tol neviešintų detalių. Iš kruopščiai surinktų įrodymų – prie namų įrengtomis, dronų kameromis, perimtais pokalbiais bei kitais signalais galima spręsti, kad Bučoje siautėjo ne tik 64-osios motošaulių brigados kariai, kurių didelė dalis vėliau esą buvo sunaikinti mūšiuose, bet ir to paties 234-ojo desantininkų pulko vyrai iš Pskovo.
Paskutinėmis vasario dienomis patekę į ukrainiečių pasalas ir patyrę didelių nuostolių, desantininkai Bučoje vėl pasirodė kovo pradžioje. Atslinkę iš lėto nuo šiaurės vakarų pusės, palei geležinkelį, siauromis gatvėmis desantininkai ėmė šukuoti ir „valyti“ Bučos gatves.
Kaip ir 1991-ųjų sausio įvykių metu Vilniuje, taip ir šių metų kovą Bučoje 234-ojo pulko kariai negailėjo civilių: dešimtis jų rusų kariai sušaudė automobiliuose, pakelėse, prie namų sienų – tiek einančius šaligatviu, tiek jau surištomis rankomis, kaip belaisvius. Metodinius ukrainiečių šaudymus mažų mažiausiai matė ir jiems kelio neužkirto 234-ojo pulko vadas, papulkininkis (šis laipsnis NATO šalyse atitinka pulkininko leitenanto laipsnį) Artiomas Gorodilovas.
Prieš kelerius metus ir taip elitinėmis laikomose desantininkų pajėgose, parodomuoju pavyzdžiu vadinamoje 76-oje divizijoje, jos 234-asis pulkas buvo aprūpintas naujausia kovine technika, nesiskundė personalo užpildymo problemomis – turėjo apie 2 tūkst. karių.
Tai turėjo būti gerai parengtų, motyvuotų karių pulkas, kuriam vadovavęs A. Gorodilovas 2021-siais pripažintas geriausiu pulko vadu desantininkų pajėgose. Jis netgi neslėpė, kad įkvėpimo dėl karjeros pasirinkimo sėmėsi savo tėvo – desantininko iš to paties 234-ojo pulko, dalyvavusio „specialiojoje operacijoje Vilniuje“.
O realaus karo metu paaiškėjo, kad 234-asis pulkas – tai ne tik į ukrainiečių teritorinės gynybos bei specialiųjų pajėgų pasalas lengvai įviliojamų karių eilinis dalinys, bet ir sadistų bei civilių žudikų sambūris, kuriam vadovauja eilinis karo nusikaltėlis.
Toks pats, kaip ir 1991-ųjų sausį desantininkams vadovavęs pulkininkas Vasilijus Kustriu, kurį daugelis įsiminė dar iš sausio 11-osios prie Spaudos rūmų, kai automatu ginkluotas ir ant BMD užsilipęs karininkas dalijo nurodymus, o tada pats paleido kulkų seriją ir sužeidė Vytautą Lukšį.
Kaip ir 1991-siais, kai desantininkų kovos mašinomis 234-ojo pulko kariai traiškė, šaudė arba automatų buožėmis trankė lietuvius prie TV bokšto, taip ir šį kartą, vos tik atsirado galimybė atkeršyti už patirtus nuostolius, desantininkai ginklus ir kovos techniką nukreipė prieš civilius. Be to, desantininkai elgėsi taip pat, kaip ir jų pirmtakai, užėmę objektus Vilniuje 1991.
Okupantai išvyko, o teritorija sunyko
„Jie nebuvo subtilūs. Priėjome prie medinių, apkaltų skarda durų. Sakau „užrakinta“. Tada atsistojo vienas iš kairės, kita iš dešinės ir pašokę sinchroniškai kojomis išmušė duris. Aš šiaip jau atėjau atsiimti daiktų, bet didesnės dalies jų neliko, o seifas buvo sušaudytas.
Didžiausia betvarkė buvo iš karto po šturmo: kariai šaudė kaip reikiant, visos durys buvo išlaužytos – neliko nė vienų sveikų. Pirmąją naktį surado 100 litrų spirito, o dar „Paukščių take“ rado konjako ir kitų gėrimų, tai šventė pergalę, o ryte tvyrojo alkoholio kvapas, kažkodėl buvo išmėtytos vištos.
Galiausiai, jau išsikraustę po pučo, jie kažkodėl sudaužė visas lempas su gyvsidabriu – teko kviesti specialistus, kad surinktų“, – pasakojo E. Ramonas. Plėšikavimo atvejų netrūko ir užimtose Ukrainos gyvenvietėse. Kai rusų kariai užima, o vėliau palieka patalpas, visada galima nesunkiai atpažinti iš palikto šiukšlyno, suniokoto inventoriaus, kokios šalies kariai čia lankėsi.
Praėjus kelioms dienoms po šturmo Vilniuje, 234-ojo pulko desantininkai paliko Lietuvą, o užimtų objektų apsauga patikėta vietos okupacinėms pajėgoms. Vienas šių objektų buvo ir Tujų gatvėje, kuriame okupantai šeimininkavo iki pat 1991-ųjų rugpjūčio pučo.
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Jonas Andriuškevičius, kuris padėjo prokurorams narplioti Sausio 13-osios bylą, „Delfi“ teigė, kad net ir retransliavimo centras Tujų g. iš tikrųjų nebuvo jau toks ypatingas strateginis objektas, kaip Radijo ir TV pastatai ar AT rūmai, tačiau sovietai apie tai galėjo nežinoti.
„Galbūt jiems Tujų g. objektas buvo mažiausiai pažįstamas, nes TV bokštą žvalgė kelios dienos iki šturmo, tyrinėjo, pro kur reikės brautis, prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato irgi buvo savų žmonių“, – apie lietuvių gretose buvusius išdavikus lakoniškai užsiminė J. Andriškevičius.
Tiesa, tiek sovietų žvalgyba, tiek išdavikai tikrai ne viską žinojo ir net pervertino kai kurių vietų svarbą. Pavyzdžiui, prie Radijo ir TV Konarskio g. esantį sargybos pastatą šturmavo neadekvačiai daug sovietų karių, nors viduje tebuvo du žmonės, abu neginkluoti.
Tujų g. pastatą „Alfa“ ir desantininkai užėmė be šūvio ir netgi sugebėjo nieko nesugadinti. Priešingai, vienu metu siųstuvus panaudojo savo signalų retransliacijai, nors iš šio objekto iškraustyti lietuviai įrengė siųstuvų tašką visai netoliese, prie pat Spaudos rūmų.
Paradoksalu tai, kad Tujų g. esanti radijo stotis labiau sunyko pastaraisiais metais. 2015-siais iš „Telecentro“ nupirkta, „MG Valda“ (o dabar „Darnu group“) priklausanti teritorija – 7 ha dabar yra visiškai apleista.
Savivaldybei neleidus keisti sklypo paskirties, planai pastatyti daugiabučius vaizdingoje vietoje sugriuvo. Dabar čia lankosi benamiai, svaigalų, kvaišalų mėgėjai, jau nesyk sukėlę gaisrus.
