Be to, kvietimas Ukrainai prie aljanso jungtis po karo, signataro matymu, pasiųstų žinią Rusijai ir jos lyderiui Vladimirui Putinui tęsti karą kuo ilgiau.
„Pradėkime nuo bazinių Ukrainos pakvietimo alternatyvų (nekvietimo, Ukrainos narystės neįmanomumo kaip trečios alternatyvos čia nesvarstome – tai kita ir bloga tema), pasvarstykime jų galimybes. Pamatysime, kad vienos įmanomos, bet nereikšmingos, kitos svarbios, bet neįmanomos iš principo, kol nebus panaikintos tam tikros įsigalėjusios NATO šalių nuomonės – girnos trukdančios praverti duris, kurios tik teoriškai yra atviros“, – feisbuke trečiadienį rašė A. Januška.
Realiai, anot jo, yra du pagrindiniai keliai, dvi alternatyvos:
1. Ukrainą kviečiame tapti NATO nare dabar;
2. Kviečiame dabar, bet iš tiesų priimame kada nors vėliau (realiai – „po karo“). Tai esą būtų kompromisas.
„Pirmoji alternatyva. Vilniuje NATO vadovai kviečia Ukrainą prisijungti prie NATO sutarties be jokių išlygų. Tai būtų galingas atgrasymo ėjimas, kuris pagal tezę, kuria mes visi tikime, kad V. Putinas reaguoja tik į jėgą, potencialiai galėtų: a) sustabdyti karą, nes V. Putinas nenorės kariauti prieš NATO; b) užkirsti kelią branduolinei eskalacijai, nes grasinti JAV branduoliniu ginklu net V. Putinui yra kvaila, beprasmiška ir beviltiška.
Tačiau tai šiandien neįmanoma. Kodėl? Todėl, kad visų galvose ir tame tarpe tų, kurie skaito šį tekstą, yra išmoktos dvi dogmos. Dogmos šiuo atveju – įsigalėjusios nerašytos taisyklės, nuomonės, kurios yra „teisingos“ ir nereikalauja įrodymų“, – dėstė signataras ir pristatė tas dogmas.
„Pirmoji dogma. Šis karas yra tik Ukrainos ir Rusijos karas, ne NATO karas. NATO su Rusija nekariauja. Taškas, amen. Iš to seka, kad kol Ukraina kariauja, tai yra kol Rusija puola, pakviesti Ukrainą į NATO iš principo neįmanoma, nes NATO nuo pakvietimo stotų į karą, kas neįmanoma, nes NATO su Rusija nekariauja. Taigi, kol Rusija kariauja, NATO nekariauja, pakvietimas neįmanomas.
Antroji dogma. NATO nepriima šalių, kurios neturi pilno valstybingumo, ypač jei nekontroliuoja dalies teritorijos, sienų, ar sienos nėra nustatytos. Taškas. Amen. Iš to seka, kad, kol Ukraina neišvarys rusų iš savo teritorijos arba neatsisakys savo šiandien okupuotų teritorijų rusų naudai (tikėkime, kad to niekada nebus), dėl galimų taikos derybų naudingų rusams (formulė – teritorijos už taiką arba NATO narystę), tol pakvietimas neįmanomas“, – teigė A. Januška.
Anksčiau, anot jo, buvo ir trečioji dogma, taikyta Baltijos šalims, kurią pavyko išnaikinti.
„Trečioji dogma. NATO nepriima į NATO šalių, kurios yra neapginamos. Taškas. Iš to sekė, kad, kadangi buvo manoma, kad Baltijos šalys yra iš principo neapginamos dėl geografinio artumo Rusijai, Baltarusijai, bei yra mažos, tai yra neturi gynybinio gylio, todėl buvo argumentuojama, kad jų priėmimas yra provokacija ir NATO silpninimas, todėl jos niekada negalės būti priimtos, kol Rusija bus grėsmė, o kai nebus – nebus reikalo priimti. Kaip pavyko tą pakeisti – atskira tema. Bet pavyko“, – pažymėjo signataras.
Taigi, anot jo, istorija leidžia daryti išvadą, kad įsisenėjusias nuomones galima įveikti, reikia tik argumentų ir valios.
„Jei tuo metu būtų tokio Lietuvos aukščiausio politikų lygio valia kaip šiandien, tai Lietuva gal būtų nebepriimta į NATO, o šiandien gal ir okupuota“, – pridūrė A. Januška.
„Argumentų dėl dogmų yra daug, tai – atskira tema. Trumpai: antroji dogma turi paneigimo precedentą – padalinta šalis – Vokietija į VDR (rusų) ir VFR (NATO). Pirmoji dogma – NATO jau realiai kariauja, tiekia ginklus Ukrainai, tik ribotai. Vien ką reiškia Ramšteino ginklų tiekimo koordinavimo formatas. Ir V. Putinas tą jau naudoja vidaus propagandai, tad bijoti propagandos ir dėl to neverta. Be to, „kariavimą-nekariavimą“, kaip naudingą V. Putinui, derėtų pakeisti „gynybos“ naratyvu – NATO nepuola Rusijos, bet „NATO gina save ir savo sąjungininkus, kurie gina NATO“ ir nuo rusų“, – toliau komentavo A. Januška.
„Ar kas nors girdėjote, kad kas nors, pvz. Prezidentas Lietuvoje būtų iš esmės atakavęs šias dogmas, nes tai fundamentalios kliūtys Ukrainos pakvietimui. Negirdėjote, nes niekas apie tai nekalba (išskyrus užsienio reikalų ministrą). Tai ko norėti?
O ką girdėjote? Girdėjome iškart siūlomus kompromisus. Pažiūrėkime kur jie veda“, – pasiūlė signataras.
„Antroji alternatyva – atidėtas pakvietimas. Perspektyva ateičiai. Yra dvi galimybės.
2A) Pakviečiama dabar, priimama nustatyta konkreti data – pvz. po metų (bet ne „po karo“ – nesusiejama su karo pabaigos reikalavimu). Tai būtų labai reikšmingas pakvietimas. Bet neįmanomas dėl priežasčių, jau išdėstytų pirmajam scenarijui – alternatyvai. Toks pakvietimas reikštų, kad abi dogmos vis tiek turi būti paneigtos dabar – ta prasme, sutarta, kad po metų jos negalios. Bet tai šiandien neįmanoma, nes niekas to neprašo, nekariauja su dogmomis, o jų apeiti ar ignoruoti neįmanoma pučiant švilpuką. Šis 2A scenarijus reikštų, kad iš esmės Ukraina yra NATO narė, bet tai įsigalios tik po metų, o tai reiškia JAV senato ratifikavimą kaip pilnos narystės. Bet taip nebus. O sakyti, kad kovoji už pakvietimą, nenuritinus šių dviejų dogmų akmenų, užvertusių duris – tik parodomoji akcija.
2B) Pakviečiama dabar, tampama „po karo“. Nesvarbu, kokia konkreti šio pakvietimo formulė būtų deklaracijoje, kurios dabar „intensyviai ieškoma“, kaip sako Prezidentas (kai bus tam tikros sąlygos, „po karo“, to neminint ar panašiai), vis tiek viskas reikštų „po karo“, kaip besuksi. Nes toks pakvietimas reiškia, kad diskusijos dėl dogmų atidedamos „po karo“, tai yra problema nesprendžiama, o atidedama. Dažnai tai nėra blogai, bet šiuo atveju tai nėra nei Ukrainos, nei Lietuvos tikras interesas.
Taigi, priėjome prie to, apie ką iš esmės ir sukasi šiandien visi reikalai, apsimetant, kad čia rimta.
Kur čia problemos? Pirmiausia neapibrėžtumas dėl karo pabaigos. Be to V. Putinas gauna signalą siekti, kad karas ilgai nesibaigtų. O JAV sako, kad mes nenorime daugiau duoti pažadų, kurie priklausytų ne nuo JAV valios, o nuo karo pabaigos aplinkybių. Tai yra tuščių pažadų šiandien, tokių kurie buvo Bukarešto samite 2008 m., kurie privedė prie Gruzijos ir Ukrainos okupacijų. Ir dėl to, kad „kol bus Rusija, niekad nebus „po karo“ “.
Toks pažadas yra labai netvirtas, nes jei tai būtų rimtas įsipareigojimas, tai tokį pažadą turėtų ratifikuoti JAV senatas, o senatas negali ratifikuoti pažado, kad kažkas gal įvyks ateityje.
Todėl tokio tipo pažadai iš esmės tėra saviapgaulė, reikalinga politikų veidų išsaugojimui, kai realybė vadinama pesimizmu, o apgaulė – svarbiu optimizmu, keičiančiu pasaulį. Politikai, kai neranda sprendimo, siunčia teigiamą signalą, nes jiems teigiamas signalas yra bet kokia smulkmena dėl ko jie susitaria, kad skruzdėlė atrodytų drambliu.
Tai mes ir stebime – „sunkias“ diskusijas, kai realiai viskas gali suktis apie tokią ateitį, kai daugumos politikų gali nebebūti politikoje, nebebus ir atsakomybės. O jei karas baigsis greitai, tai ir be šio pažado Ukraina bus priimta.
Galima sakyti, kad tai – geriau nei niekas. Tai tipiškas pasiteisinimas, kai gyvename žemiausios kartelės kompromisų Vakaruose, silpnumo Vakaruose, kuriais naudojasi V. Putinas.
Iš esmės šis kompromisas reiškia, kad jei mes dabar pasižadėsime, tai turėsime gyventi su tuo pažadu, laukti „karo pabaigos“ ir bandyti viską iš naujo, vykdyti pažadą, kurį kažkada padarėme, tikintis, kad laikas ir Ukraina dogmas padarys neaktualias Ukrainai. Tai yra Ukraina vis tiek savo gyvybėmis turės išsikovoti „teisę“. Jei neįvykdysime – tai „Vilnius“, žiūrint atgaline data, bus davęs tuščią pažadą, jei įvykdysime – politikai galės pasigirti, o Vilniaus samitas atgaline data įgys istoriškumą. Gal tai ir yra geriau nei niekas, kiekvienam pagal skonį.
Kas yra blogai su šiuo kompromisu, kad suteiksime dar vieną progą, argumentą ir stimulą V. Putinui įtikinėti savo vergus, kad reikia kovoti ir žudyti ilgiau, kad karas kuo ilgiau tęstųsi“, – rašė A. Januška.
Vietoje to, kad kovotume už šį „bereikšmį kompromisą“, jis pasiūlė siekti, kad NATO įsipareigotų aiškiai Ukrainos pergalei raštu, deklaracijoje, ir įsipareigotų tiekti toliašaudžius ginklus, kurie galėtų Rusijos teritorijoje naikinti rusų ginklus, naikinančius Ukrainos infrastruktūrą ir Ukrainos vaikus.
Bet tai, anot A. Januškos, taip pat greičiausiai nenutiks.
„Tai sunku, sunkiau nei „kautis“ dėl „narystės po karo“. Toliašaudžių ginklų tiekimas čia ir dabar būtų žymiai žymiai svarbiau to, kas bus „po karo“.
Bet greičiausiai tai neįvyks. Nes kliūtis yra dar viena neliečiama ir paslaptinga dogma, kurios daug aukštų politikų viešai nepripažįsta ir kuri vadinasi „neprovokuokime Rusijos“. Argumentas čia yra net gilesnis. Ukrainos pergalė negali virsti Rusijos sutriuškinimu, nes Rusija kaip branduolinė valstybė turi išlikti vientisa ir V. Putinas ar jo chunta turi kontroliuoti situaciją, nes įsivaizduojamas nestabilumas branduolinėje valstybėje yra baisesnis už genocido nusikaltėlį valdžioje. Iš to seka, jei ši dogma išliks, ukrainiečiams nematyti toliašaudės artilerijos, o mes būsime maitinami dosnių vakarų idilija, kai iš tiesų ta parama yra pigus nusipirkimas sau ramybės ukrainiečių gyvybių ir kovos už mūsų gerovės gyvenimą sąskaita.
Šiaip jau, kaip besibaigtų ši intriga, reiktų ateityje viską permąstyti, o išankstinius kompromisus (kaip diplomatinę klaidą) mesti į šiukšlių dėžę.
Ir džiaugtis Vilniaus samitu, nes vis tiek gerai kad jis vyksta ir Lietuva bent laikinai – dėmesio centre. Ir vis tiek kažkas bus pažadėta Ukrainai geresnio nei vakar, nors tam gal ir nereikia aukščiausio lygio susitikimų“, – savo įrašą feisbuke užbaigė A. Januška.
Žodžių junginį „po karo“ A. Januška savo tekste vartojo pasiremdamas prof. Vytauto Landsbergio citata.
V. Landsbergis tuščiomis kalbomis įvardijo tai, kad Ukraina „kur nors“ bus priimta po karo. „Kada bus tas „po karo“? Niekada“, – sakė jis.
„Kol bus Rusija, niekad nebus „po karo“. Tai tada vyrai ir moterys kalbėkit atvirai – „po Rusijos“, kai nebeliks Rusijos. Gal tada dar pasaulis galės gyventi. Ačiū už jūsų dėmesį“, – antradienį po Vilniaus universitete vykusios tarptautinės konferencijos žurnalistams kalbėjo V. Landsbergis.
Plačiau apie tai – čia.
