Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo ministras Gintautas Jakštas, Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė, Seimo narė prof. Vilija Targamadzė bei Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.
Vadovėlis – pagalbinė priemonė
Abejojant dėl mokslo metų pradžios be reikiamų vadovėlių, pasak švietimo, mokslo ir sporto ministro G. Jakšto, reikėtų suprasti, kad mokytojai nėra tokie, kurie gali dirbti tik iš vadovėlių.
„Vadovėlis yra mokytojo pagalbinė priemonė, nors ir turi tokį skambų pavadinimą, ir atrodo, kad jis vadovautų mokytojui, o ne mokytojas vadovautų klasei bei naudotų įvairias pagalbines priemones, tarp kurių ir vadovėliai, ir kitokia mokymo medžiaga“, – sakė jis.
Nepaisant to, kaip akcentavo ministras, darbai vyksta gana sparčiai ir pagal planą.
„Vadovėlių atnaujintoms programoms registruose jau yra 33 iš suplanuotų 52. Likusieji turėtų pasirodyti rugsėjo mėnesį, kai kas dar ir per vasarą. Kiekvieną dieną informaciją atsinaujina. Pagal preliminarius planus matome, kad tai, kas suplanuota, kad spėtų iki rugsėjo galo, leidykloms pavyksta, bet, aišku, visada gali atsitikti kažkokių netikėtumų“, – kalbėjo G. Jakštas.
Anot jo, mokytojai apie naujas ugdymo programas buvo informuoti ir apmokyti jau gana seniai, nes ugdmo programų turinys nuolat keičiasi.
„Toks didesnis pokytis įvyksta kas dešimt metų, kai jos yra atnaujinamos iš esmės. Kai kur tas atnaujinimas įvyksta minimalus, kai kur didesnis. Kartais atsiranda tik kokia viena papildoma tema. Mums yra svarbu, kad mokytojai pasiruoštų, dėl to, kai prieš šiek tiek daugiau nei metus buvo atnaujintas ugdymo turinys, buvo mokymai mokytojams. Aišku, ne visi juose dalyvavo, bet mes visų nepriversime, jeigu nėra noro – ruošiasi kitais būdais.
Taigi, koks bus ugdymo turinys, jau yra senokai žinoma, o mes, kad padėtume mokytojams, siekiame, kad būtų vadovėliai ir kita pagalbinė mokytojo medžiaga. Dėl to čia labai stipriai padeda dalykininkų asociacijos, kurios, aišku, buvo kartu su kitais mokytojais, ekspertais įtrauktos į turinio atnaujinimą ir dabar yra rengiama mokymo medžiaga“, – teigė švietimo, mokslo ir sporto ministras.
Pasak pašnekovo, tikėtina, kad situacijų yra tikrai įvairių, tad ir mokytojų, kurie nepasiruošę dirbti be naujų vadovėlių, tikrai gali būti. Visgi tai, kaip kalbėjo G. Jakštas, ir mokytojo atsakomybės klausimas, tad tam tikros reformos atidėtos tikrai nebus.
„Ugdymo turinys turi keistis ir, jeigu atidėsime dar metus, kokios prielaidos, kad per tuos metus jau bus pasižiūrėta, kas pasikeitė?“, – kėlė klausimą jis.
Mokytojų stoka
Mokytojų trūkumas – jau ne vienerius metus Lietuvoje matoma problema, tačiau švietimo, mokslo ir sporto ministras mano, kad tai – pačių mokyklų arba savivaldybių rūpestis. Radijo eteryje jis paaiškino savo argumentus.
„Turime vis tiek atimti ir paklausos pasiūlą, ir pažiūrėti, ar paklausa viršija mokytojų pasiūlą. Šiuo metu jokiais duomenimis nematau, kad mokytojų pasiūla būtų mažesnė nei paklausa. Pasiūlos vis dar yra daugiau nei paklausos.
Suprantame, kad kartais yra pasidaromos kažkokios apklausos, kiek mokykloje trūksta mokytojų ir skambiais skaičiais bandoma manipuliuoti, bet nėra net įdėta skelbimo, kad ieškoma mokytojų. Užimtumo tarnyboje yra skelbiamos laisvos darbo vietos, tai ten yra mažiau nei 400 laisvų darbo vietų, o mokytojų, ieškančių darbo, yra daugiau nei pusantro tūkstančio. Pažiūrėjus pagal savivaldybes ir pagal dalykus, praktiškai visose savivaldybėse visų dalykų mokytojų ieško daugiau darbo, negu yra laisvų darbo vietų“, – dalijosi G. Jakštas.
Anot jo, pritraukti mokytojus dirbti nėra lengva, tačiau yra savivaldybių, kurios stengiasi sudaryti mokytojams geras darbo sąlygas.
„Yra savivaldybių, kurios stengiasi tarp savivaldybėje esančių mokyklų suderinti krūvius ir ieškoti, pavyzdžiui, vieno mokytojo kelioms mokykloms, kad jam nereikėtų vienu metu būti dviejose vietose, ir tokiu būdu užsitikrinti krūvį. Taigi, yra tų sektinų pavyzdžių, bet kartu matome, kad yra pavyzdžių, kai kalbama, kad trūksta, bet nėra net skelbimai niekur įdėti.
Kad mes matytume realią situaciją, tai mažiausiai, ką reikėtų apdaryti – paskelbti apie laisvas darbo vietas, nes, kai planuojame, kokių mokytojų ruošti daugiau, yra atsižvelgiama į nacionalinę statistiką: ko trūksta. Mes turime įvairias skatinimo priemones, bet, jeigu nieko nežinosime, apart tokių anekdotinių situacijų socialiniuose tinkluose ar tiesiog pasakius kažkam, kad man trūksta tiek ir tiek mokytojų, bet niekur to neskelbiant, tai tikrai negalėsime užtikrinti sklandžios nacionalinės politikos“, – teigė švietimo, mokslo ir sporto ministras.
G. Jakšto teigimu, tokia situacija tęsiasi jau ne vienerius metus.
„Tas „trūksta mokytojų“ nėra šių metų naujiena. Prieš dešimt metų jau kalbėdavo, kad trūksta, bet matydavome, kad į mokyklą įsidarbina kas trečias, įgijęs pedagogo kvalifikaciją. Tie, kas neįsidarbino, nesėdi ant suoliuko ir nelaukia 10 metų, kada juos pakvies į mokykla dirbti. Jie įsidarbina kažkur kitur.
Jeigu mes paruošėme kažkuriais metais jų gerokai daugiau, tai nereiškia, kad po trijų metų juos atrasime, dėl to turime balansuoti pagal poreikį, o poreikį galima matyti tik tada, jeigu yra viešai skelbiami skelbimai, o ne bandoma pirmiausia apsiskambinti savo pažįstamus“, – sakė jis.
Mokytojų nerimas
Laidoje dalyvavusi Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja L. Bručkienė atviravo, kad ją ministro kalboje nustebino vienas dalykas.
„Jis kalbėjo, jog nepatenkinti yra tie mokytojai, kurie galbūt net nesusipažinę su atnaujintomis programomis, tuo lyg bandydamas užkirsti kelią nepasitenkinimui, tarytum tu, išreikšdamas nerimą, lyg ir pripažintum, kad tu kažko nežinai ar nesupranti. Tačiau paradoksas tas, kad dalis asociacijų, kurios ir dalyvavo kurdami atnaujintas programas, ir diskutuodami, kada reikia jas paleisti, buvo prieš tai, kad šiais metais startuotų tos programos, suprasdami, kaip tai yra sudėtinga, kaip reikia papildomų priemonių, metodinės medžiagos, kiek mažai jos yra. Net prisidėdami prie kūrimo jie suprato, kad jos nepakanka tiek, kiek yra, todėl tas supriešinimas, man atrodo, yra labai manipuliatyvus“, – teigė ji.
Bendruomenėje, kaip sakė pedagogė, juntamas nerimas, o ir laiko pasiruošti pamokoms jiems teks skirti tikrai nemažai.
„Kalbėjimas, kad vadovėlis yra tik vienas iš įrankių mokytojui, tai taip, bet ką daryti mokiniams? Vadinasi, mokytojai turės paruošti papildomas priemones ir mokiniams, jeigu jie neturės vadovėlių arba jie turės senus vadovėlius, kurie neatitinka atnaujinto mokymosi turinio.
Galų gale, yra ugdymas kompetencijomis, ateina įtraukusis ugdymas, ateina įvairūs pokyčiai, tai arba tie pokyčiai yra realūs ir mums senos priemonės nebetinka, arba mes turime tuos pokyčius imituoti ir tada mums tinka visos senosios priemonės. Mokytojai, prisiimdami atsakomybę už tai, kad pateisintų tuos lūkesčius, kelia labai nepatogius klausimus – kada mes gausime tuos įrankius, kuriuos galėsime naudoti tam, kad perteiktume tą atnaujintą turinį, o ne senąjį?“, – pasakojo mokytoja L. Bručkienė.
Klausimų kyla
Siekiant sąžiningo darbo, kalbėti apie mokinių mokymą pagal naujas programas, tačiau remiantis senomis priemonėmis neteisinga, mano L. Bručkienė.
„Jeigu mes šnekame apie tą visiškai sąžiningą darbą, net jeigu, tarkime, yra trys-keturios visiškai naujos temos, o aš žinau, kad yra dalykų, kur, tarkime, net lietuviškai medžiagos nėra kol kas, nes ji yra tiesiog užsienio kalba pateikta, o tikrai ne visi mokytojai moka tas užsienio kalbas, tai verstis tą medžiagą, kad ją pritaikytum, o dar turėtum ir pritaikyti tose klasėse – pripažinkime, mes čia gauname užsakymą ir neturime deramų instrumentų tam, kad tą užsakymą įvykdytumėme“, – teigė ji.
Pasak pašnekovės, daug išeičių šioje situacijoje nėra – menkai pagelbėtų net ir skaitmeniniai vadovėliai, už kuriuos, beje, kažkam tektų sumokėti, todėl dabar belieka koncentruotis į tai, kas žadama. Visgi, kaip akcentavo pašnekovė, neramumų ir minčių kyla įvairių.
„Klausimas, ar tie naujieji vadovėliai bus kokybiški. Taip, mokyklos juos perka, bet tie vadovėliai dar net nėra išleisti. Mes gavome tik pažadą, kad tie vadovėliai bus kokybiški: mes iš pradžių sumokame, o jau kokį gausime vadovėlį, iš tokio turėsime ir mokyti.
Jeigu mes galėtumėme rinktis po metų, pavartę tuos vadovėlius, pasiaiškinę, ar jie atitinka mokinių ir mūsų poreikius, lėšos irgi būtų racionaliau išnaudotos. Dabar mes nusiperkame katę maiše, net jei ir turime tų lėšų“, – teigė mokytoja L. Bručkienė.
Atstovaudama lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungai, specialistė paaiškino, kokios pozicijos laikėsi ir kokius siūlymus teikė patys mokytojai.
„Mūsų pozicija buvo, kad (reikia) nukelti metams, ištestuoti tas programas, visų pirma, ištestuoti tarpinius atsiskaitymus neskubant, įsiklausyti į švietimo bendruomenės pastabas. Tada jau duoti užsakymą leidykloms pasiruošti, sukaupti tinkamą finansavimą vadovėliams ir tada, neskubant startuoti – be didžiulio streso ir įtampos, ir sukuriant palankesnes darbo sąlygas tiems patiems mokytojams, ir aiškumą mokiniams“, – sakė L. Bručkienė.
Ar eksperimentas bus sėkmingas?
Kaip buvo kalbama laidoje, susidaro įspūdis, kad ministerija ir mokytojai nesusikalba. Viena pusė ramina, kad viskas bus gerai, tačiau kitų akys didelės ir pilnos išgąsčio, nes chaoso bei nerimo nusimato tikrai nemažai.
Vilniaus licėjaus direktoriaus S. Jurkevičiaus teigimu, mokymo priemonė – pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi visas mokymo procesas, tad vadovėlių kokybė turi būti kažkokiu būdu užtikrinta, kad nenukentėtų mokymo kokybė.
„Mes nežinome, kas ir kiek yra padaryta, nes mokyklos dar nieko nėra gavusios, tik tikisi kažką gauti. Buvo mokymai, bet, savaime suprantama, juose negalėjo dalyvauti visi Lietuvos mokytojai, tam tikras procentas tik dalyvavo.
Tie dalyvavę mokytojai irgi nėra iki galo patenkinti tuo, ką matė, nes ir pačių lektorių galvose sumaišties yra daug. Kalbant apie kompetencijų ugdymą, jų tikrinimą ir taip toliau, tai gauname netgi tam tikrą savotiškai ironišką atspalvį tame – be galo buvo skubama tai įdiegti. Mes tikrai atsidursime tokioje neapibrėžtoje situacijoje, kada procesas vyks taip, kaip vyks“, – teigė jis.
Darbo rezultatai, anot S. Jurkevičiaus, tikrai gali nukentėti.
„Įsivaizduokite, jeigu jūs bet kuriam darbuotojui išleisdami jį į darbą neįteikiate jam reikalingų priemonių. Ko galima tikėtis iš jo darbo rezultato, turint omenyje, kad tu ne tik pats dirbi, bet dar ir kitus mokai? Ta mokymo kokybe, savaime suprantama, tarsi įgaus tokį aiškiai neapibrėžtą tam tikrą lauką. Yra daug naujų temų, yra apskritai nauji tam tikri aspektai.
Aš pats šią vasarą, visą rugpjūčio mėnesį, šiek tiek buvau prisėdęs prie istorijos programos ir matau, kad kai kurių dalykų aš ir pats nesu girdėjęs. Tam, kad kažką pasiruoštum, reikia sistemingai dirbti ir reikia laiko, o mokymo procese mokytojas turi ir mokyti, ir taisyti darbus, ir taip toliau“, – vardijo Vilniaus licėjaus direktorius.
Todėl jis sakė, jog, galima numanyti, kad ateinančiais mokslo metais mokytojai bus įsitempę, mokyklose netruks nestabilumo.
Neaiškumų daug
Seimo narės V. Targamadzės teigimu, žvelgiant į visą situaciją, nesinori tikėti, kad ministerijos ir nacionalinės švietimo agentūros darbuotojai yra taip, kaip pati sakė, stipriai atitrūkę nuo tikrovės.
„Jeigu tu tam tikrus programų taškus, kuriuos tikrai reikia atnaujinti, naujini, tada reikia labai aiškiai žinoti, kas yra bendrasis išsilavinimas. Šiandien dienai nėra aišku. Prieš daugelį metų, kai buvo paleistas tas profilinis mokymas, viskas buvo labai išblaškyta ir žiūrėkite – valstybiniuose brandos egzaminuose yra netgi olimpiadų uždaviniai, o juk reikia tikrinti, ar žmogus įgijo bendrąjį išsilavinimą.
Dėl mokymo ir mokymosi, tai reikia labai aiškiai atskirti. Taip, sako, kad mokytojai labai kūrybingi, bet jie irgi turi savo ribas. Ir fizines, ir intelektines ribas, ir taip toliau. Jie negali tiek laiko skirti, kad dar ir mokiniams mokomąją medžiagą parengtų“, – įžvalgomis dalijosi ji.
Pasak pašnekovės, visų pirma, reikėjo parengti mokomąją medžiagą, o tik tada mokytojai turėjo imtis paieškų, kaip tą medžiagą pritaikyti.
„Tai nėra taip paprasta“, – įvertino V. Targamadzė.
Galimos išeitys
Vilniaus licėjaus direktoriaus S. Jurkevičiaus vertinimu, viskas, ką gali padaryti mokykla, tai pabandyti išgyventi ir dirbti pagal atnaujinto ugdymo programą.
„Mes neturime jokio kito pasirinkimo. Iš esmės buvo bandyta sakyti neskubėti, galbūt atidėti metams, galbūt geriau pasiruošti, pamatyti mokomąsias priemones, tvarkingai įeiti į procesą, bet į bet kokius šiuos balsus nėra įsiklausoma, surandama tokių pritariančiųjų balsų, kurie sako, kad viskas čia gerai ir taip toliau.
Na, labai gaila, bet tikrai sveikas protas sako, kad visa tai daryti nuo šių metų rugsėjo pradžios tikrai nereikėjo ir, jeigu mes norime kelti sumaištį, norime kelti mokyklose įtampą, kurti nestabilumą, norime išbalansuoti visą ugdymo procesą, tai mes viską turėsime“, – pabrėžė jis.
V. Targamadzė pasidalijo, kokias išeitis mato ji.
„Reikia susėsti ir labai aiškiai sudėlioti, kaip galima padėti mokytojams ir švietimo specialistams. Turi prisidėti ir šeimos, dėl to, kad čia bus bendras darbas. Reikės kartu dirbti, investuoti būtent į vaiką. Šeimos turi suprasti, kad turi būti investicija į vaiką.
Manau, kad galima dar daug ką nuveikti. Galima parengti tam tikras metodines medžiagas, mes tikrai turime žmonių, mokytojų, kurie jau yra pasirengę tam tikroms temoms, tai galima pasidalinti tomis naujomis temomis, juo labiau, kad finansavimas yra. Reikia jį tik tikslingai panaudoti“, – teigė ji.
Tačiau viską, pabrėžė V. Targamadzė, reikėtų apgalvoti sistemingai.
„Reikia organizuoti mokymus, be jokios abejonės, bet reikia parinkti laiko tarpą, kada juos galima organizuoti. Vasarą organizuoti, kai žmonės atostogauja... Na, žinote, mokytojai irgi turi teisę į atostogas. Reikia susidėlioti labai aiškius pirmus žingsnius. Turi būti aiškumas: kada padarome tą, tada tą“, – teigė Seimo narė.
Visą „Žinių radijo“ laidą galite žiūrėti čia:
