Regionams būdingas skirtingas maistas
Vilma Juodkazienė, prekybos tinklo „Iki“ maisto ekspertė, sako, kad pagrindinis itališkų patiekalų bruožas – visada švieži ingredientai. Be to, šios šalies virtuvė remiasi paprastumo principais bei tradicijomis. Atsižvelgiant į istorinius bei klimato skirtumus, Šiaurės ir Pietų Italijos virtuvės šiek tiek skiriasi, rašoma pranešime spaudai.
„Šiaurinėje dalyje daugelyje patiekalų jaučiama Austrijos bei Vengrijos virtuvių įtaka, o pietinėje dalyje maistas kiek lengvesnis, dažniausiai gaminamas iš jūros gėrybių ar žuvies. Viena ryškiausių ir gražiausių itališkų tradicijų – maisto valgymas kartu su visa šeima. Italams pietūs ar vakarienė nėra tik proga pavalgyti – tai laikas, skirtas praleisti drauge, besidžiaugiant šeimos bei artimųjų draugija. Pietus ar vakarienę sudaro daugiau nei vienas patiekalas, kuriuose naudojami pabrėžtinai kokybiški ingredientai. Sudėtinių patiekalo dalių šviežumas italams kur kas svarbiau nei maisto paruošimo technika, todėl apsilankymas parduotuvėje yra neišvengiama kiekvieno patiekalo gamybos dalis“, – pasakoja ekspertė.
Egzistuoja nuo neatmenamų laikų
Pica nuo seno buvo vienas pagrindinių Italijos patiekalų: ankstyviausia picos forma buvo duona, kepta ant ugnimi įkaitintų akmenų ir pagardinta įvairiausiais priedais. Įdomu dar ir tai, kad idėja kepti plokščią, picos formos duoną kilo graikams: šis patiekalas buvo paplitęs mažiau pasiturinčiose šeimose, mat iškepti picą nereikėjo nei daug įmantrių produktų, nei laiko, nei pinigų. Dažniausiai tokia duona buvo gardinama įvairiausiais priedais: alyvuogėmis, grybais ar įvairiausios rūšies mėsa.
Vis dėlto, pats žodis „pica“ pirmą kartą užfiksuotas 997 m., Gaetos mieste Italijoje. Vėliau jis paplito ir įvairiose centrinės bei pietų Italijos vietose, o panašiausia į tokią picą, kokią valgome dabar, atsirado picos tėvyne vadinamame Neapolyje. Pica – itin mėgstama ne tik Italijoje, bet ir Amerikoje. Manoma, kad į Ameriką pica atkeliavo kartu su italais XIX amžiaus pabaigoje. Italai už Atlanto atidarė daug kepyklėlių, kuriose tarp gausybės kepinių buvo prekiaujama ir pica. Pirmoji picerija JAV atidaryta Niujorke 1895 m. Gennaro Lombardi iniciatyva.
Kaip pasakoja V. Juodkazienė, pica, kaip ir kiti itališki patiekalai, gaminama iš aukščiausios rūšies produktų. O svarbiausia yra tinkamas tešlos paruošimas. Pasigaminti picos tešlai reikia vos kelių itin paprastų ingredientų: vandens, aukščiausios rūšies miltų, druskos, cukraus, mielių ir gero alyvuogių aliejaus. Dar vienas produktas, be kurio neįsivaizduojama pica, – sūris. Dažniausiai kepant autentiškas šios šalies picas naudojama mocarela. O viena populiariausių ir klasika jau vadinamų picų Italijoje – margherita yra gaminama iš naminio šviežių pomidorų padažo ir aukščiausios rūšies mocarelos.
Žinoma, pica – patiekalas, kurį kepant galima laisvai improvizuoti, todėl kartais jos pagardinamos ir kitais itališkais sūriais, pavyzdžiui: provolone, pecorino romano, ricotta ar scamorza. Gaminant picą labai lengva ieškoti naujų skonio derinių – telieka pasitekti fantaziją. Italai picas gardina ir įvairiausių rūšių virtais arba vytintais kumpiais, dešromis ar dešrelėmis, alyvuogėmis, artišokais, grybais, daržovėmis ir žalumynais ir padažais, sako ekspertė ir dalijasi gardžios picos receptu.
Naminė pica su pomidorais, mocarela ir parmezanu
Jums reikės:
Tešlai: 400 g miltų, turinčių daug glitimo, 400 g miltų, turinčių mažai glitimo, 10 g sausų mielių, 5 g druskos, 5 g cukraus, 10 ml alyvuogių aliejaus, 400 ml šilto vandens.
Padengimui: 350 ml pomidorų tyrės, 1 v. š. pomidorų pastos, ½ a. š. česnakų granulių, ¼ a. š. druskos, ½ a. š. džiovintų raudonėlių, 400 g mocarelos, 80 g tarkuoto parmezano, 120 g vyšninių pomidorų, 1 saujos šviežių bazilikų.
Gaminame:
Naminės picos yra itin gardžios, ypač jei picos padą irgi gaminate namuose. Daugelis prisibijo tuo užsiimti, nes įsivaizduoja, kad reikia specialių krosnių ar įrankių, bet iš tikrųjų iškepti skanų ir minkštą picos padą galima ir paprasčiausioje orkaitėje.
Cukrų ir sausas mieles suberkite į šiltą vandenį ir maišykite, kol ištirps. Dubenyje sumaišykite abiejų rūšių miltus, druską, supilkite alyvuogių aliejų, vandenį su cukrumi bei mielėmis ir minkykite tešlą rankomis kokias 15 minučių. Uždenkite ją medžiaginiu rankšluostėliu ir leiskite mielėms atlikti savo darbą. Kai tešla iškils maždaug dvigubai, ją dar kartą paminkykite, padalinkite į 4 lygias dalis, kiekvieną jų suformuokite į kamuoliukus, vėl uždenkite ir palikite dar 15–20 minučių. Kai tešla dar truputį pakils, iš kiekvieno kamuoliuko rankomis suformuokite apvalius picų padus ir išdėliokite juos ant kepimo popieriumi išklotos skardos.
Įkaitinkite orkaitę iki 250 °C. Į švarų dubenėlį supilkite pomidorų tyrę, įmaišykite česnakų granules, druską, raudonėlius ir ištepkite padažu kiekvieną picos padą. Ant viršaus išdėliokite supjaustytus vyšninius pomidorus, berkite mocarelos, parmezano (maždaug šaukštą šio sūrio pasilikite pabaigai) ir pašaukite picas į orkaitę. Šitos picos net ir namuose iškepa labai greitai – vos per 10 minučių. Kai gražuolės iškeps, apibarstykite jas likusiu sūriu ir papuoškite baziliko lapeliais. Štai ir viskas. Visai nesudėtinga, užtat labai gardu!
