„Didžiausią sukrėtimą šiame muziejuje tiek man, tiek vaikams vis tik paliko pats suvokimas, kiek daug žmonija žudo, naikina ir kankina vien dėl to, kad patenkintų savo skonio receptorius arba pasipuikuotų prieš kitus. Šiandien, kai tikrai galima išgyventi iš augalinės kilmės produktų, o vitaminų ir mineralų gauti tiek iš augalų, tiek laboratorijoje sukurtų papildų, nieko neskerdžiant, mes vis dar gyvename kaip pirmykščiai žmonės“, – nors jau praėjo daugiau nei pusantro mėnesio, Svajūnės įspūdžiai – dar labai gyvi.
Moteris pasakoja, kad apžiūrinėjant eksponatus užliedavo labai skirtingi jausmai – nuo pasišlykštėjimo iki bandymo suprasti ir pateisinti.
„Dukros ir anksčiau keldavo klausimų: kas ir kaip atsidūrė jų lėkštėje. O dabar po atostogų dar atidžiau renkasi maistą. Labiausia jas šokiravo virti vėžliukai, pasišlykštėjimą sukėlė lytiniai jaučio organai, valgomos musytės ir lupto skujuočio sriuba. Tačiau sugraudino ir tikrai sujaudino faktas, kad kažkas valgo šunis ir arklius. Nerimą sukėlė ir susimąstyti privertė jų mėgstami guminukai bei šokoladiniai batonėliai, prifarširuoti chemijos“, – pasakoja moteris.
