Nuo architektūros prie konditerijos

Anot Ingos, kepti šeimoje nuo mažens buvo įprasta.

„Kepti ir gaminti skaniai mano šeimoje mokėjo ir moka visi: močiutė kepdavo be galo skanias bandeles ir aguoninį pyragą per Kalėdas, pas mamą per šventes visi namai prisimaišę skanaus naminio maisto kvapų, sesuo – profesionali šefė. Nuo vaikystės buvo tiesiog natūralu mokėti gaminti“, – sakė ji.

Moteris šeimos šventėms kepdavo visada, o profesionaliai išmoko kepti tada, kai po penkiolikos architektės darbo metų vieną dieną nusprendė pakeisti profesiją ir išėjo mokytis konditerijos paslapčių.

„Esu labai dėkinga savo šeimai ir konditerijos mokytojai už palaikymą ir padrąsinimą siekti užsibrėžtų tikslų. Na, o kalbant apie tortų dekorą, tai viskas dar paprasčiau – vaikystėje esu lankiusi keramikos, dailės būrelius, todėl lipdyti įvairias formas man nėra naujiena. Mokykloje man sekėsi matematika ir menai, tad studijuoti architektūrą man buvo natūralus pasirinkimas, todėl, matyt, ir sekasi lipdyti, konstruoti, suderinti viską spalviškai ir kompoziciškai“, – aiškino vaivadiškė.

Liepų kepyklėlė

Baigusi konditerijos mokslus, atlikusi praktiką maisto pramonėje bei pusmetį padirbusi įmonėje, Inga nusprendė dirbti pagal individualią veiklą ir įkūrė „Liepų kepyklėlę“. Kepyklėlei jau beveik dveji metai.

„Tiesiog nebenorėjau dirbti kitiems, todėl dirbti sau buvo vienintelis logiškas pasirinkimas. Taip pat norėjau daryti tai, kas miela dūšiai, daugiau laiko ir dėmesio skirti lipdiniams, dekorui ir kūrybinei laisvei. Na, o pavadinimo logika – labai paprasta. Gyvenu Vaivadų kaime, Liepų gatvėje. Čia, vietoje, ir kepu, todėl ir pavadinimas gimė toks“, – dėstė konditerė.

Kadangi Ingai itin sekasi lipdyti įvairias figūras, dažniausiai jai tenka kepti vaikiškus tortus.

„Bet pastaruoju metu labai dažnai užsakomi ir tortai vyrams. Mat vyrui pagaminti ne vulgarų, o gražų, stilingą ir vyrišką tortą nėra taip paprasta, kaip atrodo!“, – teigė ji.

„Neturiu didelio meniu, bet visi tortai tikrai skanūs ir gaminami iš kokybiškų produktų, o populiarumas paprastai priklauso nuo progų ar švenčių laikotarpių. Vaikų šventėms populiariausi šilauogių tortas arba „Medutis“, suaugusieji be galo mėgsta „Napoleoną“ su pasiflorais, „Medutį“ su avietėmis arba juodaisiais serbentais, šokolado mėgėjai renkasi labai šokoladinį tortą su vyšniomis. Visada stengiuosi prisitaikyti prie to, ką mėgsta klientas“, – kalbėjo pašnekovė.

Iššūkiai

Paklausus, ar tenka susidurti su iššūkiais, kuriems įveikti reikia gerai pasukti galvą, Inga juokėsi, kad konditerija jai labiausiai patinka būtent dėl iššūkių.

„Juk kiekvienas klientas turi savo skonį, norus ir pageidavimus – prie kiekvieno reikia prisitaikyti, suprasti viziją ir pasistengti, kad pamačius skanumynus būtų šventė, o ne nusivylimas. Šis darbas būtent ir patinka dėl iššūkių“, – tikino konditerė.

„Tarkim, reikia nulipdyti drakoną. Drakoną! Kiekvienu tokiu atveju tiesiog ramiai atsisėdu ir pagalvoju – na, gerai, drakonas, reikia sparnus kažkaip sukonstruoti, reiškia reikia karkaso, jog sparnai laikytųsi ir pats drakoniukas nesusmuktų. Palaipsniui drakoniukas įgijo formas ir galų gale nutūpė ant torto“, – apie sudėtingą užsakymą pasakojo Inga.

Jos teigimu, tokiose situacijose tikrai praverčia architektūros studijos ir darbas.

„Išmoksti ramiai spręsti kylančius iššūkius konstruktyviai ir be panikos“, – pridūrė ji.

Kadangi Ingai itin sekasi lipdyti įvairias figūras, dažniausiai jai tenka kepti vaikiškus tortus.

Bėgti nesinori

Pasiteiravus, kaip moteris pabėga nuo rutinos, pirmiausia, ji pabrėžė, jog kol kas nuo darbų nesinori bėgti, o ir rutinos tokiame darbe – mažai.

„Kiekvienas klientas – individualus, tad ir užsakymai skiriasi. Kadangi kartotis nemėgstu, tad į kiekvieną panašų užsakymą stengiuosi įterpti kažką naujo ir kitokio“, – atskleidė Inga.

Tačiau visgi hobių jai netrūksta.

„Šiltuoju sezonu turiu savo 10 metrų ilgio oazę – šiltnamį. Jame kiekvienais metais auginu apie 60 skirtingų veislių pomidorų. Taip pat be galo mėgstu keliauti, skaityti, siūti skiautinius. Bet paprastai viskam trūksta laiko“, – teigė vaivadiškė.