NATO susitikimo dalyviams vakarienę rengęs virtuvės šefas Samavičius: nemiegojau visą parą

Jei kas iki šiol nebuvo girdėjęs apie virtuvės šefą Vytautą Samavičių, po Vilniuje vykusio NATO viršūnių susitikimo sužinojo, kad tai yra tas profesionalas, kuriam kartu su komanda buvo patikėta surengti vakarienę prezidentūroje. Keturių restoranų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje įkūrėjas neslepia: iššūkių netrūko.

– Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad rengti vakarienę NATO viršūnių susitikimo svečiams – vienas ryškiausių epizodų jūsų karjeroje? Jei ne pats svarbiausias.

– Galima sakyti, kad tai buvo svarbiausia ir atsakingiausia mano karjeroje rengta vakarienė, nes, kaip bebuvę, suvažiavo visi pasaulio lyderiai. Ir mums reikėjo būti be galo tiksliems ir kruopštiems. Tarkime, mano sukurtas meniu transformavosi į 17 pakitimų. Ir tai suvaldyti buvo tikrai didelis iššūkis.

Tačiau noriu pasakyti, kad kokia bebūtų proga – ar vakarienė prezidentams, ar pietūs gimtadienį švenčiantiems žmonėms – vienodai atsakingai žiūrime į savo darbą. Skirtumas tik toks, kad rengiant NATO vakarienę buvo daug akcentų, daug smulkių detalių, kur negalėjome padaryti klaidos. Yra tam tikri protokolai, yra skirtingi tam tikrų šalių įpročiai – tiek mitybos, tiek valgymo, ir dėl to mes turėjome labai stipriai tam pasiruošti.

– Ar sudėtinga buvo atranka vakarienei rengti? Kiek konkurentų įveikėte?

– Iš pradžių turėjau paruošti valgiaraštį – tai nebuvo sudėtingas dalykas. Tada buvo ragaujama, degustuojama. Kad mes laimėjome konkursą, sužinojome gal daugiau nei prieš du mėnesius.

Pats intensyviausias laikas prasidėjo likus mėnesiui iki renginio, kai mums ėmė plaukti informacija apie tai, kas ką valgo, ko nevalgo, į ką būtina atkreipti dėmesį ir t. t. – tada buvo tikslinamos ir derinamos detalės.

Kiek konkurentų įveikėme, nežinau, nesidomėjau.

– Sakykite, kodėl neatskleidžiama, ką garbūs vakarienės svečiai valgė, kuo užgėrė?

– Turbūt dėl saugumo. Vis tik susirenka pasaulio lyderiai, o apie juos ne visa informacija viešai atskleidžiama. Mes pasirašėme neviešinimo sutartį.

– Kiek galite papasakoti apie vakaro valgiaraštį?

– Jame buvo nemažai lietuviškų akcentų – toks buvo pagrindinis organizatorių noras. Aš norėjau per maistą atskleisti Lietuvos regionus – Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją. Kiekvienas jų turi tam tikrų perliukų, kuriuos ir įtraukiau į valgiaraštį. Produktus rinkome pagal sezoniškumą – augančius birželio mėnesį, liepos viduryje.

Galutinis rezultatas man pačiam patiko. Patiko ir meniu vertinusiems prezidentūros atstovams.

Valgiaraštyje buvo ir žuvies, ir mėsos, daug dėmesio skyrėme prezentacijai – kaip patiekalas atrodo, jo skoninėms savybėms. Ypatingai sudėtingų patiekalų nebuvo. Tie, kuriuos gaminu, yra aiškūs, kaip sakau, be jokių paslapčių: jei žmogus valgo mėsą, jis jaučia mėsos skonį, yra tik priedai, kurie pagyvina, paryškina tam tikras produkto savybes. Patiekalas tokiai vakarienei susideda daugiausia iš 3–4 ingredientų. Šių negali būti per daug – kad nesusimaišytų skoniai, kad vienas kitą papildytų, o ne gožtų.

– Kiek patiekalų vakarienei ruošėte?

– Buvo keturių etapų vakarienė, tai yra, ruošėme keturis patiekalus. Minėjau 17 pakitimų, kurie buvo daromi atsižvelgiant į žmones, kurie turi įvairių poreikių. Tarkime, kai kurie nevartoja alkoholio – o jo buvo tikrai nedaug – tad buvo parengtos kitų gėrimų alternatyvos. Beje, ir tarp gėrimų buvo lietuviškų akcentų.

Patiekalai buvo keičiami ir atsižvelgiant į tai, kad kažkas netoleruoja gliuteno, yra alergiškas riešutams, nevalgo mėsos, kai kas valgo tik daržovių patiekalus ir pan. Suskaičiavome 17 atliktų variacijų ir tai buvo didelis iššūkis.

Iššūkis ir tai, kad tam tikram žmogui skirtas tik tas patiekalas, ir kad jį ruošiant nebūtų nė menkiausios klaidos. Tarkime, kad nepatektų gliuteno, kad gamybos metu net šalia nebūtų buvęs kažkoks alergenas, tarkime, riešutas ar salieras, nebūtų pieno produktų pėdsako. Beje, žmonių, nevartojančių pieno produktų, buvo nemažai.

– Sakykite, kaip tokią informaciją suvaldyti ir atsiminti, ką kam patiekti?

– Virtuvėje mūsų komandą sudarė apie 12 žmonių, salėje, jei neklystu, 24. Aš prižiūriu procesus virtuvėje, o už jos ribų yra kiti žmonės, kurie sužiūri, kad viskas vyktų sklandžiai. Yra planai, kuriuose – ir stalo numeracijos, ir minutėmis sužymėta, kada kokie patiekalai turi „išeiti“.

– Kiek žmonių pamaitinote tą vakarą?

– Per šešiasdešimt. Vakarienė tęsėsi apie 2,5–3 valandas.

Galiu pasakyti, kad nemiegojau visą parą. Tądien darbą pradėjau penktą ryto ir kitos dienos penktą ryto baigiau – tada, kai viskas buvo sutvarkyta, išplauta, sudėliota, atiduota, išvežiota. Dalis pasiruošimo darbų vyko mano restorane Vilniuje, vėliau darbas tęsėsi prezidentūroje.

– Grįžęs namo turbūt parą laiko miegojote?

˜– Ne, jau dešimtą ryto buvau darbe. Mūsų toks gyvenimas. Aišku, jei taip būtų kiekvieną savaitę, būtų be galo sunku ir nepatemptume.

– Gal sulaukėte kažkokių atsiliepimų po vakarienės?

– Po renginio Prezidentas Gitanas Nausėda į Litexpo rūmus pakvietė visus, kurie prisidėjo prie NATO renginių, padėkojo, kartu nusifotografavome. Tiek iš Prezidento, tiek iš pirmosios ponios Dianos Nausėdienės jautėsi nuoširdus dėkingumas visiems, niekas nebuvo išskirtas.

Tačiau yra vienas dalykas, iš kurio mes galime spręsti, ar vakarienė pasisekė, – iš praktiškai tuščių lėkščių. Čia mūsų pagrindinis rodiklis.

– Kalbamės, kai jūs kažkur keliaujate.

– Važiuoju namo. Esu kilęs iš Juodkrantės, gyvenu Klaipėdoje. Esu keturių restoranų – trijų „Momo grill“ ir „Monai“ – savininkas. Restoranai veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, tad mano darbas – visoje Lietuvoje. Savaitę praleidau Vilniuje, o dabar važiuoju namo.