– Priimti netikėtai užklupusios ligos ar nelaimės padarinius – iššūkis net ir stipriausiam žmogui. Tačiau kodėl taip lengvai susigyvename su tiesiogiai mūsų gyvenimą trumpinančiu ir jo kokybę griaunančiu antsvoriu?

– Remdamasi asmenine patirtimi ir grįžtamuoju ryšiu, gautu iš sutiktų žmonių, priėjau išvados, kad esant dideliam šiuolaikinio gyvenimo tempui, mes linkę skirti jėgų kovai tik su didžiausią diskomfortą keliančiais dalykais. Augantis svoris, priešingai nei virusai ar bakterijos, mums nesukelia nei kūno temperatūros, nei skausmo, todėl su juo susigyventi kur kas paprasčiau. Svorio augimas – palaipsnis procesas. Mes nepriaugame dviejų ar trijų kilogramų per parą, todėl nei mūsų sąmonė, nei akys neužfiksuoja staigių pokyčių, kurie skatintų imtis priemonių ar kreiptis pagalbos į specialistus. Na, ir svarbiausia, svoris dažnu atveju auga ne dėl ligos sukeltų padarinių, o, kaip daugelis įvardija, dėl vieno didžiausio malonumo gyvenime – maisto. Tai dar labiau apsunkina priimti antsvorio problemą, atsakingai įvertinti jo grėsmes ir potencialią žalą, juo labiau imtis veiksmų.

Todėl, kad ir kaip gydytojai stengtųsi atkreipti mūsų dėmesį į augančio svorio keliamus pavojus sveikatai, mūsų požiūris į juos išlieka lengvabūdiškas. Nepaisant to, aš tikiu žmonių sąmoningumu – juk niekas nenori mirti anksčiau laiko. Priežastys, kodėl užsispyrę numojame ranka į antsvorio (nutukimo) keliamas grėsmes, mano manymu, yra formalios ir nejautrios diskusijos apie problemą, sausi patarimai, nuolat keliamas kaltės jausmas dėl augančio svorio bei nepavykę asmeniniai bandymai suliesėti. Lengva pasakyti „tu vėl priaugai svorio – kažką dėl to daryk“, o kas iš tikrųjų mumyse vyksta, kas lemia mūsų netinkamus pasirinkimus, kas fiziškai bei psichologiškai verčia persivalgyti ir, galiausiai, kaip iš to sėkmingai ir mažiausiai skausmingai išsivaduoti, mums niekas aiškiai nepapasakoja bei nepataria.
Man pačiai pavyko fiziškai ir emociškai susitvarkyti su dideliu apetitu bei augančiu svoriu tik atradus moksliškai pagrįstą ir tinkamu tonu pateiktą informaciją. Todėl matydama tiek daug rankas nuleidusių, antsvorio kankinamų žmonių, jaučiau pareigą knygoje pasidalinti sava patirtimi, žiniomis, gautomis iš mokslinės literatūros, bei patarimais, kad užpildyčiau įsivyravusią informacinę ir komunikacinę spragą bei visiems suprantama kalba suteikčiau efektyvią pagalbą kovoje su antsvoriu.

– Kodėl, kaip daugelis teigia, maistas tapo didžiausiu mūsų gyvenimo malonumu?
– Mes, kaip tauta, vos per praėjusį šimtmetį išgyvenome neįtikėtinai daug: karus, tremtis, besikeičiančias santvarkas, ekonomines krizes. Kiekvienas iš šių sunkmečių nė vienam neužtikrino nei pusryčių, nei pietų, nei vakarienės ant stalo. Nors mūsų sąmonei atrodo, kad viskas liko seniai praeityje, be to, spėjome užauginti laisvos Lietuvos piliečių, tačiau, anot mokslininkų, traumai užgyti prireikia net septynių kartų. Štai kodėl mūsų genuose užkoduota bado baimė atsispindi lietuvių tradicija tapusiame įprotyje gausiai ir sočiai pavalgyti.

Na, o maisto vartojimas, be abejonės, kelia malonumą, ypač produktų iš greitųjų angliavandenių – cukraus ar kvietinių miltų – kuriuos valgome kasdien ir labai daug. Cukrus bei kviečiuose esantis glitimas veikia tuos pačius smegenų centrus kaip alkoholis ar opiatai. Suvalgę bandelę ar torto gabalėlį, mes iškart pasijuntame puikiai, pamaloninti, netrukus vėl norime užkąsti kažko gardaus. Todėl cukrus ir glitimas pripažinti vieni labiausiai priklausomybę keliančių medžiagų, be kurių gyvenimas tampa nebemielas. Be abejonės, mes turime daug kitų malonių, mus džiuginančių veiklų, tačiau mūsų priklausomos smegenys renkasi kitaip, pavyzdžiui, porciją ledų vietoj prasmingo pokalbio su artimu žmogumi.

– Kas, Jūsų manymu, prisidėjo prie masinio tukimo? Juk prieš kelis dešimtmečius tokių problemų neturėjome.
– Manau, kad visuomet turėjome neišsprendžiamų svorio augimo problemų suaugusiųjų tarpe, nors, žinoma, ne tiek daug. Dėl to kaltas per geras gyvenimas. Juokauju, nors tame yra nemažai tiesos. Pripažinkime, jog mūsų maisto racionas labai pasikeitė. Kone kasdien pasilepiname saldumynais ar kepiniais. Prekybos centrai tarpusavyje konkuruoja mus viliodami akcijomis saldainiams, tortams, šokoladams. Sveiko maisto reklamų pamatysi retai. Tuo tarpu maisto pramonė dar akiplėšiškiau išnaudoja mūsų pomėgį smaližiauti, paslapčia įmaišydama cukraus ar jo pakaitalų net į kulinarijos gaminius.

Todėl nemanau, jog masinis tukimas yra tik vartotojų atsakomybė. Kadangi pati ilgai kovojau su priklausomybe cukrui, esu įsitikinusi, jog nepakankama mitybos edukacija mokymo įstaigose, menka politinė valia kontroliuoti cukraus vartojimą, maisto gamintojų žalinga veika, reklamomis brukami pusfabrikačiai mus pavertė priklausomais nuo greitųjų angliavandenių. Tuo tarpu įrankių, kaip veiksmingai ir sveikai kapstytis iš priklausomybės, mums niekas taip ir nedavė. Viso to pasekmė – kas antras suaugusysis turi problemų su augančiu svoriu.
Labai svarbu paminėti ir lėtinį stresą, kurį išgyvename šiuo įtemptu, greitai besikeičiančiu metu, dėl jo trumpėjančią miego trukmę. Juk vos praėjus pandemijai, mus užklupo karo Ukrainoje negandos. Natūralu, jog kelerius metus nuolat besigaminantis streso hormonas kortizolis ima kelti gliukozę kraujyje, kuri neišvengiamai augina svorį. Ką jau kalbėti apie emocinį valgymą, kurį daugelis naudojame kaip priemonę stresui malšinti.

– Emocinis valgymas – daugeliui aktuali problema. Ji nesvetima ir Jums. Gal galėtumėte pasidalinti savo įžvalgomis, kaip išsivysto emocinis valgymas bei kaip su juo veiksmingai kovoti?
– Kai esame emociškai alkani, kai nesijaučiame suprasti, mylimi, išgirsti, kai nemokame arba bijome išreikšti kylančias emocijas, joms numalšinti dažniausiai renkamės maistą. Pavyzdžiui, mane emocinis valgymas pradėjo kankinti paauglystėje. Sunkiai išgyvenau dėl patyčių mokykloje, stipriai pervargau nuo įtempto mokymosi režimo, griežtos užklasinės veiklos, išsivysčiusios nemigos. Kadangi realios pagalbos iš suaugusiųjų negavau, psichologinį skausmą ir įtampą ėmiau malšinti maistu. Beje, šiam įpročiui susiformuoti neprireikė ilgų metų. Maistas ir ypač greitieji angliavandeniai iškart suteikdavo malonumą, todėl užkandžiavimas kaip pabėgimas nuo nemalonios realybės man buvo itin veiksmingas, deja, problemas tik gilinantis būdas.

Savo emocinį valgymą ėmiau kontroliuoti tik pripažinusi sau, jog mano stiprios neigiamos emocijos, kylančios iš sunkių patirčių, streso, yra visiškai normali reakcija į emocinius dirgiklius, o ne mano silpnumo apraiška. Paliūdėti, pykti yra lygiai taip pat socialiai priimtina, kaip ir džiaugtis, todėl vengti neigiamų emocijų nėra prasmės.
Kad nepulčiau maistu gesinti liūdesio ar skausmo, net labai didelio džiaugsmo, susijaudinimo, stengiuosi nekaupti emocijų, o laiku išreikšti jas sukėlusiam adresatui. Kai supykstu, tai įvardiju ir patikslinu – kodėl, kai gera leisti laiką su žmogumi – išreiškiu jam savo pasitenkinimą. Kai praleidžiu progą išreikšti emocijas, praktikuoju fizinį aktyvumą, psichoterapiją. Pastarieji būdai yra puiki priemonė kovoti su kasdieniu ir sunkiai išvengiamu stresu.

– Jūs atrodote labai stipri asmenybė, kuriai pavyko susitvarkyti ir su emociniu valgymu, ir dėl jo augusiu svoriu. Negalvojate, kad daugeliui skaitytojų tai gali pasirodyti per didelis iššūkis?
– Aš tikrai nesu super moteris. Mano vienintelė ypatybė ta, jog nesu linkusi ignoruoti problemų, ypač tų, kurios susijusios su manimi ir mano sveikata. Aiškiai suprantu, kas yra mano rankose, o kas ne. Matau skirtį tarp įgimtų dalykų ir įgytų.

Taip, turiu emocinio valgymo kontroliavimo įgūdžių, kurie man padeda. Jiems tobulinti sąmoningai skyriau savo dėmesį ir laiką. Tai nėra aukštas pilotažas, kopimas į Everestą ar skrydis į mėnulį. Kaip skiriame laiko pažiūrėti televizorių, taip pat galime skirti laiko savo sveikatingumo žinių gilinimui ir įgūdžių ugdymui. Žinodama, kaip sunku atrasti laisvą minutę sau, juo labiau, išeiti iš komforto zonos, stengiausi knygoje pateikti pačią svarbiausią informaciją, patarimus, kaip su savimi susitarti, kurie ir man asmeniškai padėjo sukurti sveiką santykį su maistu, geriau save pažinti, pamilti bei pagerinti bendrą gyvenimo kokybę.

– Kokių patarimų duotumėte rankas nuleidusiam žmogui, kurį kankina augantis svoris, kuriam nepavyksta atsisakyti cukraus ar miltinių patiekalų?

– Pagrindinis pokyčių variklis yra motyvacija dėl savęs, o ne dėl kitų. Dėl savęs, o ne dėl mylimo žmogaus, vaikų ar visuomenės. Antsvoris ar nutukimas nėra tik estetinis niuansas – gražu arba negražu. Tokie lėtiniai negalavimai kaip II tipo diabetas ar kraujagyslių ligos – tiesioginė antsvorio ir nutukimo pasekmė, kuri yra mirtina. Todėl nežaiskite su likimu, o sąmoningai ir nuoširdžiai padėkite sau.

Su savimi elkitės kaip su savo vaiku. Mylėkite save, skirdami sau laiko, o ne pirkdami saldainių ar bandelių. Jei jūsų vidinis vaikas ir pazirs, paverkšlens, meilę jam rodykite išklausydami, suprasdami, paguosdami, bet ne malšindami nepasitenkinimą žalingu maistu. Kad mažintumėte priklausomybę nuo greitųjų angliavandenių, į kiekvieną užkandį įtraukite baltymų. Jie dalyvauja mūsų smegenyse išskiriamų laimės hormonų gamyboje, tad jų vartojimas savaime blokuos norą užkąsti ko nors saldaus.

Emocinis valgymas

Nepamirškite ir skaidulų, kurios ilgiau palaikys tolygų cukraus kiekį kraujyje ir apmalšins norą užkandžiauti.

Nors daugelis dabar pavartys akis, tačiau supraskite, kad fizinis aktyvumas mums yra privalomas. Tam sukurtas mūsų kūnas. Tačiau nepulkite į kraštutinumus, verčiau eikite pasivaikščioti. Pradėkite lankyti šokių pamokas, pamėtykite kamuolį į krepšį. Yra begalė fizinės veiklos, kuriai nereikia super galių ar specialaus pasiruošimo ir kuri jums nuoširdžiai patiks.

O visų svarbiausia, ieškokite pagalbos. Jei ne gydymo įstaigose, tai knygose, straipsniuose. Visa reikiama pagalba yra visiškai šalia, tereikia jos panorėti. O aš džiaugiuosi, kad savo patirtimi ir žiniomis galiu prisidėti prie jūsų kelio sveikatos bei kokybiško gyvenimo link.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)