Karius maitina dažnai geriau, negu liaudis maitinasi apskritai. Tai buvo ypač ryšku Japonijoje, kur daugelis gyventojų, iš esmės, valgė virtus ryžius su pagardais, o kariuomenei tekdavo įvairesnis, baltymingesnis ir kaloringesnis maistas.
JAV karo bazėse pasaulyje (man ilgiausiai teko būti Kadenoje, Okinavos saloje Japonijoje, prie Pietų Kinijos jūros) yra atkuriamas tobulas (arba beveik tobulas) namų jausmas. Picos ir burgeriai, dešrainiai ir kola, visi pažįstami prekių ženklai, apšviesti neono šviesomis barai su alumi ir kitais džiaugsmais. Svarbu ne maisto kokybė ar ypatingos savybės (jokių ten omarų ar langustinų, kurių dažnas kareivis nebus ragavęs ir iki tarnybos, ir po jos), svarbu maisto jaukumas ir gardumas. Kad žmogus pasijustų jaukiai ir saugiai. Kario gyvenimas yra nuolatinis nerimas dėl saugumo, net ir taikos metu: turi ne tik saugotis priešo, netikėtumų, bet ir saugoti ginklą ir drabužius ir dalinio vadą. Todėl stengiamasi jiems sukurti nors dalelę saugaus ir ramaus gyvenimo.
Karys yra pati brangiausia karo pastangos dalis. Todėl Vakarų kariuomenės (arba pagal Vakarų standartus surėdyta Ukrainos kariuomenė, kuri jau dabar yra Vakarų kariuomenė, nes kovoja už mus visus, nepriklausomai nuo to, ar juos priima į NATO, ar ne) labai daug dėmesio skiria karių mitybai. Skirtingai nuo Rusijos, kurios kariams, puolantiems Ukrainą, buvo atvežti pasenę, prieš kelerius metus baigę galioti maisto daviniai.
Lietuvoje, kiek man teko matyti, karo bazėse karių maitinimas yra puikus (ligoninės nė negali lygintis - bet ten skirtingi tikslai ir skirtingi procesai; apie ligonines aš dabar nerašau, ten savi iššūkiai ir savos problemos, kada nors parašysiu ir apie tai; gerai būtų, kad visus maitintų vienodai skaniai ir įdomiai). Aš valgiau su kariais jų maistą, specialiai dėl mano atvykimo niekas nieko nevirė, ir tai buvo visa galva aukščiau, negu tai, ką valgo per “dienos pietus” biuro planktonas iš ofisėlio stiklainėlio.
Pagrindinis tikslas maitinant karius yra, pagal galimybes, parūpinti karštą maistą, kaloringą ir skanų (košė su mėsa yra vienas iš variantų; gerai išvirta ji gali būti delikatesu), naudojantis lauko virtuvės sąlygomis: nei picos krosnis, nei keraminė kepsninė, nei konvekcinė orkaitė nėra variantas, tie dalykai yra per daug sunkūs, jautrūs, probleminiai ir per daug laiko sąnaudų reikalaujantys. Siekiama, pagal galimybes, išvengti sauso davinio, kuris yra vienos bukos kalorijos, energijai palaikyti (nors yra situacijų, kai sauso davinio neišvengsi; o būna taip, kad ir sausas davinys yra palaima).
Gerai pamaitintas karys, kaip ir išsimiegojęs karys, yra efektyvus karys - niekam nereikia griūnančio nuo kojų didvyrio, jis naudoja brangią ir labai tikslią techniką, jam reikia būti geros nuotaikos, pailsėjusiam ir sočiam. Didvyriškas badavimas ar maitinimas vien sušalusia duona yra sovietiniai mitai, karys yra specialistas, ir jis turi būti, pagal galimybes, gerai išlaikomas, sotus ir laimingas, nors kokia ten laimė karo sąlygomis.
Karių mitybos užtikrinimas modernioje kariuomenėje yra ne mažiau svarbi užduotis, negu kuro ar amunicijos tiekimas, ir kai per karą Ukrainoje paaiškėjo, kad kariams tiekiamas prieš kelerius metus pasibaigusio galiojimo maistas, tai buvo vienas iš ženklų, kokie yra reikalai su kitais tiekimais ir logistika - nekėlė nustebimo tankų kolonos judėjimas be priedangos ir be žvalgybos, kai rusų tankų koloną greitai ir profesionaliai nuskynė pora ukrainiečių dronų. Kare yra kaip versle: kas geriau pasiruošęs, tas ir laimi.
Daugelis skaitančių jau bus išgirdę apie pabėgėlius iš Ukrainos - kai buvo rašomas šis straipsnis, jų buvo pustrečio milijono. Jei jums įdomu, mes priėmėme pabėgėles savo namuose Vilniuje, kol gyvename Prancūzijoje, tęsdami savo labai ilgą komandiruotę: manau, tinkamas variantas, jums gal pasirodys kitaip.
Kuo maitinti pabėgėlius, jei jums reikės jiems padėti? Tiksliau, jei pasirinksite jiems padėti (priversti jūsų niekas negali).
Kaip juos maitina pabėgėlių stovyklose ar priėmimo centruose? Kaip karius, tik paprasčiau. Kad būtų pakankamai kalorijų ir saugaus geriamo vandens, kad visi būtų sotūs, tačiau humanitarinė mityba yra gana nuožmus dalykas.
Neįtraukiami rizikingi maistai, pavyzdžiui, jūros gėrybės, kuriose didesnė tikimybė maistinio apsinuodijimo: net ir tarp itin rūpestingai atrinktų krevečių atsiranda kelios padūkėlės, galinčios sukelti viduriavimą - šiltoje namų aplinkoje tai tik nepatogumas, o sugrūstoje pabėgėlių stovykloje arba priėmimo centre tai bus didelė nereikalinga bėda, taip pat labai greitai gendantys delikatesai, kaip sviestinis kremas arba minkštai virti kiaušiniai. Taip pat nėra laiko aiškintis, kiek kokių valgytojų yra, tiesiog braukiami religiniu požiūriu nepriimtini maistai: kiauliena Islamo išpažinėjams arba jautiena - žmonėms iš Indijos. Alkoholis braukiamas visiškai: nors pabėgėliai savo esme nėra agresyvūs, greičiau išgąsdinti ir pavargę, tačiau nuolatinė baimė gali išsiversti į agresiją, o alkoholis atpalaiduoja tai, kas giliai užspausta.
Jei taip atsitiktų, ar jei taip pasirinktumėte, kad jums teks priimti pabėgėlius, venkite pasiduoti psichologiniam efektui, kuris vadinamas “išgyvenusiojo kaltė”, tai yra, kad tas, kurio nepalietė karo siaubas, jaučia baisią kaltę prieš tuos, kam teko blogesnė dalia, ir stengiasi kompensuoti tai nesąmoningomis išlaidomis svečio priėmimui (kaip besiskiriantys tėvai, kurie suvokia, kad vaikams nuo jų skyrybų yra blogai, ir siekia išspręsti reikalą, pirkdami daiktus ir duodami pinigus savo atžaloms).
Pabėgėliai, žmonės, išsigelbėję nuo karo ir mirties, nenori neproporcingo gastronominio pasirodymo, nei austrių, nei wagyu jautienos: jiems labiausiai patrauklus dalykas yra vadinamasis “jaukumo maistas” (comfort food), tas, kuris yra kaloringas, šiltas, primenantis naminį - tas pats, apie kurį kalbėjau. Ne jautienos tartaras, o kibinas, ne sušiai, o karbonadas, ne japonų ramenai, o tiršta daržovių ir mėsos sriuba. Jie norės saldumynų (cukrus yra greita ir tokiais atvejais priimtina priemonė nuo streso), jei pasiūlysite, neatsisakys, ir jie norės jūsų draugijos, pokalbių, ir kad jūs juos išklausytumėte. Jei apie kažką nenorės pasakoti, nespauskite: daugelis trauminių patirčių yra pernelyg baisios, kad būtų tempiamos į dienos šviesą čia ir dabar.
Nebandykite nustebinti jų lietuviškos nacionalinės virtuvės patiekalais, spėsite išvirti cepelinus ar pagaminti bulvinius vėdarus, ar jūsų firminį sudėtingą receptą, kokį ten uzbekišką plovą brangiame kazane (patikėkite, žmonės iš tų šalių, kur gaminamas plovas, visiškai neturi prioritetinio noro pamatyti jūsiškę versiją, lygiai taip pat ir ukrainiečiai vargu ar dega noru prisijungti prie jūsų pasigyrimo, kad verdate barščius “geresnius, negu Ukrainoje”) gaminkite paprastai ir neutraliai, visiems žinomus valgius; dabar ne laikas išsidirbinėti, bandykite kuo paprasčiau ir jaukiau, nes tiems žmonėms reikia ne nuostabių patirčių (ateis ir joms laikas, bet vėliau), o kuo greitesnio grįžimo prie normalaus gyvenimo. Dabar taip neatrodo, bet normalus gyvenimas ilgainiui ateis.
