Kuo kvepia karo zonos, slėptuvės ir pabėgėlių stovyklos?
Posakis „neuostęs parako“ yra smarkiai pasenęs. Taip, juodasis parakas turi stiprų kvapą, tačiau apie parako uostymą galėtų kalbėti nebent kažkas iš XIX amžiaus, iš tų laikų, kai dar nebuvo sukurtas bedūmis parakas. Žmonės iš XIX amžiaus vidurio, kaip žinome, jau nebegyvena.
Šaudykloje kvepia ne paraku: tas lengvas aromatas (daugeliui visai malonus) yra įkaitęs metalas ir įkaitę tepalai ant ginklų. Ko gero, tai galėtų būti vienas nedaugelio malonių kvapų, susijusių su karu, greta dyzelino ar benzino kvapo, kurį mėgsta tie, kas krapštosi prie transporto.
Galėtų būti, bet nėra, nes tuos, palyginti silpnus ir subtilius kvapus užgožia baisios smarvės.
Mažiausiai nemalonus yra gaisras, kuris gali priminti židinio kvapą: tai gaisro kvapas. Vaikystėje su tėvais keliaudamas Kolos pusiasalyje vieną kartą traukiniu važiavau per miško gaisro teritoriją. Buvo naktis, aš miegojau, ir pabudau nuo malonaus sapno apie kepančias bandeles, ir pabudęs pamačiau, kad už langų ugnis ir dūmai, ir kad tai buvo ne bandelės, o deganti tundra.
Karo atveju gaisrų yra daug – užsiliepsnoja namai, automobiliai (juose kuras), sprogsta dujotekiai, degalinės, ir juos retai gesina: greičiau evakuoja gyventojus, o gesinti nelabai yra laiko ir galimybės, nes turto jau nėra kada gelbėti, brangiausia yra žmones, turtas tegu dega.
Ir todėl dūmų kvapas yra vienas iš karo kvapų (kvepaluose, beje, dūmo kvapą naudoja retai, jis nerimastingas ir stresą keliantis, artimiausi jam yra aromatizuotas pypkės tabakas ir valčių degutas).
Jau pačiame karo lauke atsiranda išsipylusio kuro kvapas – visos kovos mašinos turi didelius kuro bakus, kai išsipila, tai pasmirsta; ne visas užsiliepsnoja, jis susigeria į žemę, dvelkia ilgai.
Baisiausi kvapai yra susiję žmonėmis, kurie yra organinio audinio padarai. Karo metu pirmiausias įvykstantis dalykas yra higienos normų atsukimas atgal kokiu šimtu metų (arba, kalbant apie visiems prieinamą geriamą vandenį, greičiau dviem šimtais).
Vandentiekis (o juo labiau karštas vanduo) tampa retu ir mažai prioritetiniu dalyku, apie karštus dušus sunku net galvoti, ir žmonėms yra normalu praustis kartą per dvi, tris savaites (jeigu pasiseka).
Kareiviams sukurti normalias sąlygas nusiprausti yra irgi menkas prioritetas – higienos reikalavimas aukštesnis sužeistiesiems dėl infekcijų pavojaus, todėl neprausto kūno smarvė yra vienas iš karo kvapų.
Galimybė praustis kiekvieną dieną yra, išties, taikaus gyvenimo sudėtingas, brangus, trapus atributas. Paskui tokią pažangą ateina didžiuliai pasikeitimai: dėl prasidėjusios pramoninės revoliucijos ir augančių miestų, prieš du šimtmečius higieniškas geriamasis vanduo Britanijoje tapo prieinamas visiems. Kūdikių mirtingumas krito, išaugo šalies gyventojų skaičius, ir ji per kelis dešimtmečius turėjo daugybę darbininkų, karių ir keliautojų, kad sukurtų didžiausią pasaulio imperiją, kurios pasekmės jaučiamos ligi šiol. Maža šlapia ir nulyta sala šiaurės Atlanto vandenyne tebėra viena galingiausių pasaulio šalių.
Pagalvokite apie slėptuves po žeme. Ko jums labiau norisi - gyventi ar numirti švariai nusiprausus? Todėl masinėse žmonių sankaupos vietose nėra nė kalbos apie malonaus kvapo palaikymą. Vienintelis rūpestis - kad neplistų ligos, kad neatsirastų graužikų. Vienintelė šiokia tokia priežiūra tenka kūdikiams, o kitiems - kaip Dievas duos.
Biotualetai, kuriais taip stebėjosi rusų kariai, apžiūrėdami NATO kolegų bazes buvusioje Jugoslavijoje per ten vykusį karą prieš tris dešimtmečius, paprastai yra liūdnas variantas, taikiame gyvenime nebent tinkamas muzikos festivaliams, kur visi tiek girti ir apsipūtę, kad nelabai kreipia dėmesį, kaip čia jie atlieka gamtos reikalus. Kare tai prabanga, nors šlapimas ir išmatos toli gražu nėra patys baisiausi karo kvapai. Tačiau jie neišvengiami, nes dažniausiai biologinės žmonių gyvenimo atliekos patenka ne ten, kur yra valymo įrengimai.
Sužeistieji karo lauko ligoninėse skleidžia pūlių ir aitrų, beveik metalinį, skylančio kraujo kvapą. Kraujas, sudėtingas organinis junginys, sendamas (tai įvyksta labai greitai, per kelias valandas) traukia bakterijas, kurios ir skleidžia baisią smarvę: maža to, kraujas, įsigėręs į drabužius, kilimines dangas ir kitus akytus paviršius, nuo kurių jo negalima nuplauti, pasilieka ten ilgam, kol pastate nėra atliekamas kapitalinis remontas. Tai įvyksta, žinoma, jau po karo. Iki karas baigiasi, viskas kvepia siaubingai.
Dar yra pūliai, pūvančios galūnės ir įvairus kūno irimo kvapas, kuris karo ligoninės maišosi su agresyviu dezinfekcijos kvapu: kare nieko delikataus, nieko organinio, tik gryna chemija, kuri naikina užkratą maksimaliai efektyviai. Cackintis niekas neturi laiko neturi.
Tačiau nieko baisesnio nėra, negu nepalaidoti lavonai. Yrantis žmogaus kūnas skleidžia daugybę skirtingų besimaišančių kvapų (nenurodinėsiu tikslių cheminių medžiagų pavadinimų, kas norėsite, persiskaitysite kur nors internete): nuo pūvančių kopūstų, tiesiog yrančio lavono, supuvusio kiaušinio, sieros ir česnako ir išmatų kvapo – to kvapo permušti niekuo negalima.
Senovėje, kol dar nebuvo balzamavimo, civiliniame gyvenime įvairiose kultūrose buvo naudojami smilkalai – aromatinių Afrikos ir Artimųjų Rytų medžių sakų kvapas, kurie deginami ir rūkdami galėjo permušti dar tik pradėjusio irti lavono kvapą. Būtent todėl musulmonai liepia laidoti mirusius per vieną dieną, ilgiau nelaikant: tai yra higienos, o ne tikėjimo reikalas (kaip, beje, ir kiaulienos nevalgymas (kiauliena yra greičiausiai karštame klimate gendanti mėsa) bet tai jau kita tema, apie karinį valgymą ir pabėgėlių dietą papasakosiu kitą dieną).
Karo kvapas yra vienas iš dalykų iš karo, kurių negali perduoti nuotraukos ir video. Gal ir gerai: nors gaila - jeigu po Kremliaus apšaudymų Ukrainoje, griaunančių ligonines ir gimdymo namus, žmonės galėtų ne tik matyti ir girdėti, bet ir užuosti tą siaubą, gal laisvojo pasaulio veiksmai būtų greitesni ir ryžtingesni.
