Įspūdžius Ukrainos vynų degustacijoje praleisiu, apie juos galėsite paskaityti mano tinklaraštyje. Šis straipsnis skirtas įdomios koncepcijos restoranui „Ertlio Namas“. Šioje vietoje lankomės jau antrą kartą ir tikrai ne paskutinį. Abu kartai nenuvylė ir, mano nuomone, šis restoranas turėtų būti pripažintas vienu geriausių Lietuvoje. 30 geriausių restoranų Lietuvoje rinkimuose jis užėmė 9-ą ir 17-tą vietas – su šiais rezultatais aš nesutinku, nes restoanas siūlo šį tą daugiau nei kiti.

Šio restorano vadovas ir virtuvės šefas yra Tomas Rimydis, pradėjęs savo karjerą 2000 metais, o jau po trejų metų pelnęs pirmąjį apdovanojimą. Kiek teko domėtis, šis Lietuvos istoriją savo restorane interpretuojantis šefas turi daugiau nei 20 prestižinių įvertinimų, o 2016 metais pasaulinėje virėjų olimpiadoje Vokietijoje su Nacionaline šefų rinktine iškovojo bronzos medalį.

Restoranas duris atvėrė 2016 metais. Įėjus į vidų tave vos už kelių žingsnių sutinka virtuvės atidavimo stalas – turbūt čia slypi mintis sukelti apetitą ir suprasti, kur atvykote, ir ko tikėtis. Šią numanomą mintį užskaitau, tačiau ar visiems patinka tai, kad visi atėję svečiai praeis pro jums skirtą maistą?

Kaip minėjau praeituose straipsniuose, esu smulkmeniškas ir stebiu visas detales, tad manau, šiam restoranui jau reikėtų kosmetinio remonto, žinoma, tokiais sunkiais barų ir maitinimo įstaigų laikais vargu ar tai apsimoka. Kaip bebūtų, tai tik pastebėjimas, kuris niekaip nelėmė degustacinės vakarienės nuotaikos ir nuostabaus aptarnavimo.

Prieš pradėdamas vardinti, ką ragavome, noriu paminėti labai man svarbią šio restorano koncepciją, kuri išsiskiria jį iš kitų vietų. Kaip ir visose „fine dining“ įstaigose, prieš kiekvieną atnešamą patiekalą padavėjas jums papasakos tai, ką ragausite, dar gali nupasakoti virtuvės šefo viziją ir kaip rekomenduojama ragauti, tačiau šis restoranas žengė dar vieną žingsnį į priekį ir papildomai pasakoja apie Lietuvos gastronomijos istoriją. Visi patiekalai yra senovės lietuvių receptais paremti ir savaip interpretuoti, o padavėjo pasakojami istoriniai faktai edukuoja tiek mūsų piliečius, tiek šios šalies svečius apie mūsų istoriją.

Pasirinkome 6 patiekalų pažintinę degustaciją.

- Naminis limonadas. Nors jo buvo vos keletas gurkšnelių, tačiau, kaip ir sakė padavėja, tai buvo keletas gaivių gurkšnių, kurie dvelkė citrusais ir mėta.

- Šefo komplimentas, naminė duona su saulėgrąžomis ir žirnelių sviestu (XVI amžius). Sviestukas buvo įdomus, nors man asmeniškai trūko stipresnio žirnelių skonio.

- Lapinės salotos su agurkais ir „Brochocki“ sūriu (XIX amžius). Ši užkandėlė labai estetiška ir traukia akį – tokių degustacijų metu ir turi jaustis lyg meno galerijoje stebėtum meno kūrinius. Sūris pavadintas lenkų ūkininko garbei, kuris pradėjo eksperimentuoti su „lechicki“ sūrio gamyba. Po pateikimo padavėja užpylė daržovių sultinuko, kuris suteikė daugiau skonių. Įdomus užkandis, patiko.

- Bebro paštetas su duonele (XVII amžius). Šis užkandis nustebino ne tik savo išvaizda, labai skaniu bebro paštetu, suderintu su vyšniomis, tačiau ir istorija. Lietuvoje tuo metu buvo griežtas pasninkas, o šio metu negalima valgyti mėsos, pieno, kiaušinių, leidžiama buvo tik vieną kartą per dieną valgyti. Nustebino, kad Lietuvoje nepamenu tik kas rašė laišką popiežiui ir argumentavo, kad bebras yra žuvis, nes turi žvynus, gyvena upėje ir t.t. Ir lietuviams pavyko – gavo popiežiaus leidimą, taip ir atsidaro bebro mėsa ant stalo. Išradingi tie mūsų tautiečiai kaip ir šiais laikais. Patiekalas labai patiko.

- Vėžienė su laukiniu šamu (XVII amžius). Ši sriuba buvo tiesiog tobula, nepamenu kada taip skaniai valgiau sriubą. Rūkytas šamas suteikė nuostabų dūmo skonį ir sūrumą visai sriubai, vadinasi, pasitarnavo ne tik kaip žuvis, tačiau kaip ir prieskonis. Subalansuota, skanu, virtuvei komplimentai.

- Patarška su morkytėmis, voveraitėmis ir gelsvuoju padažu (XVII amžius). Šis patiekalas buvo daug žadantis, tačiau mums abiems nepatiko. Kas nežino – patarška yra Afrikoje ir Madagaskare paplitęs paukštis, kažkas tarp vištos ir kalakuto, užaugantis apie 55 cm dydžio. Nepatiko patiekalas ne dėl paukščio, o dėl poskonio, priminė šakniavaisius, turėjo rūgštumo, na, tiesiog buvo ne mūsų skonio.

- Jautiena ir jautienos salcesonas su salierų pudingu ir jaunais burokėliais (XVIII amžius). Istorija byloja, kad seniau žmonės valgė jautieną manydami, kad perims šio gyvūno gerąsias savybes, bus stiprūs ir galingi. Mėsa skani, patiekalas kiek paprastas, bet sotus.

- Šakotis su žemuogių legumina, braškėmis ir mėtų ledais (XIX amžius). Štai ir desertui metas – negalėjau atsižiūrėti, akį iš karto patraukė braškių džemo forma, manau, nuotraukoje visa tai puikiai matosi. Stebėjęs kitą stalą, kurie patiekalą gavo pirmieji, supratau, kad turiu nufotografuoti, kol nebaigė pasakoti apie jį, kadangi sausas ledas labai greitai nustojo garuoti. Šaunuolis aš už pastabumą. Patiekalo pateikimas, išvaizda, kvapas ir skonis – viskas derėjo. Retai mane nustebina desertai, nes juos nedažnai valgau, bet šis buvo išskirtinai skanus.

Turiu pastebėti, kad šiame restorane degustacinė vakarienė kainuoja tik 50 eurų, todėl manau šiek tiek taupantiems arba nenorintiems persivalgyti tai puiki vieta. Aš rekomenduoju šį restoraną, nes, manau, jis yra vienas geriausių Lietuvoje, o jūs galėsite apsilankę susidaryti savo nuomonę ir įvertinti manąją. Lauksime naujo degustacinio meniu, kuris, girdėjau iš klientų, keičiamas kas du mėnesiai.