Kaip pamilti sportą taip, kad kūnas pats veržtųsi į sporto salę, teiraujamės „Goodlife“ asmeninės trenerės Simonos Atutienės.
– Ar Tau neatrodo, kad meilės sportui etapai kažkuo panašūs į tuos, kuriuos išgyvename ir asmeniniame gyvenime? Svarbi pradžia – pirmas impulsas, pirma kibirkštis, kažkas turi užkabinti, kad susidomėtum. Vėliau – rutina, meilės kurstymas… Kaip tu apibrėžtum skirtingus gyvenimo būdo pokyčių etapus?
– Tikrai panašumų yra… Neretai apsisprendęs sportuoti žmogus pradžioje visada nekantrauja, jaudinasi lyg prieš pirmąjį pasimatymą, nori išbandyti, patikrinti save. Pirmojo etapo metu entuziazmas liejasi per kraštus, laimės hormonai daro savo darbą. Tačiau visai greta lūkuriuoja ir galimybė perdegti, bet kokia nesėkmė gali sužlugdyti. Jei viltys ir realybė neatitinka – meilė baigiasi.
Antras etapas – įtvirtinimo. Jau žinai, kas laukia, tad tiesiog mėgaujiesi procesu. Daugelis ima labiau domėtis tuo, ką daro, gilinasi į sveiką gyvenseną, mitybą. Atrodo, kad santykiai su sportu kyla į viršų ir žmogus dažnai galvoja: „oi, kaip smagu, sportuosiu visą likusį gyvenimą“.
Trečias etapas susijęs su rutina, tam tikra trintimi. Pasirodo, ne viskas vyksta taip, kaip tikėtasi. Treniruotės sunkėja, iššūkiai didėja – treneriai dažnai bando pažiūrėti, kiek žmogus gali pakelti. Kai žmogus dažniau ima ieškoti priežasčių neatvykti į treniruotę, vadinasi jam jau reikia gelbėjimosi rato. Šiuo etapu labai svarbus tampa kito žmogaus (pavyzdžiui, trenerio) palaikymas. Jis padeda suprasti, kad sunkių etapų pasitaiko ir jų bus, kad juos galima įveikti. Kai pats žmogus įsisąmonina, kad tai normalu ir tuo labiau įveikiama – yra vilčių, kad nusistovės ilgalaikė meilė.
Žinoma, žmonės skirtingi, vieniems sunkus etapas tęsiasi vos porą treniruočių, kitiems – pusę metų. Tad metinė sporto klubo narystė taip pat gali tapti tuo gelbėjimosi ratu, neleidžiančiu visko mesti pusiaukelėje.
– Du svarbūs momentai – pradžia ir tęstinumas... Ar skiriasi motyvacija šiais etapais?
– Pradžioje turi būti aiškus ir realus tikslas. Kai žmogus ilgą laiką teisinęs save prieina lūžio momentą ir pasako sau – viskas, man taip gyventi nebepatinka, kai įvardija problemą, norus – jis pasirengęs pradėti. Kitiems impulsu keistis tampa aplinkinių sėkmės istorijos – taip pakurstomos sveikos ambicijos: jei kiti gali, kodėl aš negaliu, kuo aš prastesnis… Tačiau svarbiausias momentas – sprendimo priėmimas ir atsakomybė už save ir savo gyvenimą.
Toliau judėti turėtų padėti protingas planas, jei nežinai, kaip siekti išsikeltų tikslų – būtina kreiptis pagalbos ir patarimų į profesionalus. O kai manęs klausia, kaip nemesti sporto, atsakau labai paprastai – tiesiog eiti spotuoti, nepaisant blogo oro, sunkumų darbe, namie laukiančių neplautų indų ir t.t.
– Kas padeda formuoti įprotį ateiti į sporto salę? Kiek laiko reikia, kad kūnas pats norėtų sporto? Ir ar tam įpročiui susiformavus gali būti ramus, kad niekada jo nebemesi?
– Žinoma, sportas gali tapti įpročiu. Gali padėti paprastas planas. Užsibrėžkite sportuoti dešimt dienų. Vieniems tai lengvutis iššūkis, kitiems gali būti sunku prisiversti. Pastaruosius turėtų guosti mintis, kad tai TIK viso labo dešimt dienų. Tai nėra ilgas laiko tarpas ir tai tampa lengvinančia aplinkybe.
Antrasis dešimtadienis – jau šiek tiek pripranti, tačiau gali tekti save drausminti. Tada vėl reikėtų padrąsinti save – juk dešimt dienų galėjau, man pavyko, tai galėsiu ir dvidešimt.
Na, o po trečio dešimtadienio – greičiausiai, jau daugelis pradės mėgautis tuo, ką daro. Tai nereiškia, kad po mėnesio nebus sunkių dienų, bet jau galima bus atpažinti savo savijautą, kirbančias mintis ir užbėgti joms už akių arba pailsėjus vėl kibti iš naujo.
– Ar yra kokių nors nesudėtingų triukų motyvacijai stiprinti?
– Padėti gali net ir dienoraščio rašymas. Aš ne vienam rekomenduoju vesti detalų mitybos dienoraštį, jis padeda pažvelgti į savo įpročius iš šalies ir lengviau įsileisti sveikų pokyčių. Treniruočių planas – taip pat dienoraštis. Rašai, kaip jautiesi prieš treniruotę, kaip po jos. Vėliau paskaitai, ir tas pakylėtas jausmas po treniruotės tave motyvuoja. Savęs analizė padeda formuoti įprotį, mokytis, kaip iš „sunku“ galima padaryti „lengva“.
