Sėdintys kalavijo ir durklo riteriai klajoja po kompiuterinius pasaulius, narsiai kaudamiesi su įsivaizduojamu priešininku. Nereikia varginančių treniruočių, nebūtina jėga ir ištvermė: kelios miklios manipuliacijos pele, ir griūva ištisos imperijos, o kartu su jomis ir laikysena, ir regėjimas – sveikata apskritai. Ir jeigu tėvai laiku nepasakys „stop“ – perkrovimo gali ir nebeprireikti.
Bet pirmiausia šiuolaikiniai tėvai turi pasakyti „stop“ sau – savo gyvensenai, daugiausia nejudriai. Mes įpratome sėdėti. Susikūprinę, persikreipę, užmetę koją ant kojos – mums tai įprasta, darbinė poza. Mums jau seniausiai nereikia medžioti, kad turėtume maisto. Pakanka sėsti į automobilį ir nuvažiuoti į artimiausią parduotuvę. Paskui sėsti prie pietų stalo, vėliau – ant sofos priešais televizorių, o rytą – vėl prie kompiuterio.
Ar dažnai jūs pakeliate rankas? O kada pastarąjį kartą bėgiojote? Veikiausiai labai seniai. Tad ar reikia stebėtis, kad stuburo ligomis jau seniai serga ne tik pagyvenę žmonės. Gunktelėjimas šiandien – tai pirmiausia ligos, o ne senatvės požymis, juk sėdimas gyvenimo būdas silpnina raumenų korsetą. Kartu su nugaros ir preso raumenimis silpsta, sensta sąnariai ir kraujagyslės – visas organizmas. Tai lydintis nutukimas dar labiau apkrauna visus organus. Uždaras ratas.
Mes uždirbame pinigus nesusimąstydami, ar gautos sumos pakaks prarastai sveikatai susigrąžinti. Nepakaks – sveikata negali būti grąžinta visa. O juk užtenka tik valandos per dieną, ir ne kasdien, o vos tris kartus per savaitę, kad padėtume organizmui, užsitikrindami ir gerą nuotaiką, ir normalią sveikatą.
Naudingi išlinkimai
Iš pažiūros stuburas visai nepanašus į stulpą – tiesų ir lygų. Anatomiškai stuburas – tai tvirta žmogaus kūno ašis, sudaryta iš atskirų trumpų kaulų, vadinamų slanksteliais. Juos visus jungia facetiniai sąnariai, diskai ir raiščiai.
Slankstelių vidumi beveik per visą stuburo ilgį eina kanalas, kuriame yra nugaros smegenys. Viršuje stuburas jungiasi su kaukolės kaulais, o apačioje – su dubens kaulais. Santykinai stuburas skirstomas į kaklo dalį (7 slanksteliai), krūtinės (12 slankstelių), juosmens (5 slanksteliai), kryžkaulio (5 suaugę slanksteliai) ir uodegikaulio dalį (5 nevisiškai išsivystę slanksteliai).
Normalus suaugusio žmogaus stuburas turi keturis linkius ir, žiūrint iš šono, primena lotynišką S raidę. Išlinkimai į priekį vadinami lordozėmis (iš gr. lordos – išlenktas). Jie yra kaklo ir juosmens srityse. O išlinkimai atgal – tai kifozės (iš gr. kyphos – sulinkęs). Jie yra krūtinės ir kryžkaulio srityse. Šie keturi anatominiai linkiai mums suteikia taisyklingą laikyseną: liemuo ir galva laikosi vertikaliai, krūtinės ląsta, esant tiesiai pilvo linijai, išsikišusi į priekį, kojos stovi tiesiai ir tvirtai.
Taisyklingos, tai yra natūralios, kifozės ir lordozės formuojasi pamažu. Kūdikio stuburas yra lanko pavidalo, o kai vaikas pradeda nulaikyti galvutę, formuojasi kaklo lordozė. Paskui mažylis mokosi sėdėti ir jam susidaro krūtinės ir kryžkaulio-uodegikaulio kifozės, o kai ima stotis ant kojyčių – juosmens lordozė.
Dar ankstyvoje vaikystėje susidarančios kifozės ir lordozės nelaikomos patologija ir vadinamos fiziologinėmis. Šių fiziologinių linkių dydis ir akivaizdumas skiriasi ir priklauso nuo kiekvieno žmogaus ypatumų. Bet visi linkiai būtini. Fiziologinės kifozės ir lordozės suteikia mūsų stuburui lankstumo.
Taisyklingai išlinkęs stuburas veikia kaip amortizatorius. Jis tolygiai visoms savo dalims gali paskirstyti pavojingą krūvį, atsirandantį dirbant fizinį darbą. Stuburą daro elastingą, padeda jam amortizuoti sukrėtimus, smūgius taip pat ir tarpslanksteliniai diskai – savotiškos kremzlinio audinio tarpinės. Todėl žmogaus stuburas gali išlaikyti 18 kartų didesnį ašinį krūvį negu tokio pat storio betoninis stulpas.
Stuburas atlieka ir dar vieną svarbią apsauginę funkciją – saugo nugaros smegenis nuo mechaninių pažeidimų. Daugybė nervų galūnėlių, siekiančių nugaros smegenis, atsako už visų organų veiklą.
Koliozė ir jos atsiradimo priežastys
Stuburo fiziologiniai linkiai – norma, bet jų pokyčiai dėl kokių nors aplinkybių (taip pat ir dėl nepakankamo judrumo) – jau negalavimas.
Vienas iš labiausiai paplitusių ir sunkiausių nugaros pažeidimų – skoliozė (iš gr. skoliosis – iškrypimas, kreivas). Sergant skolioze pastebimų šoninių išlinkimų, asimetrijos ar pasislinkimo nuo stuburo centrinės ašies normaliu atveju neturėtų būti. Bet kokio laipsnio ir bet kurios stuburo dalies skoliozė priskiriama prie iškrypimų, nes fiziologinės skoliozės nebūna.
Dėl stuburo šoninio iškrypimo slanksteliai dažniausiai susisuka apie vertikalią ašį (torsija). Normaliu atveju tarpslankstelinis sąnarys leidžia atlikti sukamąjį judesį. Sergant skolioze jį atlikti sunkiau, raumenų įtampa iš skirtingų stuburo pusių ir krūvis stuburui darosi nesimetriški, o tai lemia dar didesnę kūno asimetriją. Dėl stuburo deformacijos neišvengiamai deformuojasi šonkauliai ir visa krūtinės ląsta, pasikeičia jos forma (atsiranda šonkaulių kupra) ir pažeidžiamas normalus krūtinės ląstos organų išsidėstymas vienas kito atžvilgiu.
Mokslininkų, gydytojų nuomonės dėl šios ligos priežasčių skiriasi. Net žymiausiems ortopedams iki šiol neaišku, kodėl ji prasideda. Beje, vieną seniausių teorijų pasiūlė Hipokratas. Tai raumenų pusiausvyros pažeidimo, atsakingo už skoliozės atsiradimą, teorija.
Aktyviai tyrinėti šią sritį buvo pradėta praėjusiame amžiuje. Pavyzdžiui, jau trečiajame dešimtmetyje vienas iš tyrinėtojų pažymėjo, jog skolioze sergančių vaikų raumenys vienoje pusėje išsivystę geriau. Tiesa, jis nenurodė šio reiškinio priežasčių. Maždaug tuo pat metu kitas autorius padarė prielaidą, kad pagrindinė skoliozės priežastis yra spastinis vienos pusės raumenų susitraukimas.
Buvo spėjama, kad iš pradžių nusilpsta vienos pusės (ji vėliau išsigaubia) raumenys, dėl to stuburą veikia normaliai funkcionuojantys kitos pusės (ji įdumba) raumenys. Buvo pranešimų ir apie paralitines skoliozes, kai išgaubtumas paprastai krypsta į sveikąją pusę. Taip pat buvo manoma, kad asimetrinio šoninio poveikio stuburui priežastis yra silpnesnis atskirų raumenų grupių vystymasis vaiko spartaus augimo laikotarpiu.
XIX amžiaus pabaigoje atsirado, o XX amžiuje suklestėjo ir įgijo daug sekėjų „mokyklinės skoliozės“ teorija, kai svarbiausia stuburo iškrypimo priežastimi laikoma netaisyklinga vaiko laikysena mokykloje. Autoriai teigė, kad dėl to raumenys vienoje pusėje išsitempia, kitoje susitraukia.
Praėjusio šimtmečio viduryje buvo paskelbta darbų, kur skoliozė laikoma rachito padariniu. Prie rachito paveikslo autoriai lengvai derino akivaizdžią raumenų hipotoniją ir sąnarių išgverimą. Bet vėliau daug stebėjimų parodė, kad didžioji dalis klinikinių simptomų, laikomų rachito požymiais, iš tikrųjų yra tipiškai neurologiniai. Todėl pastarųjų metų publikacijose jau niekas nesieja skoliozės su rachitu.
Ne kartą buvo mėginama paaiškinti vaikų skoliozinių deformacijų susidarymą nervų sistemos patologija.
Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais gydytojai dažniausia skoliozės priežastimi laikė gimdymo traumą, teigdami, kad iš pradžių dėl jos atsiradę neurologiniai sutrikimai būna nepastebimi, o po kelerių metų (kaip vėlyva liktinė gimdymo traumos komplikacija) pamažu išryškėja antriniai stuburo formavimosi pokyčiai. Yra duomenų ir apie tai, kad skoliozės šaltinis – neatpažintas poliomielitas, tai yra kažkokio proceso nugaros smegenyse padarinys.
Išsakyta minčių ir apie paralitinę šio negalavimo kilmę. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į laipsnišką skoliozės vystymąsi vaikams patyrus buitinę nugaros smegenų traumą.
***
