Katalikai esą gali ginti savo nuomonę viešumoje, bet nusižengia, kai stengiasi „aukščiausiame politiniame lygyje primesti įstatymus, kurie būtų privalomi visiems Lietuvos piliečiams“. Apie abortus ir kitus jiems svarbius klausimus jie turėtų kalbėti „iš sakyklos bažnyčią lankantiems, o ne moralizuoti visą visuomenę, kurioje tik nedidelė dalis yra krikščionys.“
Raginimas tiktų sovietmečiui, kai bažnyčioms buvo primetamas kulto tarno vaidmuo. Modernioje demokratijoje sąžinės laisvė suteikia teisę žmonėms ne tik rinktis savo tikėjimą, bet ir viešai jį reikšti ir dėl to nenukentėti ar būti diskriminuojamam. Galima ginčytis, kiek visuomenė ir valdžia privalo gerbti tikinčiųjų teises. Manau, kad Prancūzijos draudimas mokyklose ir valdžios įstaigose puoštis kryžiais, ryšėti musulmoniškas skaras, ar dėvėti jarmulką yra kovų su Katalikų bažnyčia atgyvena, neturinti vietos dabarties demokratijoje.
Antra vertus, yra ribų. Galima dėvėti jarmulką, bet suprantu, kodėl draudžiama ortodoksui žydui karininkui ar gydytojui darbe dėvėti hasidišką aprangą, ir reikalaujama, kad burką dėvinčios musulmonės atidengtų savo veidus ir leistų juos fotografuoti pasui ir kitiems oficialiems dokumentams.
Gaila, kad per Antrąjį pasaulinį karą nebuvo dažniau primenama, kad nevalia žudyti, ir kad reikia mylėti savo kaimyną kaip save, o bukesniems parapijiečiams pakartotinai pabrėžiama, kad žydas irgi kaimynas.
Pasak Bielskio, demokratinė valdžia yra teisėta tuomet, kai ji atstovauja visai visuomenei. Esą tai ne empirinis, bet normatyvinis politikos principas, kurio neginčijamumą „byloja šiuolaikinė politinė teorija“. Katalikai principą pažeidžia, mėgindami krikščioniško tikėjimo tiesas paversti įstatymu privalomu visiems Lietuvos piliečiams.
Esą tikintieji turi siūlyti ir palaikyti tik tuos įstatymus, kuriems galėtų pritarti kitaip galvojantys. Tai primena filosofo Johno Rawlso „politinio liberalizmo“ sampratą, pagal kurią žmonės, svarstydami pagrindines politines problemas, turėtų atsisakyti savo visuminių filosofinių ir moralinių įsitikinimų, ir pasikliautų principais bei vertybėmis, kurias galėtų pripažinti visi piliečiai.
Privačiame gyvenime visi piliečiai, ne tik religingi, gyvena pagal savo įsitikinimus, bet juos suspenduoja, kai sprendžiami svarbiausi visuomenės klausimai. Tikintieji nepasikliauja bažnyčios mokymu, ateistai negrindžia savo argumentų Dievo nebuvimu, kad Dievo nėra, liberalai įsitikinimu, kad laisvė ir autonomija yra aukščiausia žmogaus vertybė.
Politinį liberalizmą ir jam giminingą svarstomosios demokratijos (deliberative democracy) sampratą palaiko daugelis filosofų, bet ne visi. Skirtingai negu mano Bielskis, kuris dažnai kreipiasi į sveiką protą ir bendrą gėrį, lyg tai būtų aiškiai apibrėžtos sąvokos, nėra visuotinų arba bent visuotinai pripažintų vertybių. Šiuo atžvilgių visų, ne tik tikinčiųjų pretenzijos į savo įsitikinimų politinį universalumą yra nepagrįstos. Nėra konsensuso nei dėl socialinio teisingumo, nei dėl bendro gėrio, nei dėl ko reikalauja Bielskio mėgstamas „sveikas protas“.
Esą galima drausti tik „tokias veikas, kurios kelia akivaizdžią grėsmę ir todėl yra universaliai smerkiamos visos visuomenės“. Supraskite, kad tikinčiųjų peršami draudimai yra nepriimtini. Bet vargu, ar bet kokia politinė partija ar visuomeninė grupė gali patenkinti Bielskio kriterijų. Jei būtų galima drausti tik universaliai smerkiamas veikas, kiekvienas pilietis turėtų teisę vetuoti kiekvieną baudžiamojo kodekso pataisą. Ir bent keli visada atsirastų.
Priekaištaujama tikintiesiems ir šį kartą ne tik jiems, kad jie siekia ginti ir prastumti savo interesus, prisidengdami tuščia retorika. Tai esą makiaveliškas požiūris į politiką. Šis apibūdinimas yra netikslus. Kai po visų ginčų, derybų ir pastangų paveikti oponentus lieka nepašalinami nesutarimai, ir jų beveik visada yra, demokratijose balsuojama, balsai suskaičiuojami, balsų daugumą surinkęs pasiūlymas laimi ir yra įgyvendinamas. Tai ne makiaveliškumas, bet būtina demokratijos sąlyga.
Būtų gerai, jei Lietuvoje suklestėtų pakantumu ir pagarba kitaip manantiems grindžiama politinė santvarka. Bet politinio liberalizmo ar svarstymo demokratijos idealais nesivadovaujama nė vienoje šalyje, juolab Lietuvoje. Jei tikintieji kritikuojami dėl to, kad nesielgia pagal idealios demokratijos kriterijus, tai kitos politinės jėgos ir kitų pažiūrų piliečiai niekuo nesiskiria.
Būtų galima tikintiesiems priekaištauti, jeigu jie itin atkakliai ir negarbingai kovoja dėl savo interesų, kursto nesantaiką ir neapykantą. Nėra įrodymų, kad jie tai daro. Jei neklystų, dauguma už šeimos koncepciją balsavusių deputatų nėra katalikai. Reikia jų klausti, kokiais sumetimais jie palaikė įstatymą. Bažnyčia neturi galios priversti deputatus balsuoti prieš savo valią.
Be abejo, kai kurie katalikai sutirština spalvas, piktai puldami savo oponentus. Bet šie nelieka skolingi. Prieš kelis mėnesius V. Laučius šitaip apibūdino abortams besipriešinančią „davatka“. „Ji įkūnija žmogaus tipą, kuris viską stebi, gaudo gandus, visur kiša savo smalsią judrią nosytę ir ilgus, landžius, parazituojančius ne savo reikaluose čiuptuvus. Kuo privatesnė ir intymesnė erdvė, tuo mikliau ir energingiau į ją lenda smalsūs davatkiški čiuptuvėliai, tuo labiau blizga visa permatančios akutės“. Šitokia zoologinė neapykanta neskatino pagarbaus dialogo.
Trumpai drūtai, pagrindiniai Bielskio priekaištai tikintiesiems galioja visoms politinėms jėgoms. Tikintieji nepatenkina jo peršamo demokratijos idealo, bet ir kiti neįgyvendina jo. Tik katalikams raginama „ne moralizuoti visos visuomenės“, taigi trauktis iš viešojo gyvenimo arba užsimauti apynasrį. Tai nenuoseklus siūlymas iš žmogaus, kuris ragina siekti „kiek įmanoma platesnio visuomenės atstovavimo“.