Nesunku suprasti, kad neseniai Seimo patvirtinta šeimos politika diskriminuoja kitas šeimos sampratas. Ji redukuoja šeimą tik į vyro ir moters santuoką, akcentuojant šeimos reprodukcinį bei auklėjamąjį aspektus. Jau buvo minėta , jog pagal tokią šeimos koncepciją vienišos motinos, auginančios du ar tris vaikus, neturės gerbtino šeimos statuso, taigi papildomos valstybės paramos tokie namų ūkiai nesulauks. Tad ši koncepcija, žiūrint į tai iš demokratinės politikos pozicijų, siūlo labai siaurą šeimos sampratą, kuri diskriminuos visą eilę žmonių, tame tarpe ir nuo smurtaujančių vyrų nukentėjusias motinas ir jų vaikus.
Tačiau krikščionys gali pagrįstai kelti labai svarbų klausimą. Jei esame įsitikinę, kad šeima yra vyro ir moters santuoka, o vaikai yra Dievo dovana, kuri yra galima tik santuokoje, tai kodėl mes turėtumėme remti pasaulietinę, liberalią bei visus įtraukiančią šeimos koncepciją? Tai yra tokią šeimos politiką, kuri remtų ne tik tradicinę heteroseksualią bei vieno tėvo ar vienos motinos šeimą, bet ir ilgalaikę homoseksualią partnerystę. Kitaip tariant, kokiu pagrindu krikščionys, tikintys vyro ir moters santuoka kaip vienu svarbiausių sakramentų įtvirtintų Biblijoje, turėtų remti gėjų santuoką arba traktuoti gėjų partnerystę kaip (netradicinę) šeimą?
Abu šie argumentai yra pagrįsti išimtinai religinio diskurso logika, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad yra ir kitas, nemažiau krikščionims svarbus, politinės visuomenės argumentų laukas. Patinka mums tai ar ne, tačiau mes gyvename pasaulietinėje liberalioje demokratijoje, kurios piliečiai yra ne tik tikintys krikščionys, bet ir netikintys, kitataučiai, kitos rasės ar kitos seksualines pakraipos žmonės. Nuo pat XVII a. Europos politinės minties svarbiausia tezė buvo ta, jog politinės valdžios teisėtumas pirmiausia kyla iš pačių žmonių, t.y. iš visų ir kiekvieno politinės visuomenės nario. Ilgainiui tai įgalino demokratijos įsigalėjimą.
Demokratinė valdžia tampa ir yra teisėta tuomet, jei ji atstovauja visai visuomenei, o ne tik jos atskirai daliai. Šią nuostatą mes aptinkame ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios antrasis ir trečiasis straipsniai teigia, jog suverenitetas (arba aukščiausia valdžia) priklauso tautai (ne Dievui, ne Prezidentui, ne Seimui ar Vyriausybei, bet tautai). Beje, tauta čia turi būti ir yra suprantama ne etniškai, bet politiškai, t.y. kaip visi Lietuvos Respublikos piliečiai – rusai, lietuviai, žydai, lenkai, baltarusiai, moterys, vyrai, homoseksualai, heteroseksualai, krikščionys, musulmonai, ateistai ir t.t.
Laiškuose romiečiams apaštalas Paulius teigia, kad tikintieji privalo paklusti valdžiai, nes visa (teisėta) valdžia yra iš Dievo (Rom 13: 1). Sekant šia Pauliaus teze, krikščionys, gyvenantys demokratinėje visuomenėje, privalo paklusti teisėtai politinei valdžiai, t.y. tokiai valdžiai, kuri atstovauja ne tik tikinčiuosius krikščionis, bet visus politinės visuomenės narius. Vadinasi, ir valstybės leidžiami įstatymai (tame tarpe ir valstybės šeimos politikos koncepcija) tampa teisėti tuomet, jei jie, kiek tai įmanoma, gina visų Lietuvos piliečių (gėjų, vienišų motinų, žydų, krikščionių, ateistų, lietuvių, rusų ir t.t.) teises.
Vadinasi, net jei kai kuriems krikščionims kur kas labiau prie širdies yra p. Tomaševskio ar p. Baškienės siūlomi projektai (ko aš asmeniškai negaliu suprasti), pagal šią išdėstytą teologinę logiką teisingiau bus remti teisėtą pasaulietinę valdžią, o ne „krikščioniškas“ nuostatas atstovaujančią politinę poziciją.
Šioje vietoje man gali būti paprieštarauta. Toks apeliavimas į Pauliaus laiškus romiečiams yra istoriškas, vadinasi, reliatyvus. Juk ar ne apeliuojant į minėtąją Pauliaus tezę XVIII a. Europos monarchai grindė savo absoliučią galią? Vadovaujantis tik šia apaštalo Pauliaus teze įvairių amžių krikščionys yra priversti paklūsti skirtingoms valdžioms ir skirtingai valdžios pateisinimo logikai – XVIII a. absoliutinei monarchijai, o XXI a. pasaulietinei liberaliai demokratijai.
Kaip tik todėl Tomo Akviniečio – vieno svarbiausio visų laikų krikščionių filosofo – argumentai yra tokie svarbūs šioje diskusijoje. XIII a. Prancūzijos karalius Liudvikas IX, kuris istorijoje pagarsėjo kaip vienas pamaldžiausių Europos monarchų, mąstė iš dalies panašiai kaip šiandien mąsto konservatyvūs Lietuvos katalikai. Liudvikas IX manė, kad dievobaimingo krikščionių monarcho pareiga yra rūpintis piliečių dora bei visaip skatinti jų pamaldumą. Kaip tik todėl jis ėmėsi leisti įstatymus draudžiančius veiklas, kurias jis laikė nuodėmingomis – azartinius žaidimus, prostituciją, nesantuokinius lytinius santykius, keikimąsi viešumoje ir netgi žonglierius, t.y. viduramžių keliaujančius menininkus-teatralus.
Tomo Akviniečio pozicija, žmogaus, kuris gerai pažinojo Liudviką IX ir kuris privalėjo išlikti lojalus jam, buvo visiškai priešinga. Įstatymų kilmė ir teisėtumas kyla iš prigimtinio įstatymo, kuris yra duotas visiems žmonės per jų protą nepriklausomai nuo jų tautybės, rasės, kultūros ar tikėjimo (šioje vietoje galime laisvai pridėti ir seksualinę orientaciją).
Pabrėžtina tai, jog Tomas manė, kad protas visiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie/jos tiki Dievu ar ne, yra duotas Dievo. Prigimtinės teisės pagrindas yra elementarus sveiko proto teiginys, jog žmonės turi vengti blogio, siekti gėrio bei rūpintis bendruoju gėriu. Anot Tomo, tokie "dorą" neva tai skatinantys Liudviko IX įstatymai prieštarauja prigimtiniam įstatymui, nes prigimtinis įstatymas kyla ir privalo kilti iš žmonių nevaržomo praktinio racionalumo ir turi skatinti žmones savo noru elgtis teisingai. Vadinasi, iš viršaus ir/ar autoritariškai primetami įstatymai, griežtai reglamentuojantys kaip kiekvienoje situacijoje žmonės turi elgtis, ko turi nedaryti ir nuo ko susilaikyti, nusižengia ne tik prigimtiniam įstatymui, bet ir bendrajam gėriui.
Griežtai primetami įstatymai suponuoja, kad paprasti žmonės yra nepajėgūs suvokti prigimtinės teisės nuostatų, vadinasi, supriešina bendruomenes į „administracinį elitą“ ir eilinius mąstyti nesugebančius žmones, kurie turi tik paklūsti. Įstatymo būdu skatindami dorą ir pamaldumą, griežtai drausdami, kas nedora, pasieksime tik tai, kad žmonės ims maištauti arba taps paklusnūs ir savo nuomonės neturintys prisitaikėliai. Tai yra tokie žmonės, kurie bus be kita ko ir prasti krikščionys, nes tikėjimas kyla iš vidaus ir tik tuomet, kai žmonės iš tikrųjų ieško.
Taigi dar XIII a. buvo suprasta, kad politinis visuomenės gyvenimas turi būti tvarkomas remiantis ne krikščioniška išganymo doktrina, bet sveiko proto teiginiais, be kurių jokia bendruomenė negalėtų klestėti. Abortų draudimas prieštarauja sveikam protui, kuris sako, kad nepaisant to, ar mes drausime juos ar ne, jie visuomet egzistuos. Be to, drausdami abortus mes juos kriminalizuosime, o tai tik dar labiau pablogins moterų dalią, kurios ryšis šiam žingsniui.
Šiandien krikščionys turi suvokti, kad negali primesti „krikščioniškų“ įstatymų bei „krikščioniškos“ šeimos koncepcijų, nes mes gyvename pasaulietinėje visuomenėje, kurios valdžios šaltinis yra visi žmonės, o ne tik krikščionys. Todėl geros krikščionybės pareiga yra ne tik skleisti gerą naujieną kitiems, bet ir laikytis ir paklusti pasaulietiniams įstatymams, kurie privalo būti teisingi visų – lietuvių, rusų, romų, gėjų, žydų – piliečių atžvilgiu. Be to, gero krikščionio pareiga yra angažuotis socialiniam teisingumui, kuris reikalauja padėti tiems, kurie skursta, yra marginalizuoti, ar tiesiog mažiau privilegijuoti nei mes patys.