Tačiau tai, kas gali būti tik privatu ir asmeniška tikėjimo dalykuose, turi visai kitą pobūdį politiniame gyvenime. Viešojoje erdvėje, politikoje iš ginčo dalyvio tikimasi atvirumo kritikai ir diskusijai, o ne sentimentalaus pasinėrimo į savojo „aš“ vertybių gelmes. Pasakymas, kad esi „giliai įsitikinęs“, gali daryti įspūdį privačiame pokalbyje, bet jis nebus reikšmingas pilietinei visuomenei, kuriai turėtų rūpėti ne tiek asmeninių įsitikinimų gilumas, kiek gebėjimas grįsti juos ne tikėjimu, o išmanymu bei vadovautis jais išmintingai ir tolerantiškai, o ne fanatiškai arba donkichotiškai.
Į tikinčiųjų „gilius įsitikinimus“ apeliuoja Kęstutis Girnius („Antrarūšiai piliečiai Marijos žemėje“), kritikuojantis kiek anksčiau skelbtame Andriaus Bielskio straipsnyje („Ar būti krikščioniu reiškia palaikyti abortų draudimą ir konservatyvią šeimos politiką?“) išreikštas mintis. A.Bielskio teigimu, krikščionys nebūtinai yra politiniai konservatoriai ir neprivalo remti Seimo neseniai patvirtintos konservatyvios šeimos koncepcijos, diskriminuojančios vienišas motinas ir vaikus. K.Girnius savo ruožtu mano, jog A.Bielskis „traktuoja tikinčiuosius kaip antraeilius piliečius, neturinčius teisės politikoje vadovautis savo giliais įsitikinimais“.
Ar šeimos koncepcija tikrai konservatyvi?
A.Bielskis šiek tiek sukarikatūrina tai, ką jis vadina socialiniu konservatyvumu, teigdamas, kad ir Lietuvai, ir Vakarams būdinga tendencija subendrinti socialinį konservatizmą ir krikščionybę. Ir nors čia pat pripažįstama, jog šis subendrinimas nėra taisyklė ar juolab gera taisyklė, toliau dėstoma, jog geras krikščionis šeimos politikos ar abortų klausimais nebūtinai – ačiū Dievui, turima galvoje – yra konservatorius. Straipsnyje praslysta mintis, kad politinis konservatyvumas krikščionį nuveda nekrikščioniškais klystkeliais.
Vieni žymūs pastarojo šimtmečio konservatoriai apskritai nesivadovavo krikščioniškomis vertybėmis; kiti, net būdami katalikų teologais, pasisakė už tikėjimo ir politikos sričių atskyrimą bei kritikavo „krikščioniškosios demokratijos“ reiškinį už krikščionybės politizavimą bei nepagrįstą „sudemokratinimą“. Žymiausias XX a. britų konservatyvus filosofas Michaelas Oakeshottas nedviprasmiškai tvirtino, kad religiniai konservatoriaus įsitikinimai su politiniu konservatizmu nieko bendra neturi.
Šiuo požiūriu diskriminacinių įstatymų priiminėjimas vadovaujantis tikromis ar tariamomis krikščioniškomis vertybėmis tikrai nėra konservatoriška politika – jei, žinoma, visų su tikėjimo vėliava daromų politinių kvailysčių nevadinsime konservatizmu. Skaitant M.Oakeshotto straipsnį „On Being Conservative“, niekaip negali šauti į galvą mintis ieškoti lietuviškojo konservatizmo atstovų tarp radikaliųjų mūsų dabartinio Seimo šventeivų.
Kas atstovauja „gilių įsitikinimų“ krikščionims?
M.Oakeshottas skiria dvi nesutariančias politikos rūšis – „tikėjimo“ ir „skepticizmo“ politiką („The Politics of Faith and the Politics of Scepticism“ – taip ir vadinasi viena jo knygų). Praėjusį amžių Europą supurtęs ir daug kraujo pareikalavęs ideologinis fanatizmas subrendo būtent „tikėjimo“ politikos išpurentoje dirvoje. Kitaip tariant, „gilių įsitikinimų“ politika kloja pamatus ideologinio (ankstesniais amžiais – religinio) nepakantumo politikai, kurios adeptai visada jaučiasi teisūs, nepaprastai vertybiški ir būna linkę pertvarkyti visuomenę pagal savo „gilius įsitikinimus“.
Kai K.Girnius, oponuodamas A.Bielskiui, gina tikinčiųjų teisę vadovautis savo „giliais įsitikinimais“ įgyvendinant prieštaringai vertinamus politinius projektus, jis netiesiogiai gina ir „tikėjimo“ politikos – „politics of faith“ – sampratą. Šiandieną, kai įsitikinimų neturėjimas daug kam yra ne tik naudos, bet ir mados dalykas, kai prisitaikėliškumo sumetimais išsižadama politinių principų, K.Girniaus požiūris kelia, ko gera, daugiau simpatijų negu M.Oakeshotto skepticizmas. Tačiau „gilių įsitikinimų“ adoravimas kontekste, kuriame K.Girnius atmeta A.Bielskio nuomonę, neįtikina.
Jis neįtikina pirmiausia todėl, kad nuoširdžiai „gilių įsitikinimų“ politikas turėtų vadovautis tam tikra politine ideologija ir idėjiniu, o ne konjunktūriniu pagrindu priklausyti kuriai nors partijai. Tačiau tarp šeimos koncepcijos sumanytojų ar abortų draudimo aktyvistų nedaug rastume, pvz., giliais idėjiniais įsitikinimais motyvuotų konservatorių ar krikdemų. Jei pažvelgsime, kas Seime balsavo už daug ginčų sukėlusią šeimos koncepciją, tai matysime vaizdą, kurio jokia save gerbianti konservatorių ar krikdemų partija nenorėtų išvysti tarp savo parlamentarų.
Kokiai politinei ideologijai priskirtini Lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio „gilūs įsitikinimai“? Kokiais „giliais įsitikinimais“ politikoje pasižymėjo Viktoro Uspaskicho partijos bendražygė Ramunė Visockytė ir jos kolegės, ūmai užsiplieskusios kryžiaus žygių prieš „nevisavertes“ šeimas ir abortus aistra? O gal valstietės liaudininkės Irina Rozova ir Aldona Staponkienė kartu su šios partijos guru Alfredu Pekeliūnu yra „gilių įsitikinimų“ politikoje etalonas? Kaip nutiko, kad ši ideologiškai beveidė politikos prisitaikėlių kompanija staiga tapo „gilių įsitikinimų“ nešėjais ir atstovais Seime?
Anot K.Girniaus, „nesusipratimas aiškinti, kad geras pilietis katalikas negali ginti” minėtų parlamentarų pastangomis patvirtintos šeimos koncepcijos. Iš tiesų – gali; niekas nedraudžia. Bet jei taip puoselėjame „gilius įsitikinimus“, pilietiškumą ir katalikiškumą, ar mūsų neturi stebinti keista aplinkybė, kad „geriems piliečiams katalikams“ Seime, pasirodo, puikiai atstovauja V.Uspaskicho ir Kazimiros Prunskienės partiniai seržantai, taip pat „geras katalikas“ Julius Veselka bei „geri piliečiai“ Antanas Bosas ir Bronius Bradauskas? Juk jų balsai lėmė Valstybinės šeimos koncepcijos priėmimą.
Apie „giliai įsitikinusius“ vilkus ėriukų kailyje
Krikščionių „giliais įsitikinimais“ grįstai politikai ginti K.Girnius naudoja ir psichologinį esą nuo sovietmečio vis dar puolamos Bažnyčios kaip aukos įvaizdį. Esą Lietuvoje „giliai įsišaknijęs priešiškumas tikėjimui greit pasireiškia katalikams pasisakius opesniais visuomenės klausimais, pvz., dėl abortų draudimo ar šeimos koncepcijos, ištraukiami nuvalkioti kaltinimai, kad Bažnyčia kišasi į politiką“.
Galiausiai net tarus, kad Lietuvoje kažkiek esama kalbamo priešiškumo, kyla paprastas klausimas: kodėl taip pabrėžiamas kažkieno priešiškumas katalikų politiniams reikalavimams ir nutylimas kitas reiškinys – katalikų agresyvumas kitaminčių atžvilgiu? Bjauriais ad hominem išpuoliais vykstant viešoms diskusijoms ir ypač esant progai pasislėpti už pseudonimo ar negražiai apkalbėti savo artimą už akių pasižymi kaip tik ta žmonių kategorija, kuri gali taikyti sau „gilių įsitikinimų“ krikščionių vardą.
Į žemą polemikos kultūrą Marijos žemėje savo laiku atkreipė dėmesį Vincas Kudirka: „Vietoj nuoseklaus parodymo priešininkui klaidingumo jo pažvilgių, mes stveriamės prie rašytojaus ypatos, begėdiškai lendame į jo privatišką gyvenimą, stengdamiesi surasti tenai tokius priepuolius, kuriuos galėtume drėbt į akis kaipo nužeminantį apkaltinimą. Tokią polemiką vartoja, žinoma, žmogus žemos kultūros, kuris neatskiria rašto nuo rašytojaus, pažvilgių rašte – nuo privatiško gyvenimo smulkmenų, išvadžiojimų – nuo paprasto koliojimo“. Ir šiandien tai taikytina ne tik ir, ko gera, ne tiek tikinčiųjų idėjiniams priešininkams, kiek teisuoliškai aršiems „gilių įsitikinimų“ šventeivoms.
Vykstant diskusijoms dėl šeimos koncepcijos ir abortų draudimo, šventeivų polemikos kultūra tikrai nepasižymėjo nei pagarba kitaminčiams, nei meile oponuojančiam artimui, nei noru atsukti jam antrą žandą. Maža to, į teisuolių vaidmenį įsijautę „gilių įsitikinimų“ krikščionys ir atvirai, ir pasikuždėdami tarp savų, ir anonimiškai yra linkę niekinti vienišas motinas bei abortus pasidariusias moteris. Jei kas ir sukelia K.Girniaus minimą priešiškumą tikėjimui, tai pirmiausia ne sovietmečio šaknys, o tokie tikintieji, kuriems malonu apspjauti, iškoneveikti gyvenimo aplinkybių ir taip nuskriaustą ar tiesiog ne pagal davatkišką pasaulėžiūrą gyvenantį žmogų.
Savo ruožtu K.Girniaus minimi „nuvalkioti kaltinimai, kad Bažnyčia kišasi į politiką“, gali atrodyti „nuvalkioti“ kaip tik dėl tos paprastos priežasties, kad Bažnyčia iš tiesų kišasi į politiką, o ne todėl, kad kaltinimai neturi pagrindo. Šiuo atžvilgiu kaltinimus V.Uspaskicho partijai populizmu irgi galima pavadinti „nuvalkiotais“. Jau net nestebina, kai didesne problema Lietuvoje imamas laikyti ne Bažnyčios kišimasis į politiką, o tai, kad atsiranda drįstančių tą kišimąsi pastebėti ir jam nepritarti.
Kaip politizuojama krikščionybė
K.Girniaus teigimu, “krikščionybė yra doktrina, grindžiama pasaulio ir gyvenimo supratimu bei vertybėmis, kurių negalima moksliškai patvirtinti. Socializmas, liberalizmas ir kitos teorijos yra tokios pat vertybėmis grindžiamos doktrinos“.
Čia ir vėl į viena suplakami tikėjimo ir politikos reikalai. Pirmiausia, politinės ideologijos savo prielaidomis yra artimesnės socialiniams mokslams – sociologijai, politinei filosofijai, politinei ekonomijai – nei religinėms doktrinoms. Amerikietis sociologas Robertas Nisbetas pagrindines Vakarų politines ideologijas tiesiogiai kildina iš vadinamosios sociologijos tradicijos. Kaip ir socialiniai mokslai, ideologijos remiasi ir visuomenės vertybėmis, ir tai pačiai, kaip vertybės, socialinei tikrovei priklausančiais bei nuo vertybių neatskiriamais ir socialinių mokslų kartu su jomis tiriamais faktais.
Antra, krikščionybė su politinėmis doktrinomis veik nieko bendra neturi, nes Naujasis Testamentas nesiremia politiniu mąstymu. Principiniais politinės minties klausimais – teisingumo, valstybės valdymo, santvarkos – krikščionybė, kitaip nei minėtos politinės doktrinos, neteikia jokios idėjų sistemos, kurią bent iš tolo galėtume prilyginti liberalizmui, konservatizmui ar socialdemokratijai. Krikščionybė apskritai iš prigimties yra apolitiška. Kaip galime dėti lygybės ženklą tarp jos ir politinių ideologijų?
Reikia sutikti su K.Girniumi, jog „negalima a priori reikalauti, kad tikintieji ir tik tikintieji atsisakytų savo įsitikinimų, kai sprendžiami svarbūs politiniai klausimai“. Niekas ir nesako, kad jie turi savo įsitikinimų atsisakyti. Tačiau tie įsitikinimai priklauso kitai mąstymo sričiai, nei svarbūs politiniai klausimai. Ne be reikalo šv. Augustinas ragino skirti Dievo miestą nuo Žmogaus miesto: pastarasis tvarkomas ne tikėjimo idealų, o politikos reikalavimų pagrindu. Normatyviniu atžvilgiu tai – dvi skirtingos tikrovės.
Krikščionybės politizavimas svetimas jos pamatiniam akstinui. Naujasis Testamentas gali paskatinti tapti atsiskyrėliu ir iškeliauti į dykumą, kaip šv. Antanas, arba kariauti kryžiaus karus. Tačiau jis neteikia politinės receptūros. Puikiai šitai žinodami, pirmieji didūs krikščionių mąstytojai ieškojo praktinės išminties senovės graikų filosofijoje, bet ne Naujajame Testamente. “Vakarų tradicija ... liudija, kad bandymai kildinti nuoseklų politinį mokymą iš Naujojo Testamento yra visiškai nevaisingi”, - pažymi katalikų teologas Ernestas Fortinas.
Šiuo atžvilgiu bergždžia aiškinti svarbius politinius sprendimus katalikų „giliais įsitikinimais“. Teisus A.Bielskis: sveikas protas ir racionaliai užčiuopiami prigimtinės teisės reikalavimai, o ne religinis tikėjimas turi būti politinio normatyvumo versmė.
„Normali“ šeima pagal nenormalų mąstymą?
Tiek normatyvinė politikos teorija, tiek sveikas protas neleidžia šeimų lengva ranka skirstyti į visavertes ir nevisavertes, normalias ir nenormalias remiantis tuo, kad jos, kaip surūšiavo mūsų parlamentarai, būna „pilnos“ arba „nepilnos“. Tėvo stoka šeimoje, sveikai mąstant, nelaikytina nenormalumu, dėl kurio „nepilna“ šeima kaip nevisavertė – neatitinkanti valdžios siekiamo idealo – turėtų būti valstybės įstatymiškai diskriminuojama.
Pavyzdžiui, galūnės neturėjimas ar nevaldymas žmogui nėra norma, bet iš to neplaukia normatyvinė „žmogaus koncepcija“, pagal kurią Lietuvos piliečiai būtų skirstomi į „pilnus“ ir „nepilnus“ (invalidus), pastaraisiais rūpinantis mažiau. Sveikata yra siekiamybė, norma, tačiau valstybė dėl to juk netaiko mokesčių lengvatų sveikiems žmonėms, idant paskatintų sveiką gyvenimo būdą.
Šeimos koncepcija ir komunizmo auklėtinių moralė
Kaip teisingai savo straipsnyje atkreipia dėmesį A.Bielskis, „griežtai primetami įstatymai suponuoja, kad paprasti žmonės yra nepajėgūs suvokti prigimtinės teisės nuostatų, vadinasi, supriešina bendruomenes į „administracinį elitą“ ir eilinius mąstyti nesugebančius žmones, kurie turi tik paklūsti. Įstatymo būdu skatindami dorą ir pamaldumą, griežtai drausdami, kas nedora, pasieksime tik tai, kad žmonės ims maištauti arba taps paklusnūs ir savo nuomonės neturintys prisitaikėliai“.
Maža to, moralistinius auklėjamuosius teisės aktus inicijuojantys Seimo nariai kuria Lietuvoje paternalistinį valdymo modelį. Savo ruožtu šis modelis, implikuojantis tėvišką ir globėjišką valdžios vaidmenį, negali būti veiksmingas, jei valdžia tik pretenduoja moraliai auklėti, bet nesugeba globoti žmonių ekonomiškai ir sukurti socialinės gerovės valstybės. Visuomenei nereikia tėviškos valdžios, kuri kišasi į privačią sferą, nesugebėdama sutvarkyti viešojo sektoriaus.
Paternalistinė valdžia savaimė nėra vien blogis. Kaip sako K.Girnius, įvairių ideologinių pažiūrų politikai ir visuomenės grupės gali vadovautis sava „geros visuomenės“ vizija. Jei paternalistinio valdymo šalininkai su savo bendrojo gėrio vizija gauna rinkėjų pasitikėjimą, ką gi – pirmyn, tegu bando laimę.
Tačiau nei V.Uspaskicho, nei K.Prunskienės partijos, nei B.Bradauskas, nei I.Rozova, nei A.Bosas, nei A.Pekeliūnas, dalyvaudami rinkimuose, regis, nesiekė moralinių visuomenės auklėtojų vaidmens. Jei būtų siekę, būtume galėję smagiai pasijuokti ar bent jau žinotume, kad turime parlamente iškilių aristokratinio dorybių ugdymo šalininkų, tokių kaip Dangutė Mikutienė ir A.Staponkienė. Tačiau dabar, kai ši publika ūmai pasišovė nurodinėti, drausti ir bausti visuomenę už neatitikimą savo auklėjamosios vaizduotės vaisiams, tampa nebejuokinga.
„Daugelis Lietuvos gyventojų įsisąmonino komunistų puoselėjamas antikrikščioniškas nuostatas, kurios kartais prasiveržia į viešumą“, - rašo K.Girnius. Galbūt ir taip. Tačiau ne menkesnė bėda yra tai, kad daugelis Lietuvos gyventojų ir tarp jų krikščionių, perfrazuojant K.Girnių, įsisąmonino komunistų puoselėjamas paternalistines nuostatas, kurios, kaip liudija Seimo šventeivų „auklėjamieji“ veiksmai, kartais prasiveržia į viešumą.
Sovietų Sąjunga buvo pamynusi svarbiausią politikos principą – teisingumą, bet aktyviai auklėjo visuomenę „komunistinės moralės“ dvasia. Per Komunistų partijos grandis valdžia aktyviai kišosi į žmonių privatų gyvenimą, svarstė susirinkimuose „nusidėjėlius“. Iš sovietmečio paveldėta dabartinė bradauskų, pekeliūnų, rozovų ir bosų valdžia taip pat yra nejautri teisingumui, bet išdidžiai gviešiasi visuomenės auklėtojų vaidmens. Čia esama kur kas daugiau pagrindo nuogąstauti dėl sovietmečio įtakos.