Burbiškio dvaras Anykščių rajone nėra labai senas: ant pagrindinio pastato užrašyta data – 1853 liepos 4 d., užrašyta lenkiškai, ir man tuojau pat sukėlė visokių minčių. Pirma, kodėl pastatas Anykščių rajone taip atvirai reklamuoja daugiau nei prieš pusantro šimto metų švęstą JAV nepriklausomybės dieną? Gal čia kokie imperialistų kėslai, ir netrukus pradės kieme gręžti skalūnus?
Antra, kodėl ant pastato taip atvirai ir nesislapstant parašyta lenkiškai? Kodėl aš nematau aplink patriotų su dažų kibirais, kaltais ir plaktukais, kad tvarką padarytų?
Iš tikrųjų, kalbu čia niekus. Ant pastato užrašyta lenkiškai, nes tada, kai tas pastatas buvo statytas, čia buvo kalbama ir rašoma lenkiškai, o kai dėl JAV nepriklausomybės dienos, tai mes dar pažiūrėsim, kiek čia tos man mielos Amerikos, su kuria dvaras visiškai nėra susijęs.
Naujos mados lietuviškame turizme
Nors kartais atrodo, kad turizmas Lietuvoje visiškai nepasikeitė per pastaruosius metus ar dešimtmečius (ir tikrai, nuvykus į Palangą arba Šventąją supranti, kad nieko naujo, išskyrus kebabus, Lietuvos kurortuose neatsirado, o Pilies gatvėje Vilniuje net ir kebabų nepamatysi), tai visiškai netiesa.
Visi pasikeitimai vyko ne pripažintose kurortinėse vietose, bet gamtos prieglobstyje, ten, kur net adreso lengvai neparašysi ir kur navigacija ne visada suranda.
Pirmiausia atsirado kaimo turizmo sodybos, įgyvendinusios vidutinio lietuvio kaimiškos idilės svajonę - ežero pakrantė (kartais, iš vargo, ir be jos), būtinai pirtis, ir prieš dešimtį metų atsiradęs japoniškas vandens kubilas, kuris su Japonija susijęs labai tolimai, ir netrukus pradėjo vadintis tiesiog karšto vandens kubilu. Japonai į kubilą arba baseiną (jei turtingesni japonai) su itin karštu vandeniu lipa švariai nusiprausę, lietuviai - žinodami, kad turėjo prieš lipdami švariai nusiprausti.
Kaimo turizmo sodybos tapo vietomis, kur vyko ir vyksta veiksmas, apsakomas vienu baisiausių lietuviškų žodžių - korporatyvas. Korporatyvas yra kolektyvinis prisigėrimas, kad komanda geriau jaustųsi kartu, ir kolektyvinis galvos skausmas kitą dieną. Toli gražu ne visada pavyksta prigirdyti ir užversti Renatą iš rinkodaros arba Sandrą iš buhalterijos, bet apie tai kitą dieną bus papasakota bendradarbiams bet kuriuo atveju, ir bus pasakojama gerą dešimtmetį, kol tą istoriją visi mokės atmintinai.
Kaimo turizme būna drožinėtos raganos, velniai ir undinės, ir dar visokie šokantys drožinėti valstiečiai dideliais dantim, vyrai skrybėlėti, moterys su skarom, kaip ta pirmoji išmokusi rašto Lietuvos valstietė nuo vieno lito banknoto. Liaudies meistrai stengiasi, kad drožtų personažų būtų daug ir jie visur būtų vienodi.
Kolektyvinio užmiesčio prisigėrimo mada neaplenkė ir daugelio atstatomų Lietuvos dvarų. Lietuva buvo dvarų šalis. Dvarai, kadaise buvę išdidžiais ir baigtiniais ekonominiais vienetais - ne tik su savo augalais, vaismedžių sodais, gyvulininkyste, pienininkyste, dirbtuvėmis, koplyčiomis ir kartais mokyklomis, ir galintys gyventi be jokio ženklesnio ryšio su išoriniu pasauliu (nes viską turi savo) buvo išparceliuoti jau XX amžiaus pradžioje, dalinant žemę savanoriams, o paskui atėjusi sovietų valdžia su būdingu elegancijos trūkumu viską pribaigė, pavertusi dvarus grūdų sandėliais, išvertusi ištisas sienas su senomis freskomis, kad galėtų pravažiuoti traktoriai, sukūrenusi ąžuolo parketus vietoje malkų ir pavertusi dvarų pastatus tokiu paminklu proletariniam apsišikimui, kad dažnai net stebiesi, kad ten apskritai liko ištisi obelų sodai arba didelės dalys senųjų mūrų.
Pasisekė labiau, nei kitiems
Cigarų kambarys, kur šiandien knygų lentynos ir odiniai foteliai, kažkada buvo mokytojų kambarys (turiu pasakyti, erdvus ir prašmatnus), ir mokytojai turbūt cigarų nerūkė ir prancūziško konjako negėrė, pagalvoju užsitraukdamas kubietišką dūmą ir gurkšteldamas iš taurės. Kažkur, kažkada šiek tiek pasisekė ir man.
Čia taip po sočios vakarienės atsipūtinėjau, šeimininkų pavedžiotas ir aprodytas. Visi viešbučio kambariai skirtingi ir pilni senovinių baldų. Man nepavyksta pasijusti dvarininku, gal dėl įgimto kuklumo, bet neeilinė erdvė (net ir mažiausias kambarys čia, ko gero, yra didesnis bent jau dvigubai už standartinį viešbučio kambarį, o didieji prilygsta nedideliai sporto salei. Sporto salė mokyklos laikais buvo ten, kur dabar yra nežmoniško erdvumo menė su dideliu stalu per vidurį. Kada nors aš turėsiu tokį darbo kabinetą, pagalvojau.
Vakarienė buvo išskirtinė: ypač ėrienos kulniukas, su absoliučiai lengvai krintančia nuo kaulo mėsa ir turbūt buvęs pirmajame trejetuke net tiems, kas ėrienos valgė daug ir ją gerai išmano.
Tiesą sakant, ji būtų puikiai tikusi ir Vilniuje, bet čia, prie Anykščių, tai jau pribloškiama, neproproporcingai rafinuota - o kai pasirodo, kad net padavėjas, brandus, patyręs ir ramus, ir galintis be sustojimo pasakoti apie maistą ir jo detales, atvažiuoja iš Vilniaus, suprantu, kas čia gerai: tai yra sostinės kultūros ir tarptautinės patirties eksportas į lietuvišką kaimą. Pagalvoju, kad visos mano mėgstamiausios vietos toli nuo Vilniaus žiburių - tokios, kaip „Šturmų švyturys“ Kintuose, prie Kuršių marių arba „Nerija“ Nidoje yra iš esmės vilniečių įkurtos, prižiūrimos, administruojamos, aptarnaujamos ir kontroliuojamos, ir tai yra didžioji jų sėkmės paslaptis. Vilniečiai, arba kurį laiką pagyvenę Vilniuje, sugeba tai, ko kiti negali.
Lietuviškas kaimas yra gerai, bet tik tada, kai jis susilieja su Vilniaus pinigais, sostinės išmone ir vilniečių smalsumu ir kelionėmis po pasaulį - tačiau kai susilieja, būna puiku, kaip sekmadienio pusryčiai gerai išsimiegojus ir gėrintis ryškiai, ryškiai geltonu omletu iš kaimiškų kiaušinių. Erdviame narve garsiai dūsavo, giedojo ir kalbėjo jauna papūga, vardu Erelis, o omletas buvo kaip kylanti virš miško saulė. Nežinau, dėl kokių momentų čia važiuos kiti. Aš grįšiu dėl šitokio ryto.
Andrius Užkalnis lankėsi dvare jo savininkų kvietimu.
Burbiškio dvaras, Parko g. 1B, Burbiškio kaimas, Anykščių rajonas. Tel. +370 645 45954 arba + 370 612 11144, el.paštas: burbiskis@burbiskis.lt. Tinklalapis. Facebook profilis.
Restoranas nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, nuo 11:00 iki 20:00 val.
